Po didelio laimėjimo sekė dar didesnis kritimas. Greitieji kreditai, paskolos artimųjų vardu, lombardai, melas šeimai ir draugams, teisminiai procesai ir bandymas nusižudyti. Šiandien 36-erių moteris sako, kad anuomet lošė ne dėl pinigų. Lošimai jai tapo būdu pabėgti nuo savęs.
„Mane ten kažkas labai traukė“
Indrė prisimena, kad pirmą kartą į lošimų automatų saloną pateko maždaug dvidešimties. Buvo ruduo, draugai pasiūlė nueiti vakare į lošimų aparatų saloną, o ji tuo metu dar nė neįsivaizdavo, kaip stipriai tai pakeis gyvenimą. „Įvairūs žetonai, kortų statymai…viskas labai greitai užsikūrė. Mane ten kažkas labai pradėjo traukti“, – pasakoja ji.
Tuo metu viskas dar atrodė nekaltai. Vakarai su draugais, nedidelės sumos, azartas, iliuzija, kad galima kažką laimėti. Indrė sako, kad ilgą laiką buvo įsitikinusi, jog lošimai jai pirmiausia reiškia pinigus.
Aš mokiausi, dirbau, buvau atsakinga. Niekas net negalėjo pagalvoti, kad pinigų prašau lošimams.
„Tik šiandien suprantu, kad tai buvo pabėgimas nuo realybės, nuo savęs, nuo minčių ir jausmų. Tada to sąmoningai nesuvokiau. Man tiesiog labai patikdavo ten būti“, – prisipažįsta moteris.
Po kurio laiko draugai nebenorėdavo kartu eiti lošti, nes vieniems buvo gaila pinigų, kitiems tai atrodė beprasmiška. Tuomet Indrė atrado lažybų punktus, o netrukus užvaldė ir internetiniai statymai. „Pamačiau, kad žmonės stato internetu ir supratau, jog nereikia niekur eiti. Gali patogiai lošti iš namų“, – prisimena ji.
Nuo tada lošimai labai greitai tapo pagrindine jos gyvenimo dalimi. Darbas, studijos buvo tik tam, kad kuo greičiau grįžtų namo ir galėtų lošti online.
Turi pinigų – loši, nėra – ieškai, kaip gauti
Iš pradžių statomos sumos atrodė nedidelės. Indrė puikiai prisimena, kaip pirmą kartą pastatė šimtą litų ir jai buvo baisu. Tačiau netrukus ėmė statyti po tūkstantį litų ir tai, sako, atrodydavo normalu.
Kartu augo ir skolos. Moteris tuo metu dirbo ir studijavo, tačiau pinigų nuolat trūko. Tuomet prasidėjo greitieji kreditai, kuriuos, kaip Indrė pamena, tuo metu buvo labai lengva gauti.
Kai paskolų savo vardu nebegavo, pradėjo skolintis iš artimųjų, o vėliau net ėmė paskolas jų vardu. „Turėjau senelių prisijungimus prie banko, nes jie nelabai draugavo su technologijomis. Aš viską tvarkydavau šeimoje“, – atvirai pasakoja ji.
Vėliau prasidėjo ir melas draugams. Indrė prašydavo jų paimti paskolas savo vardu, kūrė istorijas apie nelaimes šeimoje ir finansines bėdas: „Visi manimi pasitikėjo. Aš mokiausi, dirbau, buvau atsakinga. Niekas net negalėjo pagalvoti, kad pinigų prašau lošimams“.
Tuo metu visas jos gyvenimas jau sukosi tik apie vieną dalyką: „Jei yra pinigų – einu lošti, jei jų nėra – galvoju, kaip jų gauti“.
Iš namų išnešiau viską – nuo juvelyrinių dirbinių iki vazų. Kartą net spausdintuvą troleibusu vežiau į lombardą.
Vieną dieną ji prisimena puikiai, kaip per dvi ar tris valandas laimėjo apie 40 tūkstančių litų. Tačiau net ir tai nieko nepakeitė. „Atrodė, kad tuoj viską susitvarkysiu, visiems atiduosiu skolas. Bet kuo daugiau lošiau, tuo giliau klimpau“, – atvirauja moteris.
Pati Indrė stebisi, kaip ilgai aplinkiniai nieko neįtarė. Galbūt todėl, spėja, kad pati beveik nekalbėdavo apie savo gyvenimą, tik nuolat kartodavo žmonėms, kad šie niekam nepasakotų apie paskolas ar skolas.
Iš namų išnešė viską, kas vertinga
Ilgainiui situacija tapo nebekontroliuojama. „Iš namų išnešiau viską, ką galėjau panešti – nuo juvelyrinių dirbinių iki vazų. Kartą net spausdintuvą troleibusu vežiau į lombardą“, – prisimena Indrė.
Jei lošimų pradžioje jai atrodė baisu statyti kelis šimtus litų, tai pačiame pike, sako, nė nepradėdavusi žaisti be 5 tūkst. O pačioje pabaigoje situacija buvo paradoksali – moteris ieškodavo bent dvidešimt litų, nes vis dar tikėjo, kad „tuoj pasiseks“.
Tuo metu Indrės draugai ir šeima jau buvo „sukilę“ – prasidėjo teisminiai procesai, pareiškimai policijai, spaudimas dėl skolų. Ji sako jautusi nuolatinį kaltinimą ir smerkimą, tačiau niekas nekalbėjo apie priklausomybę ar pagalbą.
Tuo metu, prisipažįsta, pati gerai nesupratusi, kas iš tikrųjų vyksta. Nors ieškojo pagalbos mamai, priklausomai nuo alkoholio, savęs su priklausomybe niekaip nesiejo. Indrei atrodė, kad lošimai yra visai kas kita, nes ji nevartojo alkoholio ar narkotikų.
Bandymas pasitraukti iš gyvenimo
Lūžio tašku Indrei tapo bandymas nusižudyti. Ji prisimena, kad tuo metu atrodė paprasčiau pasitraukti iš gyvenimo, nei toliau gyventi su milžiniškomis skolomis, kalte ir gėda prieš artimuosius.
Po bandymo nusižudyti moteris pateko į psichiatrijos ligoninę. Būtent ten specialistai pirmą kartą pradėjo kalbėti apie priklausomybę nuo lošimų kaip apie ligą.
Vis dėlto, kaip pati sako, tuo metu dar nelabai suprato, ką girdi. Vėliau ji pateko į Respublikinio priklausomybės ligų centro Minesotos programą, kur pirmą kartą susipažino su anoniminių lošėjų grupėmis ir 12 žingsnių programa.
Po truputį pradėjo atsirasti tikėjimas, kad gyvenimą dar įmanoma susigrąžinti.
Būtent tada jai po truputį pradėjo atsirasti tikėjimas, kad gyvenimą dar įmanoma susigrąžinti. Po Minesotos programos Indrė pateko į socialinės integracijos projektą „Mano guru“, kur turėjo užimtumą, specialistų pagalbą, galėjo mokytis ir po truputį grįžti į įprastą ritmą.
Tačiau moteris neslepia, kad buvo ir atkryčių: „Atrodydavo, kad jau viską supratau ir dabar bus lengva, bet paprasta nebuvo“. Vėliau ji atrado priklausomų žmonių reabilitacijos ir pagalbos bendruomenę „Aš esu“ kartu su jos vadovu kunigu Kęstučiu Dvarecku.
„Nėra taip, kad vieną dieną pasveiksti“
Indrė jau nelošia aštuonerius metus. Bet pabrėžia, kad priklausomybė niekur nedingsta. Iki šiol ji dalyvauja anoniminių lošėjų grupės susitikimuose ir 12 žingsnių programoje: „Nėra taip, kad vieną dieną pasveikai ir tas gyvenimo etapas baigėsi“.
Pradžioje nuo jos buvo nusisukę beveik visi artimieji ir draugai. Šeima Indrę vėl priėmė tik po maždaug penkerių metų. Iš senų draugų liko vos keli žmonės. Vis dėlto šiandien jos gyvenime atsirado daug naujų žmonių. Moteris jau daug metų dirba, po truputį grąžina skolas ir pripažįsta, kad tai greičiausiai tęsis dar ne vieną dešimtmetį.
Dabar Indrė vis dažniau kalbasi su žmonėmis, kurie patys susiduria su priklausomybe nuo lošimų. Sako greitai pastebinti tam tikrus ženklus ir norinti pasidalinti savo patirtimi, parodyti, kad pagalba egzistuoja. Tačiau ji įsitikinusi, kol žmogus pats nepasiekia savo dugno, jis dažniausiai negirdi nei patarimų, nei priima pagalbos.
Specialisto komentaras
Indrės istoriją sutiko pakomentuoti Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič.
Indrės istorijoje labai ryškus tikėjimas, kad „tuoj pavyks atsilošti“ ir visos problemos išsispręs. Kodėl lošiantys žmonės net ir grimzdami į skolas nepraranda šio tikėjimo?
O.M.: Atsilošimo vaikymasis yra vienas dažniausių požymių, kuris būdingas visiems, kenčiantiems nuo lošimo priklausomybės. Lošiantis žmogus dažnai patenka į vadinamąjį „atsilošimo“ mąstymą – įsitikinimą, kad dar vienas bandymas padės susigrąžinti prarastus pinigus ir išspręsti susikaupusias problemas.
Atsilošimo vaikymasis yra vienas dažniausių požymių, kuris būdingas visiems, kenčiantiems nuo lošimo priklausomybės.
Paradoksalu, tačiau kuo didesni praradimai, tuo stipresnis gali tapti noras lošti, nes atrodo, kad vienintelė išeitis yra laimėti. Liūdniausia, kad nemažai lošiančiųjų turi išlošimų patirtis, kurios tik pastiprina tikėjimą „aš galiu laimėti“. Šį tikėjimą palaiko ir pats lošimų veikimo principas.
Atsitiktiniai laimėjimai sukuria labai stiprų emocinį pastiprinimą – smegenys ima tikėti, kad sėkmė yra „visai šalia“. Net jei didžiąją laiko dalį žmogus pralaimi, keli ankstesni laimėjimai ar beveik laimėtos situacijos gali išlaikyti viltį labai ilgai. Dažnai atsiranda klaidingas kontrolės jausmas – tikėjimas, kad kitą kartą pavyks pasirinkti „teisingiau“, „laiku sustoti“ arba „atsigriebti“. Emocijos šioje būsenoje ima dominuoti prieš logiką.
Priklausomybė nuo lošimų nėra vien finansinė problema. Ji glaudžiai susijusi su emocine savijauta ir psichologiniais sunkumais.
Todėl iš šalies kartais sunku suprasti, kodėl žmogus nesustoja net akivaizdžiai grimzdamas į skolas. Tačiau priklausomybėje veikia ne tik valios klausimas. Tai ir stiprūs psichologiniai bei neurologiniai procesai, kurie palaiko nuolatinę viltį, net kai realybė rodo priešingai.
Indrė sako, kad pabaigoje jau lošė ne dėl pinigų, o dėl pačio proceso ir būsenos. Kaip keičiasi žmogaus santykis su lošimais, kai priklausomybė jau būna pažengusi?
O.M.: Pradžioje lošimai dažniausiai siejasi su smalsumu, pramoga ar noru laimėti pinigų. Tačiau priklausomybei progresuojant, pats laimėjimas dažnai tampa nebe svarbiausiu motyvu. Žmogus ima lošti dėl emocinės būsenos, kurią suteikia procesas – azarto, įtampos, pabėgimo nuo minčių, streso ar vidinės tuštumos.
Pažengusioje priklausomybės stadijoje lošimai dažnai tampa būdu reguliuoti emocijas. Vieni žmonės lošia norėdami pajusti stiprias emocijas ir adrenalino antplūdį, kiti, priešingai, kad trumpam „atsijungtų“ nuo nerimo, kaltės, vienišumo ar finansinių problemų. Pats procesas tampa savotišku emociniu pabėgimu.
Tuo metu žmogus jau gali suvokti, kad pralaimi pinigus ir griauna savo gyvenimą, tačiau vidinis potraukis tampa stipresnis už racionalų supratimą. Dažnai lošimas nebesuteikia džiaugsmo, o tampa kompulsyviu veiksmu, t.y., žmogus lošia tam, kad bent trumpam sumažintų vidinę įtampą ar nemalonius jausmus.
Tai labai panašu į kitų priklausomybių veikimą: laikui bėgant elgesys iš pasirinkimo tampa poreikiu. Todėl priklausomybė nuo lošimų nėra vien finansinė problema. Ji glaudžiai susijusi su emocine savijauta, psichologiniais sunkumais ir žmogaus gebėjimu tvarkytis su stresu bei jausmais.
Jos istorijoje matyti labai daug gėdos, slėpimosi. Kodėl turintiems priklausomybę nuo lošimų sunku kreiptis pagalbos?
O.M.: Priklausomybę nuo lošimų labai dažnai lydi stiprus gėdos jausmas. Žmonės linkę save kaltinti, manyti, kad turėjo „susitvarkyti patys“, todėl problemą ilgai slepia net nuo artimiausių žmonių. Kadangi visuomenėje vis dar gajus požiūris, jog lošimas yra tiesiog valios ar atsakomybės trūkumas, žmogus bijo būti pasmerktas, nesuprastas ar atstumtas.
Kreipimasis pagalbos dažnai būna ne silpnumo, o didelio vidinio lūžio ir drąsos ženklas.
Dar viena priežastis – pati priklausomybės dinamika. Daugelis iki paskutinio momento tiki, kad situaciją pavyks išspręsti savarankiškai: atsilošti, grąžinti skolas, „susitvarkyti“ ir tada niekam nereikės sužinoti.
Nereikės patirti nuvertinimo ar jausti gėdos, kaltės. Dėl to pagalbos ieškoma labai vėlai, kai finansinės, emocinės ar santykių pasekmės jau būna itin skaudžios.
Lošimų priklausomybė yra labai izoliuojanti. Žmogus pradeda gyventi dvigubą gyvenimą: vieną rodo aplinkiniams, kitą – slepia. Nuolatinis melas, baimė būti demaskuotam ir kaltės jausmas ilgainiui dar labiau didina vienišumą ir trukdo kreiptis pagalbos.
Noriu pabrėžti, kad kreipimasis pagalbos dažnai būna ne silpnumo, o didelio vidinio lūžio ir drąsos ženklas. Kuo anksčiau žmogus gauna profesionalią pagalbą ir artimųjų palaikymą, tuo didesnė tikimybė sustabdyti priklausomybės progresavimą ir atkurti gyvenimo kontrolę. Todėl nuoširdžiai linkiu Indrei stiprybės einant sveikimo keliu.
Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšomis.
