– Ilgai dirbate šioje srityje, matėte kolegas ir anksčiau, ir dabar rengiate jaunus pagalbos slaugos specialistus, kaip manote, kas pastūmėja žmones rinktis šią profesiją? Koks žmogus ateina tapti paramediku, tapti pirmąja grandimi, teikiant pagalbą ištikus sveikatos nelaimei?
– Pirmiausia, visus žavi šio darbo dinamiškumas, mūsų darbe vienodų dienų tiesiog nebūna. Kiekvienas iškvietimas skirtingas, net jei būklė ta pati. Kai kurie, sakyčiau, net yra susidarę iliuzijų apie mūsų darbą, kad mes nuolatos lekiame ir gelbėjame.
Vis dėlto, kokie 80 proc. mūsų darbo sudaro lėtiniai pacientai – kraujospūdžio, nemigos, nerimo ligų paūmėjimai. Aišku, bet yra ir tiek likę 20 proc., kai lekiame į autoįvykius ar kitas nelaimes, gelbėjame gyvybes, reaguojame į infarktus, kuomet tikrai reikia labai mobilizuotis.
Mes vien savo būvimu, vien tuo, kad atvykome, galime padėti žmogui.
Kai kurie studentai pasavanoriavę, atlikę praktiką gal kiek ir nusivilia, o lieka tie, kurie supranta, kad šio darbo esmė – ne tik duoti vaistų nuo kraujospūdžio, jei tai minėti lėtiniai atvejai. Mes vien savo būvimu, vien tuo, kad atvykome, galime padėti žmogui. Kai pacientas žino, kad jam bus suteikta pagalba, kad jis ne vienas – jis psichologiškai ima jaustis geriau.
Mano nuomone, šis aspektas yra labai svarbus ir jį būtina akcentuoti studentams – gydo ne tik vaistai, kartais geras žodis, empatija skaudžioje akimirkoje, prisilietimas prie žmogaus gydo dar labiau. Šiame darbe reikia ne tik puikiai atlikti techninį darbą, bet atiduoti ir širdį.
Bet kalbant apie jaunus žmones, kurie prisijungia prie GMPT matau, kad žmonės labai keičiasi. Jei jau nusprendžia pasirinkti šią kryptį, jie ateina labiau motyvuoti nei anksčiau – su degančiomis akimis.
– Ką įvardintumėte didžiausiu iššūkiu paramedikams? Kada atlikti savo darbą yra sunkiausia?
– Sakyčiau, kad didžiausias iššūkis yra dirbti su vaikais. Galbūt ir todėl, kad jei situacija liečia vaikus, tuomet reikia dirbti ir su jų tėvais. Jei yra labai sunki vaiko būklė, autoįvykis ar didžiulė trauma, galima sakyti, kad turime ne vieną pacientą – ir vaiką, ir jo artimuosius. Tai yra labai jautru. O taip pat visada reikia įvertinti, kad vaikų ir rodikliai yra kitokie nei suaugusiųjų.
Kartais iššūkiu tampa ir nesaugios įvykio aplinkos, kai atvyksti gydyti, suteikti pagalbą, o tau kas nors šoką grasinti, šaukti. Tai tik tikrai gali išmušti iš vėžio, bet tada labai remiamės vieni į kitus – labai svarbus tampa mūsų komandiškumas.
– Kaip jūs išgyvenate, kaip mokotės išgyventi tokias situacijas, kai vis tik išgelbėti gyvybes nepavyksta? Juk labai sunku būti su tokiais jausmais.
– Pirmiausia, tai, kaip sekasi išgyventi tokias situacijas, priklauso nuo kiekvieno asmeninių savybių. Jei žmogus turi tvirtą psichologinį pagrindą ir supranta, kad jis nėra Dievas, visų išgelbėti, deja, nepavyks – tuomet bus kažkiek lengviau.
Didžiausias iššūkis yra dirbti su vaikais.
O jei žmogus linkęs norėti padaryti daugiau nei gali, tikėtina, kad jam bus sunkiau. Būna visokių situacijų, kiekvienas irgi yra žmogus ir mes skirtingi. Bet vis dėlto, mes turime galimybę suteikti ir psichologinę pagalbą, kai ir jei jos prireikia.
– Vis dėlto, panašu, kad medikai išmoksta kitaip reaguoti į komplikuotas situacijas, netgi žmonėms susidaro įspūdis, kad yra abejingi, šalti. Kaip yra iš tiesų?
– Taip, matyt, galima sakyti, kad mes reaguojame šalčiau, tačiau jei to nemokėtume, vargu ar pavyktų profesionaliai atlikti savo darbą. Pirma, tai tampa mūsų kasdienybe, deja, bet net ir tos mirtys. Aš kalbu, aišku, ir savo perspektyvos, bet mes į pacientą žiūrime kaip į žmogų, kuriam galime ir turime kaip įmanoma padėti, bet tuo pačiu stengiamės neįsileisti per daug emocijų.
Sutelkiu mintis į tai, kad turiu padaryti viską, kaip galiu geriausiai. Kiekvienoje situacijoje tikrai atiduodu save visą, kiek galiu. Jei aš gaivinu, darau tai taip, kaip moku geriausiai. Esmė, kad mūsų darbe emocijos negali imti viršaus. Turime suprasti, kad tik tada, kai patys būsime emociškai stabilūs, galėsime padėti kitiems, o padėti ir yra mūsų darbas.
Bet jei žmogus miršta nepaisant to, kad padarėme viską, ką tomis aplinkybėmis galėjome, turiu suprasti, kad esame nevisagaliai. Yra dalykų, kurių pakeisti ir negalime.
– Ar dažnai žmonės grįžta pas jus, susisiekia ir padėkoja už išgelbėtas gyvybes, pagalbą?
– Mes padėkas galime gauti per GMPT feisbuko puslapį, taip pat žmonės kartais skambina ir į dispečerinę padėkoti. Tikrai jų gauname, o jas kartais ir skelbiame viešai socialiniuose tinkluose.
Žinoma, kad mūsų komandai tai labai svarbu. Kartais, žinokite, net nebūtina tas garsus ačiū. Mes matome žmonių akis, žvilgsnį. Jaukią šypseną. Būna, kad net ir apsikabiname, o tada ir išgirstame tą „ačiū“, kuris tikrai reikšmingas. Mums, kaip ir kiekvienam, kuris dirba nuoširdžiai savo darbą ir gauną įvertinimą, ryšį, tai svarbu.
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.
