Tą kasdien mato kunigas Kęstutis Dvareckas, bendruomenės „Aš esu“ sumanytojas ir vadovas. Jau 16 metų čia gyvena ir sveiksta įvairių priklausomybių turintys žmonės, tarp jų – ir lošėjai.
Ilgiausias kelias – pripažinti
Pasak kunigo, lošėjai retai patys ateina ieškoti pagalbos. Dažniau pirmieji sunerimsta artimieji. Jie bando viską spręsti tyliai, kad niekas nesužinotų.
Žmonės į šią bendruomenę patenka įvairiais keliais: vienus nukreipia Respublikinio priklausomybės ligų centro specialistai, kiti ateina per Bažnyčią, iš pradžių norėdami tik pasikalbėti.
„Pradžioje pokalbiai vyksta iš labai toli, sako, kad jie geri, tik aplinkoje jiems nesiseka. Bet po truputį išryškėja, kad viena iš šaknų, maitinančių jų dabartinę būseną, yra priklausomybė nuo azartinių lošimų. Dažnai jie nemato priežasties ir pasekmės ryšio, t.y. kad problemos kaupiasi būtent dėl lošimo“, – pasakoja K. Dvareckas.
Žmogus gali stengtis, dirbti, bandyti „susitvarkyti“, tačiau jei nesigydo, problema grįžta.
Anot jo, sunkiausia yra ne gydymas, o problemos pripažinimas. Kol žmogus to nepadaro, jokie sprendimai neveikia.
Priklausomybė nėra silpnumas, o liga
Dvasininkas pabrėžia, kad priklausomybė nuo lošimų yra psichikos ir elgesio sutrikimas, o ne valios trūkumas. Net ir nuoširdžiai norėdamas keistis žmogus dažnai negali to padaryti vien savo jėgomis. Jis gali stengtis, dirbti, bandyti „susitvarkyti“, tačiau jei nesigydo, problema grįžta.
Bendruomenėje „Aš esu“ žmonės gyvena ir gydosi apie pusmetį. Vienu metu reabilitacijos programoje vietos yra 22 žmonėms. Dar veikia dvi priklausomų asmenų artimųjų grupės, į kurias kas savaitę ateina apie 50 žmonių.
Pasak K. Dvarecko, gydymas remiasi biopsichosocialiniu modeliu: dirbama su psichologais, vyksta grupiniai užsiėmimai, psichokorekcija, 12 žingsnių programa, kasdienės praktikos. Pirmi mėnesiai, kaip pastebi bendruomenės vadovas, būna sunkiausi, mat pradžioje žmogus daug ginasi, niekuo nepasitiki, stebi ir tikrina. Tačiau ilgainiui jo uždarumas slobsta ir ima dalintis tuo, kas vyksta jo viduje.
„Niekas tiek nepragers, kiek lošėjas pralošia“
Lošimų pasekmės dažnai būna itin skaudžios.„Niekas tiek nepragers, neprauostys tokių sumų, kiek lošėjas pralošia. Šiuo metu turime žmogų, kuriam 26 metai, o jo skolos siekia apie 600 tūkstančių eurų, ir tai tik legalios skolos. Tai reiškia dešimtmečius gyvenimo, kol jis jas atiduos“, – paaiškina kunigas.
Tokios situacijos keičia visą žmogaus gyvenimą. Jis turi iš naujo mokytis gyventi, planuoti finansus, susidurti su pasekmėmis.
Kai kurie bando nuo to pabėgti, pavyzdžiui, išvyksta į užsienį, dirba nelegaliai, slepiasi nuo atsakomybės. Tačiau bendruomenėje skatinama likti Lietuvoje, dirbti legaliai ir po truputį tvarkytis gyvenimą.
Artimieji bando grąžinti skolas, tikisi, kad taip padės, bet tai yra klaida.
Kartais lošimai peržengia ir teisines ribas. K. Dvareckas prisimena vieną merginą, kuri lošdama ėmė greituosius kreditus kitų žmonių vardais. Jai grėsė laisvės atėmimas, tačiau su teisininkų pagalba pavyko įrodyti, kad jai reikalingas gydymas. Šiandien ji nebelošia, nevartoja svaigalų ir gyvena pilnavertį gyvenimą.
Lošimai vyksta tyliai
Vienas sudėtingiausių priklausomybės nuo azartinių lošimų momentų – ją sunku laiku pastebėti. Žmogaus nepatikrinsi, nėra akivaizdžių požymių, todėl artimieji dažnai ilgai tiki paaiškinimais.
„Jei tavo artimasis nuolat skolose, nepaisant to, kad dirba, jei dingsta vertingi namų daiktai, tai nereikia tikėti jo „pasiteisnimų litanijomis“. Tokie dalykai rodo, kad problema yra, ir nereikia delsti, o skubėti ieškoti rimtos pagalbos“, – pabrėžia kun. K. Dvareckas.
Lošiantis žmogus pamažu nutolsta nuo aplinkos, vengia susitikimų, nes bijo susidurti su pasekmėmis, jaučiasi skolingas ir kaltas. Taip atsiranda izoliacija.
Klaidos, kurios gilina problemą
Artimieji dažnai nori padėti, tačiau jų veiksmai ne visada padeda. Viena didžiausių klaidų, kaip pastebi kunigas, yra bandymas už žmogų spręsti jo problemas: „Artimieji bando grąžinti skolas, tikisi, kad taip padės, bet tai yra klaida. Taip žmogus dar labiau klimpsta, nes nepatiria pasekmių ir neturi motyvo keistis. Padėti ne įsisirgti, o sveikti – didžiausias aplinkinių uždavinys“.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, jog savanoriškas sprendimas gydytis dažniau būna išimtis. Nes dauguma turinčiųjų šią priklausomybę iki paskutinio momento tiki, kad susitvarkys patys, atsiloš. Ilgai klaidingai mano, kad problema tik skolos.
K. Dvareckas prisimena vieną ypač skaudžią patirtį, susijusią su jaunu vyru, kurį į šią bendruomenę atvežė tėvai. Su juo dirbo psichologai ir jo akyse kunigas pastebėjo palengvėjimą – kai jis patikėjo, kad nėra „blogas žmogus“, o tik serga.
Tačiau tuo metu, kaip pasakoja bendruomenės vadovas, reabilitacijos programoje nebuvo vietos, todėl vaikinas grįžo namo, pradėjo dirbti. O vėliau, kai atsilaisvino vieta, pats gal ir norėjo gydytis, tačiau mama jo neišleido. Nes patikėjo, kad viskas jau susitvarkė, mat sūnus gavo darbą ir bandė grąžinti skolas.
„Aš tada nesugebėjau įtikinimai jai paaiškinti, kad viskas grįš, bus atkrytis ir kad didelė suicido rizika. Bet galvojau, kad po kelių mėnesių mama, patyrusi, kad sūnaus liga neatsiraukė, pati paskambins ir leis jam gydytis. Liūdna tai, jog nepraėjo nė pusmetis ir sulaukiau jos skambučio – pranešimo apie sūnaus laidotuves. Sūnus parašė atsisveikinimo laišką ir pasitraukė iš gyvenimo“, – liūdną atvejį prisimena dvasininkas.
Nepaisant sudėtingų istorijų, bendruomenėje matoma ir kita pusė. Nemažai žmonių, kurie atsitiesia, pasak K. Dvarecko, vėliau pradeda verslus, kuria gyvenimą iš naujo ir net atvyksta padėkoti.
Kunigas pabrėžia, kad vienam tai padaryti labai sunku, todėl svarbus santykis su kitais, specialistų komanda ir buvimas bendruomenėje. Ir nors kelias nėra lengvas, jis prasideda nuo vieno žingsnio – pripažinimo ir sprendimo ieškoti pagalbos.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
