27-erių olimpietis, nešęs Ukrainos vėliavą atidarymo ceremonijoje, buvo vienas didžiausių šios šalies, ir toliau kenčiančios nuo nesibaigiančios Rusijos karinės invazijos, vilčių laimėti medalį.
Pernai pasaulio čempionate V.Heraskevyčius buvo užėmęs 4 vietą.
Tačiau Milano-Kortinos žaidynėse, iki vyrų skeletono varžybų starto likus vos 45 minutėms, atskriejo sukrečianti žinia – V.Heraskevyčius diskvalifikuojamas iš varžybų.
Priežastis – ukrainiečio „atminties šalmas“, ant kurio pavaizduotas 21-ienas nuo Rusijos karinių veiksmų žuvęs Ukrainos sportininkas.
Šią istoriją įvertino ir vienas žymiausių Lietuvos sporto teisininkų, advokatas Antanas Paulauskas.
Jis pasidalijo įrašu feisbuko paskyroje „Sporto ginčai“.
Pateikiame jo komentarą:
Milano-Kortina 2026 m. žiemos olimpinės žaidynės jau pateikė vieną jautriausių ir teisiškai sudėtingiausių pastarųjų metų ginčų. Ukrainos skeletono sportininkas Vladyslavas Heraskevyčius buvo pašalintas iš varžybų dėl ketinimo startuoti su memorialiniu šalmu, ant kurio pavaizduoti kare žuvę Ukrainos sportininkai. Tarptautinės bobslėjaus ir skeletono federacijos (IBSF) komisijos sprendime buvo konstatuota, kad toks šalmas esą neatitinka Olimpinės chartijos ir Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) patvirtintų Sportininkų saviraiškos gairių nuostatų, kurios riboja saviraiškos formas varžybų metu jų vykdymo vietoje. Sportininkas skundė šį sprendimą Sporto Arbitražo Teismui, tačiau pastarojo specialiai olimpinėms žaidynėms sudarytas skyrius skundą vakar atmetė.
Kol kas paskelbtas yra tik CAS spaudos pranešimas, bet ne pilnas motyvuotas sprendimas. Tačiau jau net šis pranešimas, kuriame yra kalbama apie tokios sprendimo motyvus, kelia fundamentalius klausimus dėl sportininkų saviraiškos laisvės ir tokio IBSF komisijos sprendimo proporcingumo.
Spaudos pranešime nurodoma, kad arbitras laikėsi pozicijos, jog sportininkų saviraiškos ribojimai varžybų metu yra „protingas balansas“ tarp teisės išreikšti nuomonę ir kitų sportininkų intereso gauti nedalomą dėmesį jų sportiniams pasirodymams. Taip pat pažymėta, kad šių ribojimų tikslas – išlaikyti olimpinių žaidynių fokusą į sportą ir rezultatus. Tai, regis, yra pagrindinis CAS sprendimo stuburas, ginantis IBSF komisijos sprendimo pagrįstumą. Tačiau būtent ši vieta atrodo silpniausia.
Pirma, sunku suprasti, kaip memorialinis simbolis ant šalmo realiai galėtų „atimti dėmesį“ iš kitų sportininkų. Jei taikyti šią logiką nuosekliai, bet koks nestandartinis elementas – spalvos, simboliai, žinutės, net asmeniniai gestai – teoriškai galėtų būti laikomi trukdančiais. Antra, tokia argumentacija iš esmės perkelia diskusiją iš teisės į labai abstraktų „sportinio dėmesio“ lygmenį. Tai nėra nei saugumo, nei viešosios tvarkos, nei kitų sportininkų teisių apsaugos klausimas. Todėl tokiu atveju natūraliai iškyla proporcingumo problema. Net jei pripažintume, kad Vladyslavas Heraskevyčius pažeidė atitinkamą taisyklę, lieka esminis klausimas – ar tikrai būtina taikyti pačią griežčiausią sankciją: pašalinti sportininką iš olimpinių varžybų tą pačią dieną.
Iš viešos informacijos galima suprasti, kad aiškinant IOC patvirtintas taisykles buvo pasirinkta itin plati saviraiškos ribojimo interpretacija: ne tik politinės ar ideologinės žinutės, bet apskritai bet kokia išraiška varžybų metu laikoma neleistina vien dėl to, kad ji vyksta varžybų vykdymo vietoje. Toks taisyklių aiškinimas – tai jau nebe tik politinio neutralumo apsauga. Tai – iš esmės absoliutus draudimas bet kokioms saviraiškos formoms varžybų metu.
Toks požiūris kelia fundamentalų klausimą: ar sportininkas olimpinėse žaidynėse turi teisę būti žmogumi, ar tik sportiniu rezultatu? Jei bet kokia asmeninė, emocinė ar socialinė išraiška laikoma neleistina vien dėl jos egzistavimo, sportininkai faktiškai iš principo paverčiami tik fiziniais kūnais, kurių funkcija – tik varžytis. Tokiu būdu sportininkas varžybų metu paverčiamas tarsi robotu – kūnas be jokios asmenybės. Ar tikrai apie tai yra tikroji Olimpinė dvasia?
Šioje byloje yra įdomi detalė: IOC buvo pasiūliusi alternatyvą – varžybų metu dėvėti juodą juostą kaip atminimo simbolį. Tai iš esmės reiškia, kad pati IOC pripažino, jog tam tikros išraiškos formos varžybų metu visgi gali būti toleruojamos, nors sprendimai išreiškia absoliutų saviraiškos draudimą. Jei viena simbolinė išraiška gali būti leidžiama, kyla klausimas, kodėl kita laikoma pakankamu pagrindu diskvalifikacijai?
Tačiau dar grįžkime prie sportininkui skirtos sankcijos proporcingumo. Tai pati griežčiausia įmanoma sportinė sankcija – pašalinimas iš olimpinių varžybų tą pačią dieną. Ir ji buvo pritaikyta situacijoje, kurioje reali žala varžybų eigai ar kitų sportininkų teisėms nėra akivaizdi.
Teisėje proporcingumas yra vienas esminių principų, reiškiantis, kad net jei nustatomas taisyklės pažeidimas, taikoma sankcija turi būti adekvati, būtina ir subalansuota siekiamo tikslo atžvilgiu. Paprastai vertinami keli dalykai: ar apskritai buvo būtina taikyti sankciją, ar pasirinkta priemonė buvo tinkama siekiamam tikslui pasiekti, ir ar nebuvo galima apsiriboti švelnesne priemone.
Šiuo atveju galima kelti labai konkrečius klausimus. Kokia reali žala buvo sukelta? Ar memorialinis simbolis objektyviai trukdė varžybų eigai? Ar kėlė grėsmę saugumui? Ar pažeidė kitų sportininkų teises? Jeigu atsakymai į šiuos klausimus nėra aiškūs ar yra neigiami, tuomet kyla abejonių, ar griežčiausios įmanomos sankcijos taikymas iš viso buvo būtinas.
Dar daugiau – pati situacija rodo, kad egzistavo ir akivaizdžiai švelnesnių alternatyvų. Sportininkas galėjo būti įspėtas, jam galėjo būti taikoma kita simbolinė ar finansinė sankcija. Vietoje to buvo pasirinktas sprendimas – visiškai eliminuoti sportininką iš varžybų. Proporcingumo požiūriu tai visada yra kraštutinė priemonė, kuri turėtų būti taikoma tik esant tikrai rimtam pažeidimui.
Šiame kontekste ypač paradoksaliai skamba ir pats CAS sprendime nurodytas argumentas, kad tokių ribojimų tikslas yra užtikrinti, jog dėmesys būtų sutelktas į sportinius pasirodymus, nes sportininkai „ketverius metus ruošėsi ir nusipelno nedalomo dėmesio“. Juk pats Vladyslavas Heraskevyčius taip pat ketverius metus ruošėsi šioms žaidynėms. Ir būtent dėl šios priežasties jo pašalinimas iš varžybų atrodo dar labiau neproporcingas. Jei tikslas yra saugoti sportininkų interesus ir jų darbą per ketverių metų ciklą, tai būtent pašalinimas iš olimpinių varžybų yra pati drastiškiausia intervencija į šį interesą. Šiuo atveju taikyta sankcija turėjo itin sunkias, faktiškai nepataisomas pasekmes sportininkui – prarastą galimybę startuoti olimpinėse žaidynėse, kuri daugeliui atletų būna vienintelė gyvenime. Be to, sunku nepastebėti ir kito akivaizdaus dalyko: pats pašalinimas iš varžybų sukėlė nepalyginamai didesnį informacinį rezonansą nei būtų sukėlęs memorialinis šalmas. Sprendimas, kuris tariamai buvo skirtas išlaikyti dėmesį sportui, realybėje tapo viena labiausiai aptarinėjamų žaidynių istorijų.
Ši situacija neišvengiamai kelia ir platesnį klausimą – ar toks saviraiškos ribojimas yra suderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsniu, saugančiu saviraiškos laisvę. Net sporto kontekste ši teisė gali būti ribojama tik tada, kai ribojimas yra būtinas ir proporcingas siekiant aiškaus teisėto tikslo. Argumentas apie „nedalomą dėmesį sportiniam pasirodymui“ šiame kontekste atrodo labai silpnas. Nėra akivaizdu, kad memorialinis simbolis galėtų kelti grėsmę kitų sportininkų teisėms, viešajai tvarkai ar saugumui, t. y. tiems interesams, kurie paprastai laikomi pakankamais riboti saviraišką. Todėl, jeigu sportininkas išliks principingas, ši istorija, tikėtina, nesibaigs CAS sprendimu. Teoriškai tokie sprendimai gali būti skundžiami Šveicarijos federaliniam teismui, o vėliau – pasiekti ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Tokiu atveju jau būtų vertinama ne tik sporto taisyklių taikymo logika, bet ir tai, ar pats ribojimas buvo būtinas ir proporcingas žmogaus teisių prasme.
Taigi ši byla nėra tik apie vieną šalmą. Ji kelia daug platesnį klausimą: kiek toli gali eiti olimpinio neutralumo idėja? Jei jos pagrindu galima visiškai uždrausti bet kokią saviraišką varžybų metu, net kai ji nėra agresyvi, nekursto neapykantos ir nesukelia trikdžių, tuomet ribos tampa labai plačios. Aiškiai per plačios.
