Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuversti kalnus dėl Deivido Stagniūno pasiryžusi amerikietė Isabella Tobias: aš gausiu Lietuvos pilietybę

Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Labas rytas“, – šūkteli man mergina. Nustembu, nes iki Nicos ledo rūmų dar geras kilometras kelio. Kai atsisuku, man mojuoja Isabella. Su pasaulio čempione Maryl Davis ji bėga rytinį krosą, o išvydusi mane nepraleidžia progos prabilti lietuviškai.

Su šia Lietuvai atstovaujančia šokių ant ledo čiuožėja kalbėti lengva, o jos klausytis įdomu. Vakarop, po treniruotės sutariame pasikalbėti, o ji entuziastingai ištaria „Žinoma“. Vėl lietuviškai.

Treniruočių arena įsikūrusi šalia pat pagrindinės arenos ir gana neįprastoje vietoje – penktajame sporto komplekso aukšte. Pro vitrininius arenos langus atsiveria fantastiško grožio Nicos panorama. „Tokių vaizdų čiuoždama niekur nesu mačiusi. Tai įkvepia“, – šypsosi I.Tobias ir pasiūlo prisėsti čia pat esančioje lauko kavinėje.

Išskirtiniame interviu amerikietė į klausimus atsakinėjo ir su ašaromis, ir su šypsena. Jos veide nusivylimą keitė džiaugsmas, kalbėdama ji neslėpė emocijų, jausmų Deividui ir visokeriopos pagalbos jam, pasakojo apie skaudžius išgyvenimus, besipildantį vaikystės norą, milžinišką tikėjimą, 20-metei neįprastus pomėgius.

Ji įsitikinusi, kad jos gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Dar prieš kelis metus, prieš sutikdama Deividą, ji savyje ieškojo daugybės atsakymų. Nežinojo, kuriuo keliu gyvenime pasukti, tapti profesionalia sportininke ar atsiduoti studijoms. Atsakymus padėjo rasti kelionė į Indiją ir netikėtai rastas vaikystės piešinys.

„Prieš trejus metus čiuožiau su Gruzijos sportininku, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Aš neradau savo vietos, nežinojau ar apskritai noriu čiuožti, ar turiu sustoti ir pratęsti studijas universitete. Koks mano tikslas? Uždaviau sau daugybę klausimų. Būtent tuomet,  aš su šeima išvykau į Indiją. Meditavau ilgas valandas ir radau tai, ko ieškojau. Supratau, kad noriu būti čiuožėja ir noriu dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Po savaitės mes kraustėmės į naujus namus Niujorke ir aš netikėtai radau vieną savo vaikystės piešinuką. Kai mokykloje mūsų paprašė nupiešti, kuo mes norime būti ateityje, aš nupiešiau save čiuožėją ir parašiau, kad čiuošiu olimpinėse žaidynėse. Tuomet man buvo penkeri“, – 15min.lt pasakojo I.Tobias.

Tai neatsitiktinumas. Isabella tuo tvirtai tiki.

Ji įsitikinusi, kad gaus Lietuvos pilietybę ir kartu su Deividu čiuoš Sočio olimpinėse žaidynėse: „Nesutinku su tuo, kad turiu labai mažai vilties gauti Lietuvos pilietybę. Turiu labai daug vilties ir netgi esu tikra, kad ją gausiu. Man širdis sako, kad atstovausiu Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse. Jaučiu tai. Netikiu, kad Lietuva antrą kartą taip pasielgtų su Deividu. Ar Lietuva tikrai galėtų dukart sužlugdyti savo šalies sportininko svajonę? Tai būtų per žiauru. Mes trokštame atstovauti Lietuvai ir norime suteikti Lietuvai viltį olimpinėse žaidynėse. Viltį, kad ši maža šalis galėtų didžiuotis šokių ant ledo pora. Dėl savęs mes plušame treniruotėse, o varžybose mes viską darome vardan Lietuvos.“

„Kuomet esi pozityvus ir mąstai pozityviai, iš gyvenimo sulauki daugybę pozityvių dalykų. Negaliu kontroliuoti Lietuvos valstybės ir jos prezidentės sprendimo. Ką aš galiu, tai tikėtis iš visos širdies, kad gausiu pilietybę, melstis, mokytis lietuvių kalbos ir parodyti kuo geresnį rezultatą šokių ant ledo varžybose“, – teigė šviesiaplaukė čiuožėja.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas

– Prieš pasaulio čempionatą jūsų porai teko susidurti su nemažais išbandymais. Kaip pavyko pasiruošti varžyboms, tiek fiziškai, tiek psichologiškai?, - 15min.lt paklausė I.Tobias.

– Prieš mėnesį aš susižeidžiau čiurną ir dvi savaites čiuožti negalėjau. Labai didžiuojuosi mumis, kad šiam pasaulio čempionatui pasiruošėme taip gerai, kaip galėjome pasiruošti. Didžiuojuosi, kad mes esame čia. Galbūt būsime dar alkanesni ir dar su didesne aistra atsiduosime šiam čempionatui. Žinant kokia yra Deivido situacija dėl jo mamytės sveikatos ir mano traumos, treniruotis buvo taip sunku... Nenoriu meluoti ir negaliu šypsotis kalbėdama apie pastaruosius mėnesius. Kai susiduri su skaudžiausiais išgyvenimais supranti, kad svarbiausi dalykai gyvenime yra šeima, sveikata, laimė ir meilė.

Vienas tikrai svarbus momentas įvyko prieš dvi savaites. Dukart iš eilės pračiuožėme laisvąją programą ir pračiuožėme ją labai švariai. Atsisukau į Deividą ir pasakiau jam „Mes tai galime. Mes esame stiprūs ir mes turime galvoti dėl ko tai darome, mes negalime padaryti tų pačių klaidų, kurias darėme Europos čempionate ir mes galime dar stipresni nuvažiuoti į pasaulio čempionatą.

– Dabar galėtum pasakyti, kad atvykote dar stipresni? Pavyko visiškai išsigyti traumą?

Vis dar jaučiu kojos skausmus, ypač sunku atlikti tvizlus, sudėtingiau išlaikyti balansą, nesijaučiu tokia tvirta čiuoždama sudėtingiausius elementus. Per treniruotes atidaviau daugiau jėgų, nei bet kada anksčiau. Dabar turėsiu tik labai pasistengti, susikaupti, būti atsargi ir daug melstis (šypsojosi).

– Tikriausiai visa tai pavyko padaryti prieš trumpąją programą Europos čempionate, nes pasirodėte geriausiai savo karjeroje.

– Trumpąją programą Europos čempionate atlikome puikiai todėl, kad nejautėme jokio spaudimo. Prieš metus buvome dvylikti ir žinojome, kad esame pajėgūs palypėti aukščiau. Tikrai nesitikėjome po trumpojo šokio būti penkti. Tai buvo neįtikėtina, bet kartu tai pakenkė. Dar niekada nebuvo pasiekę tokio aukšto rezultato ir aš pradėjau galvoti „O Dieve, mes penkti, o Dieve iki trečiosios vietos mus skiria tik keli balai, mes galime Europoje būti tarp penkių stipriausių porų.“ Tai buvo didelė klaida. Taip mąstyti buvo klaida, bet mes juk esame žmonės. Mus užgriuvo per didelė psichologinė našta. Dabar prabėgus šiek tiek laiko, anaiptol nemanau, kad tai, kas mums nutiko Europos čempionate buvo gerai, bet aš esu įsitikinusi, kad niekas nevyksta be priežasties.

– Deividas neslėpė skaudžiai išgyvenantis savo nelaimę šeimoje. Kaip visa tai paveikė tave?

Su Deividu tapome labai vieningi ir Europos čempionate parodėme, kokie galime būti stiprūs. Ir ant ledo ir anapus jo.

– Esu toks žmogus, kuris negali, nesugeba neimti į širdį problemų, kurios kankina partnerį. Deividas yra labai pozityvus žmogus, kuris mėgsta pokštauti, mėgsta juoktis, turi puikų humoro jausmą. Jis niekada nebūdavo nusivylęs, niekada nebuvo piktas, net nemokėjo būti piktas. Kai jį ištiko nelaimė šeimoje ir aš mačiau, kaip jis jautėsi, buvau sukrėsta. Matydama kaip jis pasikeitė, iš arti matydama šeimos tragediją, kokios nenusipelnė niekas, to nenusipelnė ir Deividas, ypač Deividas, išgyvenau tai kartu su juo. Jo mama tokia jauna, ji tokia brangi Deividui.. Tai taip neteisinga ir kodėl taip nutiko būtent jam (Isabellos skruostais rieda ašaros)... Neatsistebėjau ir vis dar neatsistebiu tuo, kaip Deividas laikosi ir kaip sugeba visas jėgas atiduoti treniruotėms. Kiekvieną dieną jis ateina į ledo rūmus ir šimtu procentu atsiduoda savo darbui. Atvirai, aš nežinau, kaip jis taip sugeba. Nežinau, ar aš taip sugebėčiau, jeigu kažkas panašaus nutiktų mano tėveliams. Keliomis savaitėmis anksčiau nei Deivido mamą ištiko insultas, mirė mano močiutė. Mes dalyvavome „Grand Prix“ etape Maksvoje, bet aš buvau labai nusiminusi ir tai neleido man pasirodyti gerai. Po Deivido nelaimės šeimoje, pasikeičiau ir aš pati. Daug ką permasčiau, į daugelį dalykų pažvelgiau kitomis akimis. Su Deividu tapome labai vieningi ir Europos čempionate parodėme, kokie galime būti stiprūs. Ir ant ledo ir anapus jo.

– Kodėl tu ir tavo šeima Deividui yra pasiryžusi padėti kiek tik gali?

– Aš pasakiau Dedividui, kad tai, kas yra mano, yra ir jo. Kas yra mano šeimos, yra ir jo šeimos. Deividas man labai rūpi, jis man kaip brolis, kaip geriausias mano draugas. Aš tą jaučiu, jis tą jaučia. Kai jį ištiko nelaimė aš jam pasakiau, kad jeigu tau reikės mano pagalbos dabar ar bet kada ateityje, dėl tavęs aš nuversiu kalnus, dėl tavęs aš padarysiu viską. Prašiau Deivido, kad jis bet kada, bet kurią sekundę prašytų pagalbos, patarimo ir visko, ko jam reikės. Mano šeima pasiryžusi dėl Deivido padaryti viską, kaip ir aš. Jis yra mūsų šeimos narys.

– Pasikalbėkime apie kiek malonesnius dalykus.

– Taip, prašau, prašau pasikalbėkime, – paprašė Isabella.

– Šįryt bėgdama krosą ištarei man „Labas rytas“. Kaip tau sekasi mokytis mūsų kalbos?

– Tai, kas mums nutiko dėl Deivido ir mano traumos sujaukė mano planus eiti pas lietuvių kalbos mokytoją. Buvau labai užsiėmusi, nes reikėjo ne tik treniruotis, bet visą laisvą laiką skirti fiziniam pasiruošimui. Bet po pasaulio čempionato turėsime dvi savaites atostogų. Deividas grįš pas savo šeimą, aš grįšiu į gimtuosius namus Niujorke. Tuomet ir pradėsiu lietuvių kalbos studijas. Labai to noriu, nes man patinka mokytis užsienio kalbų. Apskritai patinka mokytis, skaityti knygas. Išmokti kalbėti lietuviškai man yra labai svarbu. Aš to labai noriu.

– Kalbėdamas apie tave Deividas negaili komplimentų, be to, vadina tave moksliuke.

– Jis visiškai teisus. Žinau, kad tokia neatrodau, bet aš esu didelė moksliukė. Aš dievinu skaitymą, turiu begalę knygų. Aš nemėgstu elektroninių knygų, nes knyga man turi kvepėti, aš turiu jausti jos puslapius. Knyga labai dažnai man tampa geriausia drauge, ji man primena išgyvenimus iš mano pačios gyvenimo, iš jų daug ko išmokau, daugybę žinių pasisėmiau.

Dievinu ne tik knygas, bet ir muziką, meną, studijas, kiną. Man ypač patinka fantastiniai filmai, tokie kaip „Žvaigždžių karai“, ar „Haris Poteris“. Vaikystėje labai daug skaičiau fantastinės literatūros. Dabar paklausiu tėčio patarimo, ką skaityti, nes jis turi puikų skonį knygoms, muzikai. Kai būname kartu namuose Čikagoje, įsitaisome svetainėje, klausomės klasikinės muzikos ir skaitome knygas. Gal tai skamba šiek tiek keistai kaip 20-metei, bet aš myliu tokias akimirkas.

– Jūsų treneriai Igoris Špilbandas ir Marina Zueva kalba rusiškai. Kiek tu supranti šios kalbos?

– Aš suprantu labai daug, bet suprantu kur kas daugiau, nei moku kalbėti. Igoris su mumis kalbasi angliškai, bet Marina dažniausiai rusiškai. Aš suprantu ne viską, bet didžiąją dalį to, ką ji sako. Kai išgirstu žmones kažkur šalia kalbančius rusiškai, aš įtempiu ausis ir bandau suprasti apie ką jie kalba. Jaučiuosi kaip FTB agentė klausydamasi svetimų pokalbių (juokiasi). Lygiai taip pat stengiuosi klausytis Deivido, kuomet jis kalba lietuviškai.

– Jūs treniruojatės kartu su pasaulio čempionais, pasaulio vicečempionais ir bronzos medalių laimėtojais. Kiek tai padeda tobulėti. Jūs daugiau draugai, ar konkurentai?

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Isabella Tobias ir Deividas Staniūnas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Isabella Tobias ir Deividas Staniūnas

– Tikrai ne konkurentai. Jaučiame jiems didžiulę pagarbą, bet tuo pačiu visi esame labai geri draugai. Mums iš tikrųjų pasisekė, kad dirbame ir treniruojamės tokioje aplinkoje. Visi šalia mūsų esantys čiuožėjai yra puikūs, protingi, darbštūs ir tarpusavyje nekonkuruojantys sportininkai. Mes talentingi ir gerbiame vienas kito talentą, todėl visada linkime tik paties geriausio.  Per varžybas galvojame tik apie save ir norime parodyti visas savo galimybes. Tikrai negalvojame, kad turime įveikti šią porą, ar kitą porą. Tai individualus sportas, todėl visų pirma ir visų svarbiausia yra galvoti, kaip kuo geriau sučiuožti. Mūsų grupė, kuri dirba kartu su Igoriu ir Marina yra pakankamai artima ir vieninga. Atvykę į varžybas mes kartu einame pasivaikščioti, kartu bėgame krosus, plepamės ir panašiai. Mėgaujuosi tuo, kad man tenka dirbti kartu su šiais žmonėmis.

– Stovėdama ant nugalėtojų pakylos „Grand Prix“ etape Amerikoje, atrodei labai susižavėjusi ir net pasimetusi, kad tenka stovėti šalia pasaulio čempionų.

– Aš atrodžiau kaip pamišėlė (juokiasi). Garsiai šaukiau „Ką mes padarėme, Deividai, ką mes padarėme. Ar tu gali patikėti, kad mes laimėjome bronzą?“. Žiūrėjau į Maryl Davis ir Charlie White‘ą išpūstomis akimis ir negalėjau patikėti, kad stoviu ant nugalėtojų pakylos. Vėliau iš manęs Maryl labai juokėsi. Bet man iš tikro visa tai buvo nauja, dar nepatirta. Anksčiau nebuvau laimėjusi jokio medalio, nežinojau, ką reiškia dalyvauti spaudos konferencijoje, ką reiškia sulaukti tokio dėmesio. Net nežinojau kaip elgtis ant nugalėtojų pakylos, ar mojuoti medaliu, ar ką daryti (juokiasi). Net neabejoju, kad čiuoždami su  čempionais, mes tobulėjame greičiau. Be to, visi čiuožėjai mus labai palaiko ir supranta, kaip nelengva mums pastaruoju metu. Jie skatina nenuleisti rankų, kartoja, kad viskas bus gerai. Tai labai džiugina ir išties padeda.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką