Sekite 15min Google
Gydytoja psichiatrė Aurelija Vaitkevičienė sako, kad noras suprasti, kas vyksta su žmogaus psichikos sveikata, savaime nėra blogas. Kai kuriais atvejais pacientas savo būklę įvertina gana tiksliai. Tačiau problemų kyla tuomet, kai internete ar iš dirbtinio intelekto gautas atsakymas priimamas kaip neginčijama medicininė išvada.
Žmonės ligų sau ieškojo visais laikais
Pasak psichiatrės, savidiagnostika nėra vien socialinių tinklų ar dirbtinio intelekto eros reiškinys. Skirtumas tas, kad šiandien informaciją galima gauti akimirksniu, o keli į paieškos sistemą įrašyti simptomai žmogui gali pasiūlyti ne vieną galimą sutrikimą.
„Žmonės ligų sau ieškojo per amžių amžius. Galbūt dabar skiriasi tik tai, kad turime kur kas daugiau galimybių labai greitai rasti informacijos“, – pažymi daugiau nei dvidešimt metų psichiatrijos srityje dirbanti A.Vaitkevičienė.
Susidomėjimas savo sveikata gali būti pirmas ženklas, kad žmogus pripažįsta turintis sunkumų ir ieško pagalbos.
„Jeigu žmogus aiškinasi, kas jam negerai, vadinasi, jis mato problemą ir bando suprasti, kaip sau padėti. Svarbiausia, kur jį nuveda toks domėjimasis ir kokių veiksmų jis imasi toliau“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Nemažai pacientų į konsultaciją atvyksta jau susidarę gana konkretų savo būklės vaizdą. Gydytojos teigimu, kartais jų įtarimai būna pagrįsti.
„Dalis pacientų sau diagnozę nusistato teisingai. Tai net palengvina mano, kaip psichiatrės, darbą, nes galime greičiau pradėti kalbėti apie realias pagalbos galimybes ir tinkamą gydymą“, – pasakoja Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos vadovė.
Žmogus ateina jau turėdamas diagnozę ir reikalauja, kad gydytojas ją patvirtintų.
Sudėtingiau tampa tuomet, kai pacientas nebesvarsto, kas galėtų lemti jo savijautą, o yra iš anksto įsitikinęs viena versija. Tada gydytojo vertinimas, nesutampantis su jo lūkesčiais, gali būti priimamas kaip nenoras padėti ar kompetencijos stoka.
„Blogai, kai žmogus ateina jau turėdamas diagnozę ir reikalauja, kad gydytojas ją patvirtintų. Tokių dalykų tikrai pasitaiko“, – konstatuoja psichiatrė. Tokiems pacientams ji tiesiai pasakanti, kai nemato pagrindo jų pasirinktai diagnozei.
„Galiu pasakyti: mūsų nuomonės nesutampa, todėl pagal savo žinias ir kompetenciją negaliu šios diagnozės patvirtinti. Tuomet siūlau kalbėtis, kaip kitaip galėtume žmogui padėti. Jeigu mano vertinimas jam nepriimtinas, jis turi teisę kreiptis į kitą psichiatrą“, – paaiškina gydytoja.
Nuo depresijos iki ADHD
Skirtingais laikotarpiais tampa madingos vis kitos diagnozės, kuriomis žmonės mėgina paaiškinti savo savijautą ar elgesį. Prieš du dešimtmečius bene dažniausiai buvo minima depresija.
„Kai pradėjau dirbti, buvo labai populiaru sakyti: „Man depresija.“ Beje, daugeliu atvejų ši diagnozė iš tiesų pasitvirtindavo“, – prisimena A.Vaitkevičienė.
Vėliau daugiau dėmesio pradėta skirti bipoliniam afektiniam sutrikimui. Žmonės jį sau neretai priskirdavo, mat jam būdingi besikaitaliojantys depresijos ir itin pakilios ar dirglios nuotaikos – manijos arba hipomanijos – epizodai.
Šiuo metu, anot psichiatrės, ypač „ant bangos“ – dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas, dažniau vadinamas ADHD (angl. Attention deficit hyperactivity disorder). Tai neurologinės raidos sutrikimas, siejamas su dėmesio sunkumais, hiperaktyvumu ir impulsyvumu.
„Kolega iš Danijos dar prieš maždaug trejus metus sakė, kad ši diagnozė ateis ir pas mus. Štai jos ir sulaukėme. Nėra blogai, kad žmonės ateina konsultuotis, ypač jeigu geba kritiškai vertinti informaciją ir išklausyti specialisto nuomonę“, – pažymi gydytoja.
Dėl galimo ADHD kreipiasi ne tik jauni žmonės. Tokią diagnozę sau ima įtarti ir keturiasdešimtmečiai ar vyresni pacientai, daugelį metų gyvenę su tam tikrais sunkumais.
„Kartais kyla klausimas: žmogus nugyveno keturiasdešimt metų, o dabar ši diagnozė jam tapo ypač aktuali – ką jos patvirtinimas pakeistų? Ji ne visada pasitvirtina, nes po tokiais nusiskundimais gali slėptis visai kiti dalykai“, – įspėja A.Vaitkevičienė.
Jaunesnius nei 30 metų pacientus, norinčius išsitirti dėl ADHD, psichiatrė dažniausiai nukreipia pas kolegas, kurie specializuojasi šio sutrikimo diagnostikoje ir gydym: „Ištyrimas gali užtrukti, o vaisto parinkimas, jo įtraukimas į gydymą ir tolesnis paciento stebėjimas reikalauja labai kruopštaus darbo. Todėl nukreipiu pas specialistus, kurie nuolat dirba šioje srityje“.
Vyresnius žmones gydytoja konsultuoja vertindama visą jų būklę. Jeigu vargina nerimas, depresijos simptomai ar kiti sunkumai, gali būti skiriamas gydymas, padedantis juos sumažinti, tačiau tai savaime dar nereiškia ADHD diagnozės patvirtinimo.
Diagnozės klausia „ChatGPT“
Anksčiau žmonės galimos ligos pavadinimą dažniau išgirsdavo iš draugų, pažįstamų ar rasdavo interneto forumuose. Dabar vis dažniau remiamasi dirbtinio intelekto pateiktais atsakymais.
„Žmonės naudojasi „ChatGPT“, su juo pasitaria ir jaučiasi viską žinantys. Tačiau atvejai, kai pacientas kategoriškai reikalauja gydyti būtent jo paties nustatytą diagnozę, vis dėlto yra labiau išimtis nei taisyklė“, – patikslina A.Vaitkevičienė.
Konsultacijos metu svarbu, ar pacientas pasirengęs išgirsti ne tik tai, ko tikėjosi. Technologija gali pateikti bendro pobūdžio informaciją, tačiau ji nemato žmogaus elgesio, negali nuosekliai įvertinti visos jo gyvenimo istorijos, būklės raidos ir kitų galimų simptomų priežasčių.
„Viena yra tai, ką pateikia technologijos ir ką pasako dirbtinis intelektas, visai kas kita – specialisto klinikinė patirtis. Jeigu pavyksta užmegzti ryšį ir bendradarbiauti su pacientu, dažniausiai galime susitarti, kaip judėti toliau“, – aiškina gydytoja.
Kur slypi pavojus?
Didžiausias pavojus, anot psichiatrės, kyla tada, kai žmogus, pats sau nustatęs diagnozę, į specialistą visai nesikreipia arba pradeda gydytis savarankiškai.
Pavojinga, kai žmogus su niekuo nesikonsultuoja ir užsiima savigyda.
„Net jeigu žmogus su savo diagnoze nueina pas vieną ar kelis specialistus, galų gale jį gali pasiekti mintis, kad galbūt ji nėra teisinga. Kelių specialistų nuomonė šį tą reiškia. Pavojinga, kai žmogus niekur neina ir užsiima savigyda“, – pabrėžia A.Vaitkevičienė.
Ji prisimena pacientą, kuriam dėl depresijos rekomendavo neapsiriboti vaistais ir pradėti psichoterapiją. „Bet jis pasakė: „Aš pasikalbu su „ChatGPT“, jis man duoda atsakymus ir man labai gerai.“ Gal jam atrodo, kad taip greičiau, pigiau ir niekur nereikia eiti. Man tai skambėjo labai keistai, nes žinojau, kad šiuo atveju dirbtinis intelektas tikrai nepadės“, – pasakoja psichiatrė.
Psichiatrė atkreipia dėmesį, jog psichoterapija nėra vien patarimų ar paruoštų atsakymų gavimas. Jos pagrindas – ilgainiui kuriamas terapinis santykis, kuriame specialistas stebi žmogaus reakcijas, padeda atpažinti pasikartojančius elgesio modelius ir kartu su pacientu nuosekliai dirba.
„Tai visiškai ne tas pats, ką suteikia psichoterapija. Pavojus atsiranda tada, kai pasitaręs su dirbtiniu intelektu žmogus ima manyti, kad jau gydosi. Labai abejoju, ar dirbtinis intelektas kada nors galės sukurti tokį terapinį santykį, koks susiformuoja tarp paciento ir specialisto gyvame pokalbyje“, – sako ji.
Reikalauja konkretaus vaisto
Kai kurie pacientai į konsultaciją atsineša ne tik diagnozę, bet ir norimo preparato pavadinimą. „Kartais žmogus reikalauja paskirti vieną ar kitą vaistą, nes jį vartojo draugė ar apie jį papasakojo kaimynė. Gerai, kad antidepresantų ir kitų psichiatrijoje vartojamų vaistų negalima tiesiog nusipirkti vaistinėje – juos skiria gydytojas“, – primena A.Vaitkevičienė.
Pasak psichiatrės, internete ar socialiniuose tinkluose atpažinti simptomai gali paskatinti žmogų rimčiau įvertinti savo būklę ir kreiptis pagalbos. Tačiau keli sutapę požymiai dar nėra diagnozė, o „ChatGPT“ atsakymas nėra gydymo planas.
Savidiagnostika gali būti pokalbio su specialistu pradžia. Ji tampa pavojinga tada, kai žmogus nebeieško atsakymo, o iš anksto nusprendžia, kokį atsakymą gydytojas privalo pateikti.