Sportininkų šeimoje užaugęs Simas Ignatavičius pasirinko kitą komandinio žaidimo šaką nei tėvai, bet nuo mažų dienų ledo ritulį pamilęs vaikinas gali pasiekti kur kas daugiau.
Praėjusį mėnesį 18-os metų sukaktį pažymėjęs lietuvis šį sezoną prabilo įvarčiais Šveicarijos klube „Geneve-Servette“.
Suprasti akimirksniu
- Ženevos klubas yra seniausias klubas Šveicarijos elitinėje lygoje, įkurtas dar 1905 metais.
- 2023 metais „Geneve-Servette“ pirmą kartą tapo Šveicarijos čempionu, o 2024 metais laimėjo Čempionų lygą.
Vienoje pajėgiausių Europos ledo ritulio lygų žaidžiančiu jaunu lietuviu jau domisi NHL žvalgai, o šią savaitę S.Ignatavičius raižo ledą Elektrėnuose, kur su Lietuvos ledo ritulio rinktine ruošiasi pasirodyti pirmą kartą rengiamose Tautų taurės varžybose.
Suprasti akimirksniu
- Elektrėnuose Lietuvos rinktinė lapkričio 6 dieną, 18:30 val. susitiks su Ukraina, lapkričio 8 dieną, 18:30 val. žais su Rumunija.
„Didžiausia auganti mūsų šalies ledo ritulio žvaigždė šiuo metu, – sakė nuo jaunų dienų iki dabar su S.Ignatavičiumi reikalų turintis jaunimo rinktinės vadovas Simas Baltrūnas, vyrų rinktinėje atsakingas už vaizdo įrašų analizę. – Daug kas kalba apie NHL naujokų biržą, ir mes tikimės ten pamatyti jo pavardę.
O ateitis priklausys nuo jo paties, nes pasiūlymų bus ir JAV, ir Kanadoje, ir Europoje. Tikriausiai tėvai suteiks gerų patarimų, nes yra buvę sportininkai.“
Ledo rituliu susidomėjo prekybos centre
Simas Ignatavičius gimė sportininkų šeimoje.
Jo mama buvo rankininkė, sesuo – tinklininkė, o tėvas – krepšininkas.
Suprasti akimirksniu
- Mantas Ignatavičius žaidė Panevėžio „Lietkabelyje“, iš ten persikėlė į NCAA, o vėliau atstovavo Panevėžio ir Kėdainių klubams LKL pirmenybėse, taip pat ragavo legionieriaus duonos Portugalijos, Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Lenkijos komandose.
- Po krepšininko karjeros dirbo krepšinio agentu bei buvo tapęs „Lietkabelio“ vadovu.
„Tėtis, kaip buvęs krepšininkas, labai norėjo, kad žaisčiau krepšinį. O mama norėjo, kad prieš tai pabandyčiau kitus sportus, – interviu 15min pasakojo S.Ignatavičius. – Viskas taip susiklostė, kad vieną dieną su tėčiu buvau „Akropolyje“, kur sėdėdamas restorane išvydau kaip treniruojasi ledo ritulininkai. Mane sudomino, aš paprašiau tėčio leisti pabandyti. Kai abu tėvai leido, su treneriu Tomu Lauksėdžiu pabandžiau čiuožti dar būdamas visai mažiukas – trejų metų.“
Trenerio T.Lauksėdžio, su kuriuo artimas ryšys liko iki šių dienų (S.Ignatavičius sugrįžta iš Šveicarijos į Lietuvą per atostogas treniruojasi pas savo pirmąjį trenerį), ugdytas berniukas praėjo žaisti Vilniaus „Geležinio vilko“ ledo ritulio komandoje.
Nors vienu metu S.Ignatavičius dar pabandė nueiti į krepšinio treniruotę su draugu, žaidimas su oranžiniu kamuoliu neprilipo.
„Kažkaip per lėtai viskas vyko, – šyptelėjo S.Ignatavičius. – Ledo ritulys patiko, nes ant ledo didelis greitis, kad reikia mažą juodą „šaibą“ įmesti į vartus. Ir, žinoma, patiko, kad veiksmas vyksta su ledo ritulio lazda. Ne su rankomis, o su lazda. Tai mane užkabino.“
Žaidžiant „Geležiniame vilke“ jaunuoliams pasitaikydavo progų pasirungti Baltarusijoje, o taip pat ir Rusijoje, kai ši šalis dar nebuvo tokia agresyvi kariniais veiksmais. Taip sutapo, kad iš perspektyvių lietuvių sudaryta Lietuvos komanda ten susitiko su Šveicarijos ekipa.
S.Ignatavičius atkreipė į save vieno Šveicarijos ledo ritulio trenerio dėmesį. Sekė pasiūlymas atvažiuoti į vasaros stovyklą, o ten lietuvį pastebėjo Ženevos klube dirbęs specialistas, kuris pasiūlė atvažiuoti į peržiūrą.
Atsiskyrė nuo šeimos būdamas 12-os metų
S.Ignatavičius sėkmingai pasirodė peržiūroje ir sulaukė kvietimo keltis į Šveicariją. Jam tuo metu tebuvo 12 metų.

