Hipokratas jį rekomendavo gydymui, o Kleopatra, pasak legendų, maudėsi asilių piene, siekdama išlaikyti švelnią ir spindinčią odą. Tai, kas anuomet buvo prabanga, šiandien vėl atrandama iš naujo, rašoma „Msn“.
Nuo senovės medicinos iki šiuolaikinio mokslo
Asilai – artimi arklių ir zebrų giminaičiai – žmoniją lydi jau tūkstantmečius. Įdomu tai, kad asilės buvo vertinamos ne tik kaip darbiniai gyvūnai, bet ir dėl savo pieno, kuris kai kuriose kultūrose buvo laikomas beveik vaistu. Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Indijoje jis naudotas tradicinėje medicinoje, siekiant lengvinti infekcijas ar kovoti su virusais.
Šiuolaikiniai tyrimai šias tradicijas vertina atsargiai, tačiau dalis senųjų įsitikinimų randa pagrindą laboratorijose. Asilių piene esantys junginiai pasižymi antimikrobinėmis savybėmis, o kai kurie tyrimai rodo, kad jis gali skatinti imuninės sistemos aktyvumą.
Artimiausias motinos pieno „pusbrolis“
Mitybos požiūriu asilių pienas išsiskiria tuo, kad yra artimiausias motinos pienui iš visų gyvūninės kilmės pienų. Jame mažiau riebalų ir kalorijų nei karvės piene, tačiau gausu vitaminų, mineralų ir baltymų. Ypač svarbus jo baltymų profilis: asilių piene natūraliai mažiau kazeino ir daugiau išrūgų.
Būtent kazeinas dažnai sukelia alergines reakcijas, todėl dalis žmonių, netoleruojančių karvės pieno, asilių pieną toleruoja lengviau. Italijoje atliktas tyrimas su vaikais, alergiškais karvės pienui, parodė, kad asilių pienas gali padėti palaikyti normalų augimą, nors specialistai pabrėžia – tai nėra universalus sprendimas visiems.
Nauda sveikatai – bet su išlygomis
Asilių piene esanti laktozė padeda organizmui įsisavinti kalcį, svarbų kaulų tvirtumui. Tačiau tai reiškia ir tai, kad žmonėms, netoleruojantiems laktozės, šis pienas gali sukelti nemalonių pojūčių. Tokiais atvejais rekomenduojama vartoti saikingai arba naudoti laktazės fermentą.
Svarbu ir tai, kad dauguma mažų ūkių asilių pieną parduoda nepasterizuotą. Nors jis dažnai laikomas „švaresniu“, žalias pienas visada kelia tam tikrą riziką. Specialistai pataria rinktis pasterizuotus produktus arba pieną prieš vartojimą pakaitinti.
Grožio industrijos numylėtinis
Šiandien asilių pienas dažniau sutinkamas ne maisto parduotuvėse, o kosmetikos lentynose. Dėl gebėjimo sulaikyti drėgmę ir antioksidacinių savybių jis tapo vertingu ingredientu kremuose ir muiluose. Tvarūs prekių ženklai, tokie kaip „Korres“, jį vertina dėl didelio vitaminų A, D ir E kiekio, o mažesni gamintojai, pavyzdžiui, „Asinus“, kuria rankų darbo produktus jautriai odai.
Kodėl jis toks brangus?
Asilių pienas išlieka prabangos simboliu ne be priežasties. Skirtingai nei karvės, kurios per dieną duoda dešimtis litrų pieno, asilė pagamina vos iki dviejų litrų. Dėl to pienas itin retas, o jo gamyba – brangi. Be to, iš jo gaminti sūrį sudėtinga dėl mažo kazeino kiekio.
Vienas garsiausių pavyzdžių – „Zasavica Natural Reserve“ Serbijoje, kur iš asilių pieno gaminamas pule – brangiausias pasaulyje sūris. Dėl griežtų eksporto įstatymų jį galima įsigyti tik vietoje.
Retas, brangus, bet viliojantis
Nuo senovės Egipto iki šiuolaikinių sveikatingumo ir grožio tendencijų – asilių pienas nueina ilgą kelią. Jis vertinamas dėl švelnios sudėties, galimos naudos alergiškiems žmonėms ir plataus panaudojimo kosmetikoje. Vis dėlto tai nėra stebuklingas produktas: jis brangus, ne visiems tinkamas ir reikalaujantis atsargaus vartojimo.
Galbūt būtent todėl asilių pienas ir išlieka tuo, kuo buvo visada – retu bei balansuojančiu tarp mokslo, grožio ir legendų.
