Arba jie tiesiog yra tie smurtautojai, neištikimieji, skyrybų iniciatoriai, žodžiu, kaltinamieji. Apie tai, ką iš tiesų traumuojančiose situacijose išgyvena vyrai, pasakoja gydytojas psichiatras Andrius Tamašauskas, rašoma medicinos centro „Neuromeda“ pranešime žiniasklaidai.
Mažais žingsneliais didelių problemų link
Paprastai santykių baigtis nebūna kaip perkūnas iš giedro dangaus, juose pamažu kaupiasi vadinamosios mikrotraumos, kurios ir gali prisidėti prie neištikimybės ir santykių žlugimo.
„Psichologijoje mikrotraumos yra nedideli, dažnai pasikartojantys neigiami išgyvenimai, kurie atskirai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau ilgainiui gali turėti reikšmingą poveikį žmogaus emocinei gerovei“, – sako A. Tamašauskas.
Kaip mikrotraumas jis įvardija nuolatinę kritiką ar menkinančias pastabas, pašaipas, sarkazmą ar menkinantį humorą, taip pat atstūmimą, nuolatinį poreikių ignoravimą, šaukimą, neverbalinės agresijos formas arba tam tikras fizinės agresijos išraiškas.
Gydytojas pastebi, kad santykiuose dažnai patiriamos mikrotraumos veda prie sumažėjusio pasitikėjimo savimi, padidėjusio nerimo, emocinio jautrumo, nuolatinio streso. Visa tai natūraliai skatina žmogų ieškoti išeities iš susidariusios situacijos ar bandant rasti paguodą kituose santykiuose, ar visai juos nutraukiant.
Aišku, galima kreiptis psichologinės pagalbos ir bandyti santykius išsaugoti. „Dalis vyrų kreipiasi psichologinės pagalbos, jeigu mano, kad tai padės išsaugoti jiems svarbius santykius. Svarbu paminėti, kad kai kurie vyrai tai daro tik siekdami sau naudos, norėdami parodyti partnerei, kad kažką daro dėl jų santykių, nors motyvai būna kiti“, – dalijasi įžvalgomis A. Tamašauskas.
Kaip vyrai išgyvena partnerės neištikimybę ir skyrybas
Pasak gydytojo, vyrai, susidūrę su partnerės neištikimybe ar skyrybomis, gali išgyventi labai platų emocinių ir psichologinių reakcijų spektrą. Nors nėra vieno universalaus modelio, dažniausiai procesas turi savo seką.
Pirmiausia žmogus patiria šoką ir išgyvena realybės neigimo periodą, ypač jei neištikimybė ar sprendimas skirtis buvo netikėti. Žmogus gali kurį laiką veikti tarsi „autopilotu“.
Tada po jo dažnai seka savivertės sukrėtimas, kyla klausimai: kas su manimi negerai, kodėl manęs nepakako, ar esu nepakankamai patrauklus, sėkmingas ar vertingas?
„Po to būna pyktis, tai kartais tampa labiausiai matoma emocija, nors po juo dažnai slypi skausmas, liūdesys ar baimė“, – aiškina psichiatras.
Po pykčio daugelis vyrų išgyvena gedėjimo procesą. Skyrybos dažnai primena netektį. Gedima ne tik partnerio, bet ir bendrų planų, šeimos vizijos, kasdienės rutinos, bendros ateities. A. Tamašauskas pabrėžia, kad gedėjimas gali vykti bangomis: vieną dieną žmogus jaučiasi geriau, kitą – vėl stipriai išgyvena netektį.
Taip pat dažnai atsiranda pavydas ir lyginimasis, pasitikėjimo praradimas, vienišumas, tapatybės krizė, gali atsirasti ir depresijos simptomų. „Neištikimybė dažnai paveikia vyro asmeninės vertės jausmą („Mane pakeitė kitu“), vyrai dažnai pradeda save lyginti su kitu vyru, jo finansine padėtimi, socialiniu statusu, išvaizda. Taip pat skyrybos ir neištikimybė vyrui gali parodyti jo kompetencijos trūkumą („Nesugebėjau išlaikyti šeimos, apsaugoti santykių“). Dažnai vyrai tai priima kaip pralaimėjimą“, – aiškina gydytojas.
Jis akcentuoja, kad vyrai ne visada depresiją išreiškia liūdesiu. Kartais ji pasireiškia dirglumu, atsitraukimu nuo žmonių, perdėtu darbu ar rizikingu elgesiu, taip pat stipriu emocijų slopinimu, noru pasirodyti kietam, stipriam, neverkti.
Galiausiai paskutinė fazė yra atsigavimo, žmonės ilgainiui geriau save pažįsta, jaučiasi brandesni, kokybiškai ieško kitokių santykių.
Baigiasi santykiai, bet ne išgyvenimai
A. Tamašauskas pastebi, kad dažnai po skyrybų vyrai patiria kaltės ir atsakomybės už savo sprendimą naštą, kad jie kalti, jog nutraukė santykius, dėl to kentės vaikai. Labai stipriai abejojama, ar priimtas sprendimas buvo teisingas.
Po to atsiranda stiprus gedėjimas tiek prarastos bendros ateities, tiek ir bendros praeities, patiriamas ir stiprus vienatvės jausmas. „Po skyrybų kai kurie vyrai pirmą kartą susiduria su ilgais vienatvės laikotarpiais. Tuomet gali iškilti emocijos, kurias santykiai ilgą laiką buvo uždengę. Kyla tapatumo krizė, atrodo, kad prarasta dalis savęs. Taip pat gali sustiprėti vaikystėje patirtos žaizdos: atstūmimo patirtis, emocinis apleidimas, tėvų skyrybų prisiminimai, nesaugus prisirišimas“, – aiškina specialistas.
Nors po skyrybų žmonės galvoja apie vieną didelę traumą – santykių pabaigą, tačiau, kai yra vaikų, buvę partneriai negali visiškai nutraukti kontakto, dėl to, pasak psichiatro, kai kurios mikrotraumos nuolat atsinaujina. Dažniausiai tai būna kritika dėl auklėjimo sprendimų, užuominos, kad vienas iš tėvų yra mažiau kompetentingas, pašaipūs komentarai, menkinantis bendravimo tonas, subtilus vaiko nuteikinėjimas prieš kitą tėvą.
Gydytojas pabrėžia, kad visos šios mikrotraumos dažnai tęsiasi daugelį metų, todėl ilgainiui sukelia lėtinį stresą, dirglumą, miego sutrikimus, nuovargį, nerimo problemas, savivertės sutrikimus ir depresijos simptomus.
Neištikimybė ir vidiniai konfliktai
Kartais manoma, kad neištikimybę lemia nuolatiniai nesutarimai, pykčiai, emocinis atšalimas. Tačiau naujas romantinis ryšys neretai užmezgamas net tada, kai partnerių santykiai iš išorės atrodo stabilūs.
A. Tamašauskas akcentuoja, kad išorinių santykių vaizdas ir vidinis žmogaus pasaulis nėra tas pats. Iš šalies gali atrodyti viskas gražu, mažai konfliktų, bendri planai, finansinis stabilumas, graži tėvystė. Tačiau viduje žmogus kovoja su gėdos jausmu, tuštuma, nepakankamumo jausmu, emocinio artumo baime, tapatumo krize ar netgi egzistencine mirties ir senatvės baime.
„Dažnai nauji romantiniai santykiai yra kaip laikina išveika, palengvinanti vidinius konfliktus, kurie stipriai slegia iš vidaus. Todėl dažnai reikia klausti, ne kodėl tas žmogus norėjo kito partnerio, o kokį vidinį poreikį, skausmą ar konfliktą jis bandė spręsti tokiu būdu“, – sako gydytojas.
Psichiatras pastebi, kad kalbant apie neištikimybę dažnai akcentuojama nukentėjusi pusė, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, jog pats vyras išgyvena sudėtingus emocinius procesus. Dažniau tai būna daugybė mažų, pasikartojančių vidinių konfliktų, kurie ilgainiui kaupiasi kaip mikrotraumos.
„Neištikimi vyrai dažniausiai patiria vidinį konfliktą gyvendami tarp dviejų skirtingų tapatybių. Iš vienos pusės jie dori, mylintys ir atsakingi žmonės, tačiau elgiasi nesąžiningai. Vargina nuolatinė baimė būti sugautam, reikia stebėti savo elgesį, kontroliuoti pasakojimus, slėpti informaciją. Nuolatinė kaltė dėl pastovaus melo, apgaudinėjimo, slėpimo vėliau pereina į nuolatinį gėdos jausmą, atrodo, kad esi blogas žmogus, visi tave pasmerks, atstums“, – aiškina A. Tamašauskas.
Kas bebūtų, „berniukai neverkia“
Pasak gydytojo, dalis vyrų linkę neigti, racionalizuoti arba slopinti trauminį skausmą ne todėl, kad jo nejaučia, o todėl, kad taip išmoko su juo tvarkytis. Tai lemia biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių derinys.
„Dažniausiai veikia ankstyvas mokymas, kad berniukai neverkia, neliūdi, jiems tik tam tikros emocijos leistinos. Suaugęs vyras gali puikiai atpažinti pyktį, bet sunkiai atpažinti po juo slypintį sielvartą, baimę, atstūmimo skausmą, – teigia A. Tamašauskas. – Dažnai gali dominuoti pyktis kaip pagrindinė emocija, tačiau jis dengia kitas emocijas, tokias kaip pažeminimas, liūdesys, vienatvė, baimė.“
Dažnai vyrai bijo, kad stiprios emocijos ir skausmas užvaldys, negalės susitvarkyti, tada sustiprėja kontrolės jausmas, noras greičiau viską išspręsti per tam tikrus veiksmus, praktikas.
Gydytojas pastebi, kad praktikoje dažnai tai pasireiškia neigimu. Praėjus kelioms savaitėms po trauminio įvykio, vyras sako, kad jam viskas gerai, jis nieko nejaučia. Pasineriama į darbą, užimtumą, naujus projektus. Taip pat būdingas rizikingas elgesys (gausus alkoholio vartojimas, atsitiktiniai seksualiniai santykiai, impulsyvūs sprendimai). Dažnai pasitaiko somatinių skundų, tai galvos skausmai, raumenų įtampa, virškinimo problemos, nuovargis, miego sutrikimai.
Kaip atsigauti po santykių griūties
„Turbūt geriausiai padeda atsigauti laikas, praėjęs nuo santykių griūties, – sako A. Tamašauskas. – Kuo daugiau laiko praeina, tuo lengviau tai priimti.“
Vis dėlto jis pabrėžia, kad po skyrybų geriau nelikti vienam, labai svarbu draugai, artimieji, vaikai arba psichologas, psichoterapeutas. Kalbėjimas padeda įvardyti emocijas, suprasti savo reakcijas, suvokti įvykių prasmę.
Taip pat specialistas akcentuoja kasdieninės rutinos išsaugojimą, miego režimą, sveiką mitybą, darbo ir poilsio balansą, fizinį aktyvumą, sportą.
„Reikia leisti sau gedėti, yra normalu jausti liūdesį, ilgesį, pyktį, nusivylimą. Šios emocijos nėra ženklas, kad žmogus juda atgal. Dažnai jos yra gijimo proceso dalis,“ – teigia gydytojas.
Jis siūlo pagalvoti apie psichoterapiją, jei santykiai baigėsi labai skausmingai, buvo patirta neištikimybė, kyla pasikartojančių santykių problemų, žmogus jaučia stiprią kaltę, gėdą ar pyktį.
