Sekite 15min Google
Higienos instituto duomenimis, dažniausiai vaikai patiria pečių lanko, rankų, klubų, kojų bei galvos srities sužalojimus, dėl kurių prireikia specialistų pagalbos. Taip pat nustatyta, kad traumas vaikai dažniausiai patiria privačių namų erdvėse, mokykloje, sporto aikštelėse ir salėse, ant šaligatvio ar kelio zonose.
Ortopedas traumatologas Ritauras Rakauskas dalijasi, kad nors intensyviausias traumų sezonas yra šiltasis metų laikotarpis, rudenį jų taip pat netrūksta, rašoma „Nordclinic“ pranešime žiniasklaidai.
„Kasdienybėje vaikų traumų šaltiniu neretai tampa paspirtukai ir dviračiai, kuriais jie važiuoja į mokymosi įstaigas. Popamokinėje veikloje daugėja susižalojimų, pradėjus intensyviau sportuoti“, – sako R. Rakauskas.
Šalmas – svarbiausia prevencinė priemonė
Anot gydytojo, viena paprasčiausių, tačiau svarbiausių traumų prevencijos priemonių – šalmas, kurį būtina dėvėti tiek vaikams, tiek suaugusiems, važiuojant dviračiais ar mikrojudumo priemonėmis. Ši apsaugos priemonė būtina ne tik važiuojant intensyviame eisme, mat net ir trumpa kelionė kiemu, taku ar kaimo keliuku gali baigtis kritimu. Taip pat rekomenduojama ir pasirūpinti galūnių apsaugomis, tačiau šių sričių traumos mažiau pavojingos, nei galvos.
Anot ortopedo traumatologo, svarbiausia saugos priemonių dėvėjimą ypač vaikams paversti įpročiu.
„Reikia išsiugdyti tokį patį įprotį, kaip dantis prieš miegą išsivalyti. Kaip vaikas prieš eidamas į lauką užsideda kepurę nuo saulės, taip sėsdamas ant dviračio ar paspirtuko turėtų automatiškai užsidėti ir šalmą“, – papildo gydytojas.
Tėvams reikėtų būti itin atidiems ir leidžiant vaikams naudotis elektrinėmis transporto priemonėmis, kurios kelia papildomą riziką dėl greičio ir kinetinės energijos. Vaikui nereikia didelių fizinių pastangų, kad pasiektų gana didelį greitį, todėl kritimo pasekmės gali būti rimtesnės. Be to, staigus stabdymas ar kliūtis kelyje tokį greitį judančiam vaikui gali tapti rimtos traumos priežastimi.
Sportui būtina fiziškai pasirengti
Rudenį vaikai ir paaugliai pradeda lankyti futbolo, krepšinio, tinklinio, kovos menų ir kitų sporto šakų treniruotes. Tačiau staigūs judesiai, šuoliai, krypties pakeitimai, kontaktas ir didelės jėgos gali lemti raiščių, meniskų ar kitų kelio struktūrų pažeidimus.
Vis dėlto, R. Rakauskas pabrėžia: traumų prevencijos sprendimas nėra atsisakyti sporto.
„Aš visuomet skatinu jaunus žmones judėti. Manau, kad nauda yra didesnė negu galimos žalos. Svarbiausia pasiruoši treniruotėms: atlikti tinkamą apšilimą ir fizinį pasirengimą, pritaikytą konkrečiai sporto šakai.“
Gydytojas rekomenduoja neapsiriboti vien sporto treniruotėmis, bet sudaryti vaikams sąlygas stiprinti kūną ir kitomis priemonėmis.
„Jei vaikas vis intensyviau užsiima konkrečia sporto šaka, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas specifiniam fiziniam parengimui. Tai gali būti darbas tiesiog sporto salėje arba idealiu atveju – su kineziterapeutu, su svoriais pagal amžių, atliekant balanso ir kitokius pratimus“, – teigia R. Rakauskas.
Signalas, kad trauma rimta
Tėvams neretai sunku suprasti, ar vaikas patyrė paprastą sumušimą, ar rimtą traumą, kadangi ypač mažesni vaikai ne visuomet gali tiksliai pasakyti, ką jiems skauda. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų, į kuriuos tėvai ir treneriai turėtų atkreipti dėmesį, ypač kai jaunuolis intensyviai sportuoja, yra pasikartojantys skausmai ar diskomfortas.
Pavyzdžiui, paaugliams gali pasireikšti vadinamosios osteochondropatijos – su augimu susijusios būklės, kai tam tikrose skeleto vietose atsiranda lėtinių uždegiminių procesų. Vienas iš pavyzdžių – Šlaterio liga, dažniausiai pasireiškianti aktyviai sportuojantiems paaugliams. Ji pasireiškia skausmingu iškilimu blauzdikaulio srityje, kiek žemiau kelio sąnario.
Kitas signalas – skausmas, atsirandantis dėl per didelio pasikartojančio krūvio. Stresiniai lūžiai gali išsivystyti, pavyzdžiui, bėgikams ar šokėjams, kai kūnas nebespėja prisitaikyti prie krūvio.
„Svarbu ne tik klausti vaiko, ar jam skauda, bet ir stebėti jo elgesį: ar jis vis dar nori sportuoti, ar gali atlikti įprastus judesius, ar skausmas netrukdo treniruotėms, – pataria ortopedas traumatologas. – Nereikėtų ignoruoti simptomų vien dėl to, kad artėja varžybos, konkursas ar sezono pabaiga. Kūno siunčiami signalai nėra tik trukdis, kurį reikia iškentėti.“
Gydytojas taip pat atkreipia dėmesį į vaikų lūžius, kurių rimtumas skiriasi, priklausomai nuo amžiaus. Mažesnių vaikų kaulai turi didesnį gijimo potencialą, todėl kai kurie lūžiai gali sugyti greičiau ir toleruoti didesnį poslinkį. Vaikui augant, gydymas tampa vis panašesnis į suaugusio žmogaus traumų gydymą.
Ypatingo dėmesio reikalauja lūžiai, nutinkantys augimo zonoje. Tokiais atvejais ateityje gali atsirasti galūnių ilgio ar jų ašies skirtumų, todėl gydytojai stengiasi lūžį atstatyti kuo anatomiškesnėje padėtyje. Kadangi lūžį patiems tėvams įžvelgti ne visada lengva, reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko eiseną po traumos, pavyzdžiui, ar vaikšto nešlubuodamas, praėjus kiek laiko po traumos.
Taip pat jei nėra didelio patinimo ar akivaizdžios deformacijos, dėmesį reikėtų atkreipti į ilgiau nepraeinantį skausmą.
„Kai kurie vaikų lūžiai būna subtilūs – išoriškai gali būti matomi labai menkai, tačiau kitą dieną vaikas vis dar skundžiasi skausmu arba vengia naudotis sužeista galūne“, – dalijasi R. Rakauskas.
Nors vienos universalios taisyklės, kiek laiko po traumos galima laukti, nėra, tačiau jei tėvus ar vaiką kamuoja nerimas, verčiau pasikonsultuoti su gydytoju. O aktyvus rudens sezonas tėvams turėtų būti priminimas ne riboti vaikų judėjimą, o padėti jiems išmokti judėti saugiai.
