Sekite 15min Google
Vis dėlto Marius šiandien pirmiausia laimingas dėl to, kad yra gyvas. Gali bendrauti su savo šeima, žmona ir vaikais. Tokias istorijas, kaip Mariaus, pasakoti nėra lengva, tačiau jis pats sako tai darantis iš esmės dėl kelių dalykų, nes šiandien jau pasaulį mato visai kitaip. Pirmiausia jis nori labai padėkoti savo šeimai, be kurios šio kelio įveikti nebūtų pavykę, ir nuostabiai gydytojai Aridai Buivydienei.
Pradėdamas pasakoti savo istoriją Marius užsimena, kad jo sesuo šį pasaulį paliko dėl genetinės Vilsono ligos, kurios gydymo galimybės anksčiau buvo ribotesnės. Transplantacijos vyko ir tuomet, bet dažnai buvo nesėkmingos. Tėvai, norėdami išgelbėti dukrą ir vežti gydymui į Vokietiją, buvo pasiryžę parduoti ir butą, ir sodą, tačiau vis tiek nepavyko.
Kad ši liga pasičiups ir Marių, ilgą laiką minčių vyrui nebuvo, nes jautėsi puikiai. Genetinius tyrimus vyras pasidarė gerokai įsismarkavus ligos eigai - deja, atsakymas buvo teigiamas.
Šeimos gydytoja iškart pasakė – važiuojate tiesiai į ligoninę.
Vis tik Marius pasakoja, kad iki 2008-ųjų, regis, jokių ženklų apie rimtai jo gyvenimą pakeisiančią ligą nebuvo. Pamažu vyras ėmė stebėti kūno pokyčius – ėmė tinti kojos. Marius tuomet ir dirbo, ir lankė baseiną – lyg pastebėdavo, kad kojos tampa lyg kaladės, kol galiausiai nusprendė kreiptis į medikus.
„Tada ir pilve pradėjo kauptis skysčiai, kai jau nuėjau pas gydytojus, jie suprato, kad vyksta kažkas rimto. Šeimos gydytoja iškart pasakė – važiuojate tiesiai į ligoninę, tada paguldė į stacionarą“, – pasakoja Marius.
Tam kartui, prisimena vyras, situacija buvo stabilizuota – paskyrus tinkamą gydymą ir medikamentus, skysčius iš organizmo „išvarė“, ir Marius pasijuto geriau.
Po to jokių signalų liga nerodė net penkiolika metų. Nors, aišku, prisipažįsta pašnekovas, nerimo ir minčių po to patekimo į ligoninę, ar tik nebus nueita sesers pėdomis, buvo.
Šiandien vyras svarsto, kad staigų sveikatos pablogėjimą po minėtų penkiolikos metų išprovokuoti galėjo didžiulis stresas, mat su draugu buvo pradėjęs verslą, kurio likimas nesusiklostė palankiai.
Sveikata prastėjo labai greitai
Atsinaujinus simptomams, pasakoja Marius, sveikata prastėjo labai greitai – vis grįždavo į ligoninę ir vėl iš jos išeidavo. Tuomet susitiko su gydytoja gastroenterologe Arida Buivydiene, kuri nustebo, kad Marius dar nebuvo užrašytas į eilę kepenų transplantacijai. Ji akimirksniu sukvietė konsiliumą ir tai padarė. Tuomet prasidėjo kitas etapas, Marius žinojo, kad laukia rimta operacija.
Vyro sveikata buvo jau tokia, kad jam nuolat teko gulėti ligoninėje, o vieną savaitgalį būklė tapo kritinė – jį išvežė į reanimaciją. Marius jau nereagavo, jį buvo ištikusi koma, tačiau gydytojai jį grąžino į gyvenimą, reanimacijoje palaikė kelias dienas ir grąžino į skyrių. Visi žinojo, kad kuo skubiau reikia transplantacijos – laukiama donoro.
„Kadangi situacija buvo jau labai rimta, man transplantavo nulinės kraujo grupės kepenis, nors mano paties kraujo grupė antra. Bet šiaip ši praktika yra normali, taip daroma ir žmonėms prigyja, nes nulinės kraujo grupės kepenys yra laikomos universaliomis. Tačiau mano atveju buvo kitaip – jos man neprigijo, viskas vyko sunkiai, o galiausiai – sepsis. Šiaip ne taip medikai jį suvaldė, perpylė kraują, ko tik nedarė… Visko“, – pasakojo Marius.
Po pirmosios transplantacijos Mariui buvo rekomenduota pasidaryti genetinius tyrimus, kurie ir patvirtino, kad jam – ta pati liga kaip ir mirusiai seseriai. Tai – reta Vilsono liga, kuriai esant organizme sutrinka vario šalinimas, o jo perteklius kaupiasi įvairiuose organuose. Tačiau atsakymą Marius gavo tik po antrosios transplantacijos, kurios prireikė, kad vis dėlto pavyktų išgelbėti vyro gyvybę.
Antras šansas
Mariaus būklė po pirmosios kepenų transplantacijos buvo labai prasta ir matėsi, kad gerėjimo vilties jau nėra. Medikai dar sykį rinkosi į konsiliumą ir nusprendė – būtina antra kepenų transplantacija, nes, matyt, pirmuoju kartu persodintos kepenys vis tik neveikia tinkamai.
Mariui pasisekė, kad laukti nereikėjo labai ilgai, vyras sako puikiai suprantantis, kokią dovaną jam įteikė gyvenimas – net dvi galimybes. Šį kartą kepenų donoro kraujo grupė irgi buvo antra, taigi šansų, kad viskas pavyks, buvo dar daugiau.
Buvo noras, kad viskas greičiau pasibaigtų – kančios, skausmai, o tai pabaigti galėjo tik sėkminga transplantacija
„Atsirado palyginti greitai, tikrai. Tai man tikrai pasisekė. Bet nuo tos pirmos transplantacijos iš esmės aš beveik visą laiką gulėjau ligoninėje. Iš viso joje prabuvau 7 mėnesius. Dabar pagalvoju – ir mama nuolat rūpinosi, ir žmona, juk turėdama eiti į darbą, rūpintis vaikais, lankė ir lankė. Šeima mane labai palaikė ir esu labai už tai dėkingas“, – jautriai kalbėjo Marius.
Paklaustas, ar bijojo tiek pirmos, tiek antros transplantacijos, vyras tikina, kad nerimo buvo, bet gerokai ryškesnis jausmas buvo noras, kad viskas greičiau pasibaigtų – kančios, skausmai, o tai pabaigti galėjo tik sėkminga transplantacija. Todėl, pasak vyro, apie tai galvojo ir pats, ir nuolat vylėsi su šeima, žmona.
Ilgas sveikimo procesas
Šiandien Marius džiaugiasi, kad pagaliau grįžo į namus ir pamažu sveiksta. Vienas iš esminių dalykų, pasak jo, – neskubėti, nes ir medikai perspėjo, kad po kepenų transplantacijos, kiek organizmui įmanoma, įvertinant pažaidas, atsistatyti prireikia penkerių metų.
„Vaikštau dar su tokiais pristabdymais ir kalbu, bet namuose jau esu 9–10 mėn. Chirurgas mane perspėjo, kad gijimas nebus trumpas, vis tik patyriau dvi rimtas operacijas“, – tikina Marius.
Vis dėlto vyras tikina, kad jaučiasi vis geriau: „Aišku, visą gyvenimą laukia imunosupresiniai vaistai, bet tai – ne bėda. Dar ir visokių kitokių kol kas krūva, siekiant suvaldyti fermentus, bet tikėtina, jų mažės.“
Marius pabrėžia, kad šios gyvenimo patirtys visiškai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, žmones. Vyras akcentuoja, kad labai svarbu Lietuvoje skleisti žinią apie organų donorystę, nes vis dar visuomenės požiūris ir nusiteikimas gerokai skiriasi, sakykime, nuo skandinavų. Tai yra stebuklas, kurį gali sukurti iš šio pasaulio išeinantis žmogus profesionalių medikų rankomis: „O aš noriu pasakyti šiandien tik vieną – esu be galo dėkingas šeimai, žmonai, vaikams už palaikymą ir nuostabiai gydytojai Aridai Buivydienei už tą kartu nueitą sunkų kelią.“
