Sveikata visiškai nesiskundė
Mama Dovilė pasakoja, kad sūnus absoliučiai nesiskundė jokiais negalavimais, buvo stiprus, aktyvus, sportiškas. Tik vieną dieną, grįžęs iš vandensvydžio treniruotės, mamai parodė ant kojų atsiradusius raudonus taškučius.
„Jie nebuvo panašūs į spuogelius, tarsi poodiniai. Atrodė panašiai, lyg būtų tiesiog nupiešti kokiu flomasteriu. Raudoni ir ryškūs taškai, bet jokio iškilimo“, – apie simptomą, iš pradžių nė kiek negąsdinusį, pasakojo Dovilė.
Net ir tada jokiais skausmais, anot mamos, berniukas nesiskundė – tik pasidalino neįprastu vaizdu. „Mūsų sūnus yra labai aukštas. Šiandien jam yra 13 metų, o ūgis – 1,93 cm, jis visuomet buvo aukščiausias klasėje, todėl galvojome, gal tai – augimo šuolis, dėl ko kapiliarai, kraujagyslės „nespėja“ kartu. Bet vis tiek nutariau paskambinti šeimos gydytojai, tik reikėjo palaukti pirmadienio, nes šeštadienį, kuomet pastebėjome neįprastus taškelius, poliklinika nedirbo“, – pasakojo berniuko mama.
Atrodė panašiai, lyg būtų tiesiog nupiešti kokiu flomasteriu.
Savaitgalį Dovilės sūnaus ir toliau nekankino jokie negalavimai, berniukas jautėsi puikiai. Tą patį mama pasakė ir gydytojai, kuri pirmadienį Dovilei pasukus į gydymo įstaigą klausinėjo – kaip jaučiasi vaikas. „Mes su vyru juokaudavome, kad jis stiprus kaip jautis. Jis beveik niekada nesirgdavo, praleisdavo labai mažai pamokų. Prisimenu labai gerai, kad tai buvo kovo pabaiga, tuomet dar siautė ir gripas, ir koronavirusas. Tuomet gydytoja pasakė, kad jei vaikas nekarščiuoja – vizitas po savaitės“, – dėstė berniuko mama.
Dovilė prisiminė, kad sūnus dar visą savaitę lankė mokyklą, spėjo net tik sudalyvauti varžybose, bet ir padėti tėčiui darbuose – jokių blogą pranašaujančių ženklų nebuvo.
„Kai jau atvykome į polikliniką, sūnui atliko kraują tyrimą. Pamatęs rezultatus, personalas nusprendė, kad laboratorijos aparatas suklydo. Prie pačių mūsų gydytoja klausė – iš kur ėmė kraują, atsakėme – iš venos. Ji pakomentavo, kad labai keisti kraujo rodikliai – leukocitai stipriai viršijo normą, o trombocitų visai neparodė. Gydytoja paskambino į laboratoriją ir klasė – ar galėjo užstrigti įranga, pasakė, kad ką tik Dovydui atlikti kraujo tyrimai ir rezultatai labai keisti.
Gydytoja nusprendė tyrimą pakartoti. Mes grįžome į laboratoriją ir vėl atlikome procedūrą. Kol mes ėjome iš pirmo aukšto, kuriame yra laboratorija, į antrą – pas savo šeimos gydytoją, į jos kabinetą atėjo jau ir skyriaus vedėja. Jos žiūrėjo į ekraną, tada į mus ir pasakė – Dovile, mes jums iškvietėme greitąją. Gydytoja pasakė, kad kraujo tyrimai labai prasti, sveiko vaiko kraujo tyrimai negali būti tokie“, – nerimą sukėlusius žodžius prisiminė moteris.
Dovilei šeimos gydytoja pasakė, kad gali būti panašu į kraujo ligą, o išraše pamačius, kad sūnus siunčiamas į onkologinį skyrių, Dovilė ėmė nutuokti, koks pavojus gresia sūnaus sveikatai.
Ilgas sveikimo kelias
Viskas apsivertė aukštyn kojomis, prisiminė Dovilė – ji tiesiog nebuvo tam pasirengusi. Vyras, atvežęs ją ir sūnų tik profilaktiškai atlikti kraujo tyrimo, lūkuriavo mašinoje prie Karoliniškių poliklinikos. Dovydas ketino suspėti į pamokas, tačiau akimirksniu viskas pasikeitė – vykdama su sūnumi greitosios automobiliu Dovilė negalėjo net deramai suvokti, kad tai vyksta iš tiesų.
Vis dėlto, Dovydą nuvežė į infekcinį skyrių kur jį apžiūrėjo keli skirtingi medikai. Vėliau ir dar viena gydytoja, ji mamai paaiškino, kad sūnaus geriau neliesti, nes po kiekvieno stipresnio prisilietimo gali atsirasti mėlynės. Trombocitų Dovydo kraujyje laboratorijos įranga neaptiko ne veltui, iš tiesų berniuko kraujyje jų beveik nebuvo. Tuomet Dovilė išgirdo, kad sūnus bus paguldytas į ligoninę ir nei į pamokas, nei namo nevyks.
„Diagnozę sužinojome greitai – gal per porą valandų. Dovydui – ūminė T limfoblastinė leukemija. Nuo to momento, kai Dovydą paguldė į ligoninę, kaip aš dažnai sakau, prasidėjo lyg lėkimas greituoju traukiniu – viena stotelė, kita, net nelabai spėji reaguoti“, – pasakojo moteris. Medikai, anot mamos, net patys stebėjosi, kaip berniukas atvyko savo kojomis, nes kraujo rodikliai buvo tokie prasti, su kokiais pacientai paprastai nesugeba atsikelti iš lovos.
Medikai pasakė, kad turime ruoštus – šešios savaitės chemoterapijos. Dovilė prisiminė, kad pirmieji kartai buvo labai sunkūs, sūnus jautėsi labai prastai.
Žinia apie Dovydo ligą sukrėtė visą šeimą, jautriai reagavo ir sesės, ir brolis. Vis dėlto, kaip sako Dovilė, tai privertė ir labai susitelkti. Po kurio laiko chemoterapiją pradėta retinti, Dovilė su vyru keitėsi, kuris palaikys Dovydą klinikose. „Mus dar labai gelbėjo, kad mes esame vilniečiai. Jei tik kas nors nutinka, galime privažiuoti, apsikeisti su vyru.
Arba, pavyzdžiui, esant kiek įtartiniems kraujo rodikliams vaikus iš kitų miestų namo jau neišleidžia, o mes, kai gyvename šalia, galėjome būti lankstesni. Vos kas – juk galime greitai ir vėl sugrįžti, o būti namie ir su šeima vaikui yra tikrai svarbu“, – atviravo Dovilė.
Moteris pasakojo, kad medikai rekomendavo sūnui, kadangi jis jau buvo nemažas vaikas, pasakyti visą tiesą. Jų teigimu, kai vaikas supranta ligos rimtumą, dažnai lengviau būna ir paaiškinti, kodėl reikia tverti tokias procedūras ar gerti vaistus.
Nors Dovydui buvo labai sunku ir tikrai buvo dienų, kai jautėsi itin silpnas, jie kartu su šeima nutarė, kad mokslų, kiek įmanoma, nenutrauks. Su Dovydu dirbo ligoninės mokytojai, o kai vaikinas jautėsi visai silpnai – tiesiog gulėdamas išklausydavo mokytojo pamoką, dėstymą.
Vėliau, kai gydymo procedūros retėjo, esant palaikomajam režimui, šeima stengėsi, kad Dovydas kuo daugiau matytųsi su draugais, bendraamžiais, kurių jaunuoliui tikrai trūko.
Liga atsitraukė
Intensyvus berniuko gydymas truko pusę metų, vėliau dar pusantrų vadinamasis palaikomasis gydymas, kai liga nugalėta, bet pagal protokolus, įvertinus visus rizikos veiksnius, dar privalu taikyti gydymą, net nesant vėžinių ląstelių.
Per visus dvejus metus Dovydui teko iškęsti labai daug, bet mama džiaugiasi, kad sūnus atsakingai žiūrėjo į rekomendacijas, gydymą – kovojo. Vis dėlto, liga, aišku, paliko padarinių. Palyginti su periodu iki ligos – pasilpo, numetė 16 kg, tačiau jau nuo tada, kai tik buvo galima, ir dar iki dabar – 2 metus, 2–3 kartus per savaitę – lanko reabilitaciją „Mamų unijoje“.
„Sūnus buvo labai lieknas, kartais tikrai neturėjo jėgų net truputį paeiti, svyruodavo. Tiesiog dėl gydymo trūko elementarios fizinės veiklos. Tuomet kreipėmės į „Mamų uniją“, kur Dovydui buvo atliekami ir masažai, ir kineziterapija. Čia Dovydas lankosi iki šiol, nes jam pačiam tai patinka“, – apie sūnaus reabilitaciją po ligos kalbėjo mama, dėkodama organizacijai už visą suteiktą pagalbą.
Visiškai Dovydo gydymo kursas pasibaigė 2025 balandį, laimei, šiandien jis yra visiškoje remisijoje. Dovilė neslepia, kad baimės yra. Greičiausios, jos bus visada, žinant, kaip staigiai sūnų užklupo liga.
„Tai tikrai išliks. Manau, tai lieka visoms mamoms, kurios su tuo susidūrė. Dar penkerius metus Dovydas bus vadinamojoje „įskaitoje“, o ir visi žinome, kad liga gali sugrįžti. Per tą laikotarpį, kai Dovydas sirgo, palaidojome ne vieną palatos draugą. Buvo tokių, kurie irgi pasveiko, o po metų viskas grįžo. Bet tiesą sakant, mes su vyru, su Dovydu ir visa šeima stengiamės apie tai negalvoti.
Sakyčiau, kad labiausiai į tai sureagavo aplinka, ir darbovietės, ir Dovydo bičiuliai, vandensvydžio komanda. Mes net nespėjome reaguoti, tiesiog buvome įmesti į traukinį, kuriame teko laviruoti, važiuoti. Stengiesi daryti viską, ką tik gali, ko reikia vaikui ir šeimai, koncentruojiesi į tai“, – atviravo Dovilė. Moteris tikino, kad susitelkti buvo tikrai į ką, kartais net nebuvo kada paverkti – juk namuose augo dar trys vaikai, tarp kurių ir mažoji – kuriai tuomet buvo vos dveji.
„Aišku, jei buvo irgi sunku. Įsivaizduokite, visa šeima tiesiog buvo kartu, o per naktį viskas apsivertė – nei mamos, nei tėčio, nei brolio. Tikrai buvo, kad keldavosi naktimis ir ieškodavo ar vieno, ar kito. Juk mes leisdavome laiką ligoninėje“, – prisiminimais dalinosi Dovilė.
