Sekite 15min Google
Pirmosios instancijos teismas ligoninės ieškinį atmetė, o gydytojos priešieškinį tenkino, pripažindamas, kad ji iš darbo pasitraukė dėl darbdavio neužtikrintų tinkamų darbo sąlygų. Šį sprendimą paliko galioti ir apeliacinės instancijos teismas. Pasibaigus terminui sprendimą skųsti, gydytoja nusprendė viešai papasakoti, ką, jos teigimu, reiškė dirbti sistemoje, kurioje atsakomybė už pacientus ilgainiui nustelbė jos pačios ribas.
Gavę gydytojos leidimą, publikuojame jos pasakojimą 15min.lt.
„Galiausiai epopėja „SAM/ligoninė vs. vergo sąlygomis nepanoręs dirbti gydytojas“ baigėsi. Nenorėjau nieko rašyti nei proceso metu, nei po pirmo ir antro teismo sprendimo, bet dabar praėjus terminui skųsti sprendimą Aukščiausiajam Teismui, noriu pabrėžti tam tikrus dalykus, kurie galbūt ne pilnai atsispindėjo straipsniuose žiniasklaidoje, nebuvo mano pačios išsakyti.
Visų pirma, aš nuoširdžiai norėjau dirbti Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Viskas, ką dariau, buvo skirta tam, kad aš ir mano kolegos galėtų dirbti savo mylimą darbą normaliomis, visiems žmonėms priimtinomis ir teisės aktais (ne be reikalo) apibrėžtomis sąlygomis. Kiekvienas medikas, dirbantis su pacientais – gyvais ir tavo „galioje“ esančiais pažeidžiamais žmonėmis – yra plėšomas tarp jaunatviško (ar kiek vyresnio) entuziazmo, atsakomybės atlikti savo darbą gerai, aukotis dėl pacientų, neskaičiuoti valandų, jėgų, pastangų, ir tarp savo kaip asmens poreikių, teisių ir norų.
Pradžioje savi poreikiai man nebuvo tokie svarbūs, norėjosi eiti į priekį, gerinti, didinti, plėsti, taisyti kas ne taip. Nebuvo problemų ruošti kokį nors protokolą ar ataskaitą, dirbti parą ir ilgiau, nebuvo problemų konsultuoti 15, 20 ar daugiau pacientų skubios pagalbos skyriuje, „akyse“ gerėjantis pacientas po atliktos trombolizės, atrodo, užkraudavo jėgų dirbti dar parą. Ir būtent tuo labiausiai naudojasi ligoninės administracija, sveikatos apsaugos sistema.
Nėra daug gydytojų, kitų sveikatos priežiūros specialistų, kurie atėjus jų darbo pabaigos minutei susirinktų daiktus ir išeitų namo, net jeigu tuo metu blogėja tavo paciento būklė, jeigu reikia kelti jį į intensyvios terapijos skyrių, jeigu esi viduryje juosmeninės punkcijos atlikimo ar panašiai. O dar nenoras užkrauti papildomo darbo į budėjimą atėjusiam kolegai, kurio laukia ilga ir sunki naktis/diena/para. Bet čia gal jau tik mano minusai. Jau nekalbant apie popierių tvarkymo nesibaigiantį maratoną. O ar yra geresnis darbuotojas nei tas, kuris dirba savo darbą + ekstra už trūkstamus darbuotojus, nieko nereikalauja ir yra dėkingas, kad tą darbą apskritai turi? Nemanau. Aš tokia nebuvau.
Kiekvienas mano sudarytas grafikas, kuriame atsispindėjo realiai dirbamas laikas, o ne tik tos valandos, kurios telpa į teisės aktų normas, užsimerkiant į po tų valandų darbe praleidžiamas valandas, kiekvienas tarnybinis raštas, kiekvienas susirinkimas su administracija maldaujant surasti ir priimti papildomų gydytojų, kiekviena penkminutė, per kurią garsiai keliamos problemos, kiekvienas reikalavimas bent apmokėti už papildomus darbus, kiekvienas raštas Sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei darbo inspekcijai buvo aršus pagalbos šauksmas, kaip paaiškėjo, tyruose, kadangi kiekvienas net ir stipriausias žmogus laužiamas atsakomybės po truputį ima lūžti.
Per ligoninėje pradirbus ketverius metus ir devynis mėnesius dirbau 1650,7 valandų viršvalandžių. 2023 metais viršvalandžių kiekis sudarė 638,93 valandas. Priminsiu, kad pagal darbo kodeksą per metus maksimalus viršvalandžių skaičius yra 180 val. Šį laikotarpį prisimenu kaip juodą maišą. Neturėjau laiko niekam kitam, tik darbui, po darbo jaučiausi per daug pavargusi, kad daryčiau ką nors kita nei miegočiau, o rytais prabusdavau 4 val. su intensyviai plakančia širdimi ir galvodavau apie darbą, apie problemas, kurias reikės išspręsti ir kas dar blogo galėtų/turėtų įvykti.
Buvo laikas, kai svajojau apie lūžtančią koją, atsivėrusią skrandžio opą ar dar kokią nors nelaimę sau, kuri galėtų bent trumpam „atleisti“ mane nuo visų atsakomybių, budėjimų, problemų ir gyvenimo. Per visus beveik penkerius mano darbo ligoninėje metus administracija kaip užsikirtusi plokštelė kartojo, kad ieško gydytojų, kad važinėja po muges, kad kalba su kandidatais, bet naujų darbuotojų neatsirado, o mano darbo krūvis palaipsniui tik augo.
Ilgainiui atsisakiau l.e.p. skyriaus vedėjo pareigų, raštiškai atsisakiau dirbti viršvalandžius, bet su tokiu kiekiu darbuotojų neįmanoma užtikrinti 24/7 budinčio neurologo ligoninėje, todėl viršvalandžiai išliko ir toliau augo. Pati buvau ne tik kad perdegusi, manau, buvau jau sudegusi, nebenorėjau dirbti šio darbo, būti medicinoje, didėjo klaidos ir galimos žalos pacientui tikimybė, o kaip žinia, jeigu padarysi klaidą ir dėl to nukentės pacientas, niekas neskaičiuos, kiek valandų tu dirbai, kiek pacientų prižiūrėjai ir panašiai, atsakysi savo galva ir ligoninės administracija tik nusimuilins.
Galop priėmiau sprendimą nebetęsti šios absurdo komedijos ir parašiau prašymą atleisti iš darbo dėl neužtikrinamų normalių darbo sąlygų, didelio krūvio ir priverstinio viršvalandinio darbo, kadangi negaliu užtikrinti tinkamos pacientų priežiūros, blogėja mano sveikata. Ir čia prasidėjo linksmoji dalis, kadangi stodama į neurologijos rezidentūrą su ligonine pasirašiau studijų finansavimo sutartį, kuria ligoninė įsipareigoja apmokėti studijas, o aš – atidirbti ligoninėje 10 metų.
Tik parašius prašymą atleisti iš darbo iš administracijos gavau įspėjimą – grasinimą, kad jei išeisiu iš darbo, turėsiu grąžinti visą ligoninės sumokėtą sumą – 35 968,80 Eur, kitu atveju ligoninė kreipsis į teismą. Kadangi visos mano fizinės, emocinės ir moralinės jėgos jau buvo išnaudotos, tiesiog nusprendžiau, kad sveikata ir sveikas protas yra svarbiau ir išėjau, ligoninė atleido mane pagal darbo kodekso 55 straipsnį – darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, kas tuo metu man buvo visiškai vienodai, kadangi aš tiesiog norėjau išeiti iš vergo darbo.
Pirmus kelis mėnesius jaučiausi tragiškai, buvau apatiška viskam, norėjau sėdėti ant sofos ir nedaryti nieko, jaučiausi lyg aš būčiau kažką blogo padariusi, lyg mano gyvenimas sugriuvo, svarsčiau ką kito, be darbo medicinoje, galėčiau veikti, nes grįžti nebenorėjau. Po truputį išlipau iš šios duobės, pradėjau daugiau dirbti privačioje klinikoje, po truputį atradau prasmę ir darbe, ir gyvenime.
Praėjus beveik vieneriems metams po išėjimo iš darbo per dabartinį darbdavį mane pasiekė teismo dokumentai – ligoninė susikaupė ir padavė mane į teismą dėl negrąžintų lėšų už studijas. Buvo ir liūdna, ir pikta, ir juokinga. Tuomet prasidėjo intensyvus mano bendradarbiavimas su (gal ir subjektyviai) pačia geriausia advokate Evelina Kizne ir jos komanda. Rinkom ir sisteminom medžiagą apie darbo kodekso pažeidimus, darbo sąlygas ir krūvius, advokatė rengė vieną atsakymą po kito, supratus, kad iš darbo išėjau ne savo noru, o todėl, kad darbdavys nesuteikė normalių darbo sąlygų, pateikėm priešieškinį ligoninei dėl atleidimo pagrindo pakeitimo.
Vėliau atėjo laikas teismo posėdžiams, kuriuose išgirdau, kaip pati norėjau dirbti nenormaliu krūviu, kad nedariau nieko, kad situacija pagerėtų, kaip man buvo tinkamai atlyginta ir kad administracija, vargšeliai, nieko negalėjo padaryti ir tokia situacija ne tik šioje ligoninėje. Kad ir kaip pikta buvo, šito tikėjausi. Labai nuliūdino liudijęs kolega, kuris „nieko nežinojo, nieko neprisiminė, susirinkimuose nedalyvavo, grafikus dėjau pati nesitardama“.
Visą laiką, kol buvau l.e.p. vedėja, stengiausi gerinti darbo sąlygas ne sau asmeniškai, o visiems, dirbau daugiau nei kiti ne todėl, kad namie lova nepatogi, o dėl to, kad jiems būtų lengviau, kad pensinio amžiaus kolegos nesižudytų darbe, kad dviejų vaikų mama dažniau pamatytų savo vaikus, kad susirgę kolegos galėtų labiau rūpintis savo sveikata, o ne pacientų priežiūra. Ir tai pagrindinė pamoka – niekas niekam nėra įdomu, gali verstis per galvą, daryti trigubus salto dėl kitų – galų gale niekas tau medalio neužkabins ir ačiū nepasakys, visi svarbūs tik sau, savi interesai yra sau, o jei tu žudaisi dėl jų – joke's on you.
Aišku, noriu pabrėžti tai, kad ne aš viena dirbau blogomis sąlygomis, mano kolegos skyriuje ir kituose skyriuose taip pat toli gražu ne idealiomis sąlygomis dirbo. Neabejoju, kad šioje ligoninėje ar kažkurioje kitoje ligoninėje galbūt sąlygos yra dar blogesnės, gal kažkas dirba dar daugiau ir net atlygio už tai negauna, net nesiginčiju. Klausimas turbūt yra toks – kas ir kada pasakys, kad gana vergauti, gana dėl „Hipokrato priesaikos“ paminti save, gana bijoti kovoti už savo kaip žmogaus ir darbuotojo teises, gana būti nuolankiu avinėliu, kuriuo naudojasi. Aš išdrįsau.
Kitas dalykas, kurį noriu akcentuoti, tai labai mylėjau savo skyrių ir ten dirbančius žmones. Pirma darbovietė matyt kaip pirma meilė – nepamirši niekada. Norėjau ir stengiausi, kad visiems mums ten būtų gera dirbti, kad nebijotume kalbėtis, kad nebūtų rangų, kad visi dirbtume kaip vienas kumštis, kaip komanda. Kažkas pavyko, kažkas nepavyko.
Praėjus 10 mėnesių po pirmo gauto teismo dokumento, sulaukiau pirmos instancijos teismo sprendimo – ligoninės ieškinį pilnai atmesti, mano priešieškinį pilnai tenkinti, pripažįstant, kad iš darbo išėjau dėl darbdavio kaltės nesuteikiant tinkamų darbo sąlygų, pakeisti atleidimo pagrindą ir, be kita ko, priteisti iš ligoninės išeitinę išmoką, netesybas ir bylinėjimosi išlaidas. Tai vietoje to, kad ligoninė būtų tyliai pripažinusi, kad išėjau iš ligoninės dėl šūdinų darbo sąlygų ir tiesiog būtume atsisveikinę, beveik metus tąsėmės teismo posėdžiuose, gadinomės nervus ir ligoninė ne tik kad negavo norėtų pinigų, bet dar ir turi sumokėti man. Iš visų jūsų ir mūsų pinigų.
Tuo metu kaip tik pasikeitė ligoninės direktorius ir pirmą kartą per visą laiką tuometinis laikinai direktoriaus pareigas einantis vadovas pasiūlė taikos sutartį, už kurią nuoširdžiai dėkoju. Kadangi RŠL yra SAM pavaldume paaiškėjo, kad niekas ministerijoje taikytis neketina, planuojama skųsti pirmos instancijos teismo sprendimą ir tik tuometinis l.e.p. direktorius manė, kad teismo procesai su esamais/buvusiais darbuotojais nėra pats geriausias dalykas. Bet tiek praėjus aš jau nebenorėjau visko pakišti po kilimu, norėjau, kad teismas įrodytų, jog net ir medikų darbo sąlygos turi būti kaip visų normalių žmonių ir kad administracijos negali besiremdamos pašaukimu ir Hipokrato priesaika versti medikų dirbti vergais vien tik dėl to, kad jie jaučia atsakomybę prieš pacientus ir nori dirbti savo darbą gerai.
Ir, aišku, ligoninė apskundė teismo sprendimą antros instancijos teismui. Vėl pasirašinėjimai, vėl darbas advokatei ir vos kelios dienos prieš prasidedant vasarai apygardos teismas atmetė apeliacinį skundą, paliko pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Džiaugsmo ašaros ir nusiritęs akmuo nuo krūtinės. Tikėjausi skundo ir Aukščiausiajam Teismui, bet kažkam neuronų, matyt, pakako sustoti.
Ši pralaimėta ligoninės kova su manimi kaip darbuotoju, kuris neiškentęs tragiškų darbo sąlygų išėjo iš darbo parodo, kad kiekvienas galim ir turim teisę dirbti normaliomis sąlygomis, gauti už tai atlygį, jaustis darbe gerai. SAM sprendimas priversti rezidentus atidirbti regionuose subliukš, kai jauni gydytojai pamatys, kokios sąlygos jų ten laukia. Neteigiu, kad visur yra katastrofa, bet turbūt ne be reikalo niekas į tam tikras ligonines ar rajonus nesiveržia.
Mano patarimas – reikalaukite, kad darbo grafike atsispindėtų realiai dirbamas laikas, viskas, kas yra virš – tai yra viršvalandžiai, mažų mažiausiai už juos privalo būti sumokėta, o sutikti ar nesutikti dirbti viršvalandžius yra jūsų teisė, naudokitės ja.
Jeigu darbdavys sako, kad nieko negali pakeisti, neprisikviečia papildomų darbuotojų – tai darbdavio, o ne jūsų problema. Įsisenėjusios sisteminės problemos neturi būti sprendžiamos ant kiekvieno sąžiningo gydytojo ar kito specialisto užkraunant papildomą krūvį ir užsimerkus teigti, kad problema išspręsta.
Jeigu jūsų darbo sąlygos kinta, blogėja – visus nusiskundimus teikite raštu, kas pakalbėta – to nebuvo, kas parašyta – tą esant reikalui panaudosite teisme.
Nustokite (-me) būti avinėliais, kuriais manipuliuoja, pacientų sveikata ir priežiūra svarbu, bet tai nereiškia, kad jūs neturite teisių. Žinokite jas ir jomis naudokitės.
Ir pabaigai, labai noriu padėkoti savo antrai pusei ir šeimai už nenuilstantį palaikymą visą šį laiką, net kai buvo sunku su manim susikalbėti, už atsakymus, už palaikymą, kai atrodė, kad galima viską baigti lengviau ir anksčiau, o aš norėjau eiti iki galo.
Neturiu pakankamai žodžių išsakyti padėkai advokatei Evelinai Kiznei ir jos komandai už nuoširdumą, įsiklausymą, palaikymą sunkiu metu, už taiklius klausimus, už plieno tvirtumo tikėjimą mūsų bylos sėkme. Tikiuosi, niekam nereikės teisininko paslaugų, bet jei prireiktų – daugiau nei rekomenduoju.
Taip pat ačiū visiems parašiusiems, pakalbinusiems, tyliai ar garsiai palaikiusiems pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, kolegoms. Perskaičius komentarus po straipsniais ir pasidalinimais buvo šilta ir gera.
Ir galiausiai medikų bendruomenei – turėkim „cojones“, pakovokime už save ir savo teises, juk būdami sveiki, pailsėję, dirbdami oriomis sąlygomis ir gaudami už tai adekvatų atlyginimą, savo darbą galėsim atlikti žymiai geriau, būsim patenkinti ir galėsim džiaugtis eidami kasdien į savo mylimą darbą".
