O psichologė Dalia Vasiliauskienė pasakojo, kad diagnozę žmonės sutinka įvairiai, todėl pirmiausia reikėtų įsiklausyti – ko pacientui reikia.
– Pradėkime nuo jūsų, Dalia. Būdama psichologė matote ir girdite tuos žmones, kurie išgirstą šią skaudžią diagnozę. Kaip jie reaguoja?
D.V. Dažniausiai iš pradžių tai yra baisus šokas. Žmonės ir pasimeta, ir sustresuoja, ir pradeda galvoti apie mirtį – istorijos visokios. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie sako – pagaliau rado, pagaliau diagnozavo, nes dabar žinau, kur keliausiu ir kaip gydysiuosi.
– Birute, o kaip yra medikams? Viena vertus, jiems tai nėra reta – jie dirba su šių ligų gydymu, sakome, kad medikai turi būti šaltesni, bet kaip jūs jaučiatės, kai matote tą žmogaus kančią?
B.B. Aš, kaip chemoterapeutė, pacientus matau ne pradiniuose etapuose, šokas jau gal jiems būna praėjęs. Viena vertus, tai yra mano darbo dalis – yra profesinių dalykų, ką aš turiu pasakyti apie gydymą.
Kita pusė, aišku, yra emocinė, o situacijos būna labai skirtingos. Kartais matai, kad konsultacija yra palyginti įprasta – pacientas orientuotas, išėjęs iš to šoko ar ligos neigimo stadijos. Tuomet mes visi kaip komanda – ir pacientas, jo artimieji, ir medicinos personalas.
Bet kita situacija, jei pacientas yra šoko būsenos, neigia ligą, o jei dar, pavyzdžiui, nėra artimųjų, tuomet pokalbis visai kitas. Tuomet turime įtraukti ir psichologus, galbūt socialinius darbuotojus.
– Kiek šeima dalyvauja šiame procese, nes lyg susidaro įspūdis, kad pacientas vis tik eina vienas pas gydytojus, į procedūras?
B.B. Taip, bet vėlgi, aš manau, kad tai yra kultūriniai dalykai. Dar istoriškai einame iš tų laikų, kai diagnozė buvo nesakoma. Anksčiau nebuvo žinių, ką reiškia aplinka ir artimųjų palaikymas paciento kelionėje su vėžiu.
Šiandien Lietuvoje mes matome visaip – ateina ir vieni, bet dirbdama jau kelis dešimtmečius pastebiu, kad vis daugiau atkeliauja su artimaisiais.
Kiek esu dirbusi užsienyje, ten iš viso kitaip – ten paciento absoliučiai nepalieka vieno, net leidžiant chemoterapiją jis yra apsuptas žmonių. Bet vis tik manau, kad tai yra kultūriniai dalykai.
Aišku, kartais yra atvejų, kai žmogus yra ir dirbantis, ir orientuotas, ir jis pats nepageidauja tų artimųjų, bet vis tik žinoti, kad artimųjų palaikymas padeda vėžio gydymo kelionėje, yra labai svarbu. Dabar besikreipiančių su artimaisiais atsiranda vis daugiau. Ir noriu pasakyti, kad jie labai svarbūs, mes norime, kad jų ateitų kuo daugiau.
– Kokios paciento, išgirdusio vėžio diagnozę, reakcijos rodo, kad tai lyg „raudonas mygtukas“, kad jam iš tiesų reikia rimtos pagalbos?
D.V. Yra labai jautrių žmonių, yra tokių, kurie gyvena be artimųjų. Reakcijų būna įvairių – labai ilgas verkimas, galvojimas apie mirtį, dėliojimas gyvenimo taip, lyg jau mirtų. Tokiems žmonėms, aišku, pagalba reikalinga labiausiai.
Reakcijų būna įvairių – labai ilgas verkimas, galvojimas apie mirtį.
– Kaip netinkamai reaguoja, ką sako ir ką daro artimieji ar draugai, galbūt nesuprasdami ir nenorėdami pakenkti?
D.V. Aš visada sakau, nežinau, iš ko pasiskolinau tuos žodžius, bet mėgstu sakyti – gyvenimas su diagnoze nesibaigia. Lieka daugybė pomėgių – teatrai, hobiai, darbas ir artimųjų ryšys. Juk mes nemirštame tą pačią akimirką, kai mums diagnozuoja ligą.
Paprastai artimieji arba draugai stengiasi kalbėti apie ligą, tačiau yra ir tokių, kurie vengia, kai sergantis žmogus nori pokalbio ar pagalbos. Tokių neatitikimų būna, arba kai labai neigiame, arba labai įkrentame į ligą. Kai mes susitinkame pliką draugą po chemoterapijos, ar žinome, kad serga onkologine liga, sakome „oh... kaip tu jautiesi, kaip gyveni? Kaip išgyventi tokį dalyką? Kaip baisu“ (susirūpinusiu balsu), tie dūsavimai verčia manyti – o tikrai taip baisu? Tokie dalykai yra slopinantys.
Geriau yra, kai mes pastebime ir tiesiog paklausiame žmogaus, ar jam reikalinga pagalba, jei taip – kokia? Suteikti pagalbą, jei ji yra reikalinga. Bet jei žmogus lenda, kišasi ir nuolat skambina iš smalsumo, gali tą sergantį žmogų ir sudirginti.
