Sekite 15min Google
Po reabilitacijos Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje bei ankstesnių gydymo kursų Indijoje jis trečią kartą sugrįžo į šią šalį. „Delyje man buvo implantuotas epidurinės stimuliacijos įrenginys, o dabar su vaikštyne jau įveikiu 20–30 metrų,“ – E.Vygontas sakė „Palangos tiltui.“
– Edvinai, neseniai vėl lankėtės Indijoje. Jau kelintą kartą? Kokį gydymą šįkart gavote?
– Į Indiją gydytis atvykau trečią kartą. Šiuo metu dar esu čia, tęsiu reabilitaciją IBS ligoninėje Delyje. Per šį gydymo laikotarpį man buvo implantuotas epidurinės stimuliacijos įrenginys. Operaciją atliko neurochirurgas dr. Sachinas Kandhari. Vėliau man buvo atlikta ir sakralinės neuromoduliacijos operacija.
Po epidurinės stimuliacijos operacijos prasidėjo ilgas darbas. Įrenginiui reikia parinkti tinkamus nustatymus, o man – iš naujo mokytis valdyti kojų judesius, išlaikyti pusiausvyrą ir žengti žingsnius. Kiekvienas mažas pasiekimas reikalauja daug kartojimo, bet dėl jo verta stengtis.
– Kaip pasikeitė Jūsų sveikatos būklė iš karto po traumos? Ką tuomet prognozavo gydytojai ir kaip jie Jūsų būklę vertina dabar?
– Po kritimo patyriau sunkią stuburo smegenų traumą. Nebegalėjau vaikščioti ar valdyti kojų. Pažeidimas buvo įvertintas kaip visiškas. Nenorėčiau netiksliai atpasakoti gydytojų tuomet pasakytų žodžių, tačiau supratau, kad gyvenimas pasikeitė ir greito sugrįžimo į tai, kas buvo anksčiau, nebus.
Po epidurinės stimuliacijos patyriau akimirką, kurios niekada nepamiršiu. Gydytojas atėjo į palatą ir paprašė: „Edvinai, sulenk kairę koją.“ Paklausiau: „Kaip?“ Jis atsakė: „Pagalvok apie judesį ir sulenk.“ Pabandžiau – ir koja sulinko. Paskui pavyko ją ištiesinti. Apsiverkiau. Po tiek laiko pirmą kartą pamačiau savo koją judant, kai pats bandžiau ją valdyti.
Šiandien vis dar naudojuosi vežimėliu, bet esu tapęs savarankiškesnis. Reabilitacijos metu su vaikštyne galiu nueiti apie 20–30 metrų. Gydytojas mano pažangą vertina labai palankiai. Niekas negali pažadėti, kad vaikščiosiu savarankiškai, tačiau turiu svajonę vieną dieną sugrįžti į Lietuvą savais žingsniais. Dėl jos dirbu.
– Indijoje buvote patyręs ir sunkią infekciją – tokią, kad Jūsų gyvybei grėsė pavojus, ar ne?
– Taip. Šlapimo takų infekcija buvo labai sunki. Teko gydytis ligoninėje ir intensyviosios terapijos skyriuje, man buvo skiriami stiprūs antibiotikai. Tuo metu svarbiausia buvo pasveikti ir atgauti jėgas.
Po traumos sutriko šlapimo pūslės veikla, todėl turiu reguliariai naudoti kateterį. Infekcijos kartojosi, ir kiekvieną kartą jas ištverti buvo sunku. Gydytojai nusprendė atlikti sakralinės neuromoduliacijos operaciją, siekdami geriau valdyti šlapimo pūslės veiklą ir sumažinti komplikacijų riziką. Esu dėkingas gydytojams už rūpestį, o draudimo bendrovei BTA – už sprendimą padengti su infekcijų gydymu susijusias išlaidas ir šios operacijos kainą.
Infekcijos sustabdydavo ir reabilitaciją – kartais trims savaitėms, kartais beveik mėnesiui. Po gydymo pirmiausia turėdavau sustiprėti, o tada vėl pratintis prie pratimų. Tai nelengva, bet kiekvieną kartą stengiuosi sugrįžti.
– Kodėl reabilitacijai pasirinkote būtent Indiją – kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Ieškojome vietos, kur po epidurinės stimuliacijos operacijos galėčiau iš karto pradėti intensyvią ir ilgalaikę reabilitaciją. IBS ligoninėje Delyje gavome konkretų pasiūlymą: už maždaug 40 tūkst. eurų buvo numatyta operacija, penkios dienos ligoninėje, trys mėnesiai reabilitacijos ir įrenginio nustatymų derinimas. Man buvo labai svarbu, kad po operacijos galėčiau dirbti su specialistais ir mokytis judėti.
Kaina taip pat turėjo didelę reikšmę. Svarstydami gydymo galimybes turėjome preliminarios informacijos, kad JAV panašus gydymas galėtų kainuoti apie 80–100 tūkst. eurų be reabilitacijos. Neturėjome JAV klinikos sąmatos už lygiai tokį pat paketą, todėl nenorėčiau šios sumos pateikti kaip patvirtintos kainos. Indijoje turėjome aiškų mums pasiūlytą gydymo ir reabilitacijos planą, kurį galėjome įgyvendinti. Tai ir nulėmė mūsų pasirinkimą.
– Kokių teigiamų sveikatos pokyčių jau pastebėjote per reabilitaciją?
– Didžiausias pokytis yra tai, kad naudodamas epidurinę stimuliaciją galiu atlikti kojų judesius, kurių po traumos negalėjau atlikti. Reabilitacijos metu su vaikštyne jau galiu nueiti apie 20–30 metrų. Tapau savarankiškesnis. Man šie dalykai labai daug reiškia.
Dabar mokausi žengti, kontroliuoti kelius ir išlaikyti kūno pusiausvyrą. Kartais aiškiai žinau, kokį judesį noriu atlikti, bet kūnui reikia laiko ir daugybės pakartojimų. Užsiėmimai gali vykti nuo pirmadienio iki šeštadienio. Priklausomai nuo jėgų, su maždaug 20–30 minučių pertraukomis dirbu tris, keturias ar penkias valandas per dieną.
Būna dienų, kai sekasi geriau, ir dienų, kai tenka vėl bandyti tą patį. Tačiau matau pažangą. Ji man suteikia noro tęsti.
– Kiek kainuoja viena tokia kelionė į Indiją? Kiek kiekvieną kartą kainuoja gydymas, ligoninė ir procedūros?
– Vienos pastovios kelionės kainos nėra – ji priklauso nuo buvimo trukmės, gydymo ir nenumatytų komplikacijų. Epidurinės stimuliacijos gydymo paketas IBS ligoninėje kainavo apie 40 tūkst. eurų. Į šią sumą įėjo penkių dienų hospitalizacija ir trys mėnesiai reabilitacijos, per kuriuos buvo derinami įrenginio nustatymai. Vėliau atliktos sakralinės neuromoduliacijos operacijos išlaidas nusprendė padengti draudimo bendrovė BTA.
Pasibaigus pradiniam paketui, pati reabilitacija kainuoja apie 4 500 eurų per mėnesį. Gyvenu Noidoje, o į užsiėmimus vykstu Delyje. Rasti būstą, kuriame galėčiau judėti vežimėliu ir patekti į tualetą bei dušą, nebuvo lengva. Jis su mokesčiais kainuoja apie 700 eurų per mėnesį. Kelionės į reabilitaciją ir atgal kainuoja apie 500 eurų, maistas – apie 300 eurų, vaistai ir higienos priemonės – apie 100 eurų. Vien šie dalykai kartu su reabilitacija kainuoja apie 6 100 eurų per mėnesį. Atsižvelgdami ir į kitas išlaidas, planuojame skirti maždaug 6–7 tūkst. eurų.
Iš pradžių tikėjomės grįžti į Lietuvą apie spalį. Tačiau infekcijos atėmė daug reabilitacijai skirto laiko. Dabar svarstome pasilikti Indijoje dar maždaug pusmetį, kad galėčiau nuosekliau dirbti ir sustiprėti prieš grįždamas namo.
– Kas šiame fiziškai ir emociškai sunkiame kelyje Jums suteikia daugiausia stiprybės ir vilties?
– Artimų žmonių palaikymas ir akimirkos, kai pats pamatau savo pastangų rezultatą. Po infekcijos sugrįžti į reabilitaciją būna sunku. Kartais atrodo, kad kai kuriuos dalykus vėl reikia pradėti nuo pradžių. Tada prisimenu dieną, kai pamačiau judančią savo koją, ir pirmuosius žingsnius su vaikštyne.
Man daug reiškia ir žmonių žinutės iš Lietuvos. Jos primena, kad namuose manęs laukia. Labai noriu grįžti kuo savarankiškesnis. Svajoju vieną dieną žengti savais žingsniais Lietuvoje, matant žmonėms, kurie man padėjo nesustoti.
– Kas yra didžiausi Jūsų finansiniai rėmėjai?
– Didžiausia mano finansinė rėmėja yra Rimanto Kaukėno paramos grupė. Esu nuoširdžiai dėkingas už jos suteiktą reikšmingą pagalbą. Ši parama nėra nuolatinė, todėl reabilitacijai tęsti man vis dar reikia kitų žmonių pagalbos.
Pirmosios kelionės į Indiją metu labai daug padėjo keliautojas Orijus Gasanovas, pasidalijęs mano istorija socialiniuose tinkluose. Jo dėka apie mano situaciją sužinojo daugybė žmonių. Dėkoju Telšiuose veikiančiai įmonei „Statmax“ ir jos vadovui Juozui Valužiui, kurie mane parėmė ne kartą. Esu dėkingas ir įmonėms, kurios padėjo, bet nenori būti viešai įvardytos, taip pat kiekvienam aukojusiam žmogui.
Pastaruoju metu, kai socialiniuose tinkluose pasidalijame žiniomis apie mano reabilitaciją, pavienių žmonių finansinės paramos beveik nebesulaukiame. Man nelengva tai sakyti. Suprantu, kad kiekvienas turi savų rūpesčių, ir labai branginu visą jau suteiktą pagalbą. Tačiau reabilitacija dar tęsiasi, todėl kiekviena galimybė ją tęsti man tebėra svarbi.
– Ar didelių rėmėjų yra Palangoje?
– Palangoje jaučiu daug palaikymo. Esu nuoširdžiai dėkingas Palangos miesto savivaldybei, merui Šarūnui Vaitkui ir tarybos nariams už sprendimus man padėti. Ačiū Palangos žmonėms, kurie aukojo, rašė palaikymo žinutes ar dalijosi mano istorija. Nors esu toli nuo namų, jaučiu, kad nesu pamirštas.
Ypač noriu padėkoti „Palangos tiltui“, kuris geranoriškai prisideda prie mano reabilitacijos, pasakodamas apie mano kelią. Dėkoju ir „15min“, „Lietuvos rytui“, TV3, žurnalui „Žmonės“ bei visai Lietuvos žiniasklaidai, skyrusiai dėmesio mano istorijai. Jūsų dėka ji pasiekia žmones, kurių pats nebūčiau pasiekęs. Tai man suteikia ir palaikymo, ir vilties, kad galėsiu tęsti pradėtą darbą.
– Kokios finansinės pagalbos Jums šiuo metu labiausiai reikia?
– Suprantu, kad žmonės apie mano istoriją girdi jau ilgą laiką. Kartais pagalvoju, jog galbūt ji kai kam pabodo, ir man nelengva vėl prašyti pagalbos. Pavienių žmonių aukų pastaruoju metu labai sumažėjo. Esu dėkingas visiems, kurie jau prisidėjo, ir suprantu, kad niekas negali aukoti nuolat. Tačiau reabilitacijos išlaidos kas mėnesį lieka tokios pačios:
Reabilitacija – apie 4 500 eurų.Vežimėliui pritaikytas būstas su mokesčiais – apie 700 eurų.Kelionės į reabilitaciją ir atgal – apie 500 eurų.Maistas – apie 300 eurų.Vaistai ir higienos priemonės – apie 100 eurų.
Vien šie dalykai kainuoja apie 6 100 eurų per mėnesį, o iš viso reikia planuoti apie 6–7 tūkst. eurų. Vienam žmogui tai didžiulė suma. Labai padėtų, jei atsirastų keli žmonės ar verslininkai, galintys tam tikrą laiką pasidalyti šių išlaidų naštą: vieni prisidėtų prie būsto, kiti – prie kelionių, maisto ar dalies reabilitacijos išlaidų. Jei šeši ar septyni rėmėjai pasidalytų šia našta, galėčiau toliau nuosekliai dirbti.
Nuoširdžiai dėkoju kiekvienam, kuris manimi tiki. Jūsų pagalba suteikia man laiko mokytis, stiprėti ir siekti savo svajonės – vieną dieną sugrįžti į Lietuvą savais žingsniais.
„Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondas“ Sąskaitos Nr. / Account No.: LT177189900010700330 Bankas / Bank Name: AB „Artea“ bankas Banko kodas BIC/SWIFT: CBSBLT26 Pervedimo paskirtis: parama
