Kaip veikia aromaterapija?
Kaip skelbia Netdoctor.de., manoma, kad aromaterapija veikia per kvapus, kurie per nosį patenka į uoslės gleivinę. Iš jos kvapo signalas keliauja į limbinę sistemą smegenyse, atsakingą už emocijas ir prisiminimus. Šis mechanizmas moksliškai pagrįstas ir paaiškina, kodėl kvapai gali skatinti tam tikrų neuromediatorių, pavyzdžiui, skausmą malšinančių endorfinų, išsiskyrimą. Teigiama, kad eteriniai aliejai gali sukelti ir teigiamą psichologinį poveikį.
Pavyzdžiui, pipirmėčių aliejus naudojamas skausmui ir spazmams malšinti. Jo veiksmingumas esant įtampos galvos skausmams ir pykinimui yra patvirtintas moksliškai, o poveikis siejamas su veikliąja medžiaga mentoliu.
Čiobrelių aliejus naudojamas kosuliui gydyti, nes turi gleives skystinančių ir uždegimą mažinančių savybių, kurias galima paaiškinti jo sudėtyje esančiu timoliu. Šio aliejaus lašeliu sergant rekomenduojama išsitrinti pėdas.
Mandarinų, rožių ir pelargonijų aliejai laikomi nuotaiką gerinančiais. Tradiciškai jie vartojami aromaterapijoje, tačiau mokslinių įrodymų apie tokį jų poveikį nedaug – jie daugiausia paremti praktine patirtimi.
Eukaliptų aliejus padeda skystinti gleives sergant kvėpavimo takų ligomis. Lašelis aliejaus ant delnų pakvimpa iškart. Tereikia delnus patrinti ir apgaubti delnais nosį - kvėpuoti aktyviu, lengvinančiu kvapu.
Manoma, kad citrinžolės aliejus gali gerinti koncentraciją, nors teigiama, kad kol kas tam trūksta mokslinių įrodymų.
Levandų aliejus yra viena daugiausia ištirtų aromaterapijoje naudojamų medžiagų. Jis pasižymi raminamuoju ir nerimą mažinančiu poveikiu, taip pat sėkmingai vartojamas esant miego sutrikimams ir skausmui.
Eterinių aliejų išgavimas
Eteriniai aliejai, priklausomai nuo augalo, gali būti išgaunami iš lapų, žiedų, šaknų, medienos ar sėklų. Tam naudojami įvairūs metodai. Dažniausias eterinių aliejų išgavimo būdas – vandens garų distiliacija. Taip, pavyzdžiui, iš rožių žiedlapių gaunamas rožių aliejus.
Ypač citrusiniai aliejai, tokie kaip citrinų ar apelsinų, išgaunami šalto spaudimo būdu iš vaisių žievelių. Šis metodas yra efektyvus, tačiau jis turi didesnę užteršimo riziką.
Dar vienas būdas – ekstrakcija tinkamu tirpikliu, pavyzdžiui, heksanu ar etanoliu, ypač naudojama jautrioms augalinėms medžiagoms. Vis dėlto galutinėje žaliavoje gali likti tirpiklių likučių, todėl šis metodas kai kuriais atvejais riboja aliejų naudojimą aromaterapijoje, ypač medicininiais tikslais.
Kaip naudojama aromaterapija?
Aromaterapijoje galima taikyti įvairius metodus. Labiausiai žinomas – kvapų lempos arba difuzoriaus naudojimas.
Vonioje kvapo poveikis derinamas su veikliųjų medžiagų poveikiu per odą. Eterinių aliejų negalima lašinti grynų tiesiai į vonią, nes jie netirpsta vandenyje ir gali dirginti odą. Jie turi būti maišomi su emulsikliu, pavyzdžiui, grietinėle, medumi ar pienu. Tik tada šį mišinį galima pilti į vonią. Aromaterapijai puikiai tinka ir pėdų vonelės.
Eterinių aliejų negalima lašinti grynų tiesiai į vonią, nes jie netirpsta vandenyje ir gali dirginti odą.
Įkvėpimas ypač tinka sergant kvėpavimo takų ligomis. Eukaliptų aliejus turi gleives skystinančių ir uždegimą slopinančių savybių, o pipirmėčių aliejus gali padėti esant užgultai nosiai.
Burnos skalavimui dažniausiai tinka antibakteriškai veikiantys aliejai, tokie kaip pipirmėčių, rožių ar eukaliptų.
Masažai su eteriniais aliejais veikia dvejopai: tiek per kvapą, tiek per kryptingą prisilietimą. Tai skatina kraujotaką, mažina įtampą ir malšina skausmą.
Kam tinka aromaterapija?
Aromaterapija gali būti taikoma įvairaus amžiaus žmonėms. Ji gali būti naudojama profilaktiškai arba kaip papildoma priemonė esant tam tikriems negalavimams, tokiems kaip stresas, nerimas ar skausmas. Tačiau ji nepakeičia medicininio gydymo.
Eteriniai aliejai yra gydomosios medžiagos, todėl svarbu laikytis tinkamo dozavimo ir naudojimo taisyklių. Paprastai jų negalima naudoti grynų, nes gali sukelti odos sudirginimą ar kitų šalutinių poveikių.
Rekomenduojama skiesti juos baziniu aliejumi, pavyzdžiui, migdolų, jojobos ar kokosų. Taip pat svarbus aliejų grynumas. Sintetiniai aliejai neturi terapinio poveikio. Tik visiškai natūralūs, kokybiški eteriniai aliejai yra veiksmingi ir saugūs.
Svarbu: Nėščiosios aromaterapines priemones turėtų aptarti su gydytoju ar akušere, nes kai kurie aliejai gali skatinti sąrėmius ar sukelti hormoninius pokyčius. Taip pat būtina atsargiai elgtis su kūdikiais ir mažais vaikais: tokie aliejai kaip eukaliptų, pipirmėčių ar kamparo gali sukelti odos bėrimus, vėmimą, spazmus, kvėpavimo sutrikimus ar net gyvybei pavojingus dusulio priepuolius!
Visiems norint išvengti galimų alerginių reakcijų, prieš naudojimą rekomenduojama atlikti alergijos testą: užlašinkite vieną lašą praskiesto aliejaus ant vidinės alkūnės pusės ir stebėkite vietą 24 valandas. Jei reakcijos neatsiranda, odos sudirginimo tikimybė nedidelė. Vis dėlto reikia išlikti atsargiems, nes galimos ir kitos nepageidaujamos reakcijos, pavyzdžiui, galvos skausmas ar kvėpavimo takų dirginimas.
Aromaterapija: istorinė apžvalga
Terapinis augalų ir jų ekstraktų naudojimas turi ilgą istoriją, siekiančią Antikos laikus. Jau Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje aromatinės medžiagos buvo naudojamos medicininiais tikslais.
Viduramžių Persijoje gydytojas ir alchemikas Avicena (Ibn Sina) atliko svarbų vaidmenį tobulinant vandens garų distiliaciją, kuri leido išgauti eterinius aliejus iš augalų.
Tačiau pats terminas „aromaterapija“ atsirado tik XX a. pradžioje, prancūzų chemikui René-Maurice Gattefossé suformulavus šią sąvoką. Jis laikomas šios srities pradininku po to, kai aptiko levandų aliejaus gydomąjį poveikį nudegimui. 1937 m. jis išleido knygą, laikomą pirmuoju aromaterapijos vadovu, ir ji tapo šiuolaikinės eterinių aliejų terapijos pagrindu.
