Mergina dar kurį laiką lankė paskaitas Rytų Mičigano universitete, dirbo kavinėje, bendravo su draugais. Vis dėlto simptomai niekur nedingo, priešingai, po kelių savaičių jie sustiprėjo: pakilo temperatūra, atsirado stiprus skausmas šone, ji nebegalėjo atsikelti iš lovos, rašo Parade.com.
„Anksčiau jau esu turėjusi šlapimo takų infekcijų, todėl iš pradžių nesureikšminau“, – pasakojo mergina.
Atsakymo ieškojo ne vieną savaitę
Emma kartu su mama kreipėsi į šeimos gydytoją, tačiau aiškios priežasties rasti nepavyko. Sekė vizitai pas ginekologą, uroginekologą. Būtent pastarasis pastebėjo padidėjusius limfmazgius dubens srityje.
Mergina buvo išsiųsta į ligoninę. Ten atlikti papildomi tyrimai, tačiau medikai vis dar abejojo dėl tikslios diagnozės. Jai buvo skiriami vaistai nuo infekcijos, malšinamas skausmas, atliktas ultragarsinis tyrimas.
Man buvo šokas, bet kartu pajutau ir palengvėjimą, nes pagaliau žinojau, kas su manimi vyksta
„Gydytojai pasakė gana ramiai – tai gali būti infekcija arba limfoma“, – prisiminė ji. Tokia versija tuo metu atrodė mažai tikėtina. „Man tada buvo 21-eri, net nepagalvojau, kad tai gali būti vėžys“, – sakė 23 metų Emma.
Ligoninėje ji praleido keturias dienas. Visą tą laiką laikėsi aukšta temperatūra, šalia buvo mama ir sesuo. Galiausiai, artimųjų paskatinti, medikai atliko biopsiją, kuri ir parodė tikrąją diagnozę – ketvirtos stadijos T ląstelių limfomą. Nuo pirmųjų simptomų iki galutinės diagnozės praėjo mėnuo.
„Man buvo šokas, bet kartu pajutau ir palengvėjimą, nes pagaliau žinojau, kas su manimi vyksta“, – pripažino mergina.
Liga progresavo greitai
Iš pradžių gydytojai planavo jai taikyti chemoterapiją kartą per mėnesį, tikėdamiesi, kad Emma galės tęsti įprastą gyvenimą. Tačiau situacija netrukus pasikeitė.
Dar neprasidėjus gydymui, jos būklė staiga pablogėjo: prasidėjo stiprus skausmas, vėmimas, padidėjo limfmazgiai visame kūne. Ji buvo skubiai išvežta į ligoninę, kur pradėta chemoterapija.
Pirmieji rezultatai buvo viltingi, savijauta pagerėjo. Tačiau netrukus simptomai grįžo. Per kelis mėnesius Emma nuolat patekdavo į ligoninę dėl infekcijų, nusilpusio imuniteto ar būtinybės perpilti kraują.
Vėliau paaiškėjo, kad liga išplito į smegenis. Prasidėjo stiprūs galvos skausmai, būklė dar labiau sunkėjo. Tuomet mergina buvo nukreipta į Klivlando kliniką. Ten jai pritaikyta imunoterapija, kuri šiuo atveju pradėjo veikti.
Po truputį Emmos būklė stabilizavosi. Praėjus maždaug pusantrų metų nuo diagnozės, gydytojai patvirtino remisiją.
Tunelio gale visada yra šviesa. Kartais ją rasti užtrunka, bet ji yra.
Tačiau gydymas tuo nesibaigė. Jai buvo taikyta papildoma chemoterapija, radioterapija, o vėliau atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Donore tapo jos sesuo. Operacija buvo sėkminga.
„Sunkiausia – ne liga, o gyvenimas po jos“
Mergina sako, kad didžiausias iššūkis laukė jau po gydymo. Ji nebaigė paskutinio studijų kurso su savo bendramoksliais, pakeitė universitetą ir turėjo iš naujo susidėlioti gyvenimą.
„Buvo tikrai labai tamsių dienų“, – atviravo ji. Šiandien Emma jau yra baigusi psichologijos studijas ir tęsia mokslus socialinio darbo srityje. Ji pamažu grįžta į įprastą gyvenimą.
Didžiausia pamoka, kurią ji išsinešė iš šios patirties, – nepasiduoti ir ieškoti atsakymų. „Jei vienas gydytojas jų neturi, kreipkitės į kitą. Kovokite už save“, – pabrėžė ji.
Emma sako dabar labiausiai vertinanti paprastus dalykus ir tikinti, kad net sunkiausiose situacijose yra išeitis. „Tunelio gale visada yra šviesa. Kartais ją rasti užtrunka, bet ji yra“, – šyptelėjo ji.
