Sekite 15min Google
„Rugsėjo 10 d. – Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Šiandien aš parašiau atvirą laišką, kuriuo noriu pasidalinti ir su Jumis. Tikiu, kad kažkam tai labai reikalinga išgirsti, o kitus, tiesiog galbūt įkvėpti ketvirtadienį pasirinkti vilkėti kažką geltono ar įsisegti geltoną vilties juostelę kaip priminimą visiems psichologinius išgyvenimus patiriantiems, kad Man Tu ir Tavo skausmas rūpi . Taigi – tekstas brolio Mariaus atminimui“, – rašo Giedrė Daugėlienė savo feisbuko paskyroje.
Su autorės leidimu publikuojame jos atvirą laišką.
Atviras laiškas
Lygiai prieš septynerius metus tai buvo paskutinė mūsų su broliu nuotrauka kartu per Kalėdas. Po dešimties dienų brolis išėjo... Kai sužinojusi, nuvažiavau į tėviškę Panevėžio rajone, išgirdau pirmuosius tėvų žodžius: tik, prašau, niekam nesakykime, kas atsitiko.
Tai buvo milžiniškos kaltės ir bejėgiškumo žodžiai tėvų sūnaus, kuris sava valia pasirinko palikti šį pasaulį. Ką reiškia tėvams neišsaugoti savo vaiko, kurį Tu sukūrei?
Vėliau mes daug kalbėjomės. Atvirai. Surinkome iš gabalėlių viską, kas slėpėsi už didžiulio skausmo, į sąmoningumo paveikslą, ir nutarėme, kad neslėpsime nieko: nei kas nutiko ir nei kodėl… Bet kaip atsakyti „kodėl“, kai niekada nerasi pats atsakymo? O viską, ką rasi, nebus verta savo paties mirties pasirinkimo…
Tą vakarą, kai parvažiavau į Tėviškę, aš paėmiau į rankas brolio telefoną. Atsakymams rasti. Iškrito žinutė. Kaip supratau, brolio bendradarbio. Ten buvo klausimas, adresuotas man ar bet kam, kas paims į rankas Mariaus telefoną. Tas klausimas skambėjo taip: kas jam buvo, kad nusižudė?
Intuityviau nuspaudžiau mygtuką atrašyti. – Sirgo depresija, rašau. -Depresija ne liga. Tai ką jis sau pasidarė? Atrašo bendradarbis.
Nieko neatrašiau ir užblokavau. Baisus buvo jausmas jausti tai, ką galbūt jautė ištisinį laiką mano brolis Marius… Nusivylimą, slogesį, beviltiškumą, nežinomybę, ką daryti su savo liga, kurios visuomenė net nepripažįsta kaip ligos. Nors ir sveikatos sistemoje ligos kodas jau seniai juodu ant balto užrašytas, bet žmonės, patiriantys depresinius ir kitus psichinės sveikatos sunkumus, vis dar priskiriami prie išsigalvojančių, tinginių, ne ligonių ir nuolat turi atremti kritiką, nesupratimą, o svarbiausia – ne priėmimą. Ir brolio bendradarbio žinutė yra puikus to pavyzdys.
Ką reiškia atlaikyti kritinėje situacijoje kritiką ir nepriėmimą, beviltiškumą, aš pati patyriau. Dar dešimtmetis iki brolio išėjimo, gavau skambutį darbe. „Labas. Aš ligoninėje. Norėjau nusižudyti“, – aidėjo brolio balsas ragelyje.
Išslydus žemei, aš po pusvalandžio jau buvau ten. Sėdėjau milžiniškame daktaro ir jo padėjėjų kabinete, kuriame buvau viešai kaltinama: tai kur mes buvome anksčiau? Nepaskambino niekas: nei universiteto koridoriuose radę brolio atsisveikinimo laišką, nei ligoninės darbuotojai.
Ką reiškia atlaikyti visuomenę, kuri Tavęs nesupranta? Ką reiškia įrodinėti, kai pats esi sergantis ir neturi jokio resurso… o laikui bėgant ir pats pradedi abejoti.. užsisklendi.. Ką reiškia nežinoti, kaip gydytis? Ką reiškia, kai mintys yra sunkesnės už gyvenimą? Ką reiškia iš naujo gyventi, kai ką tik išėjai iš ligoninės, norėdamas pasitraukti ir esi paliktas likimo likimo valiai su tuo tvarkytis?
Ką reiškia tėvams, broliams ir seserims gyventi su psichologinius sunkumus patiriančiais artimaisiais ir negalėti Jiems padėti? Nežinoti, kaip padėti? Kodėl nėra jokių gairių ir pagalbos, patarimų artimiesiems, kaip tai padaryti? O jei ir yra, tai jos nepasiekia mūsų… Tiesiai, čia ir dabar, sveikatos įstaigoje. Juk mes, artimieji, ir esame sveikatos sistemos sąjungininkai šiais atvejais. Bet dabar yra duomenų apsauga. Ir tai kelia dar didesnių problemų. Dar stipriau didina atskirtį, vienišumą.
O mes visi toliau gyvename su didžiule kalte, kuri niekada neišeis. Nes žmogaus jau nėra. Tik mūsų širdyje jis gyvuos amžinai… Ir šiandien aš priklijavau broliui prie širdies geltoną vilties juostelę. Nors jo jau fiziškai nėra su mumis, bet šiandien, šiame tekste, šioje žinutėje ir nuotraukoje Marius yra ambasadorius ir šviesa visiems pasaulio žmonėms, kuriems ji taip reikalinga.
Tas pripažinimas, jog Tu esi ne vienas (-a). Tu mums reikalingas (-a). Tavo sunkumai mums rūpi. Tegul šią Pasaulinės savižudybių prevencijos savaitę pasiekia visus, kuriems ši žinutė tokia svarbi.
Noriu, kad žinotum, jog man rūpi Tu ir Tavo skausmas, Giedrė.
Pasaulinės savižudybių prevencijos dieną rengiama spaudos konferencija šiai dienai paminėti. Galima stebėti nuotoliu štai čia.
