Sekite 15min Google
Įraše remiamasi prancūzų žurnalisto Marco Menant’o knyga ir istoriko Geraldo Geisono darbais apie L.Pasteuro laboratorinius užrašus.
Pasitelkiant šiuos šaltinius, įraše piešiamas nesąžiningo mokslininko portretas: esą L.Pasteuras slėpė, kaip iš tiesų atliko eksperimentus, svetimas idėjas pristatė kaip savas, o viešumai atrinko tik jam palankius rezultatus.
Daugiausia dėmesio skiriama juodligės ir pasiutligės vakcinų kūrimui. Teigiama, kad per viešą juodligės vakcinos bandymą L.Pasteuras panaudojo kitokį preparato paruošimo metodą, nei skelbė.
Taip pat aiškinama, kad bandymus su žmonėmis jis pradėjo neturėdamas pakankamų duomenų apie pasiutligės vakcinos saugumą ir veiksmingumą, o dalį nesėkmingų atvejų nutylėjo.
Nuo šių istorinių kaltinimų įraše pereinama prie apibendrinimo, esą visa vakcinacijos istorija yra „tik melo rinkinys, sugriovęs daugelio žmonių sveikatą“.
Vis dėlto tokiai išvadai pagrįsti nepateikta jokių konkrečių vakcinų saugumo ar veiksmingumo tyrimų. XIX amžiaus eksperimentų istorija čia susiejama ir su COVID-19 skiepais, tačiau įrodymų, pagrindžiančių šią sąsają, įraše nėra.
Istoriniai faktai ir interpretacijos
Įraše dalis istorinių faktų pateikiama teisingai. L.Pasteuro anūkas mokslininko archyvą Prancūzijos nacionalinei bibliotekai iš tiesų perdavė 1964 metais, tačiau tai nereiškia, kad užrašai iškart tapo laisvai prieinami tyrėjams.
Prinstono universiteto istorikas Geraldas Geisonas juos analizavo ir 1995 metais išleistoje knygoje „The Private Science of Louis Pasteur“ aprašė neatitikimus tarp laboratorijoje atliktų darbų ir viešų mokslininko pareiškimų.
Tačiau pasakojime apie 1881 metų juodligės vakcinos bandymą svarbios detalės suplakamos. Eksperimente iš tiesų naudota kalio bichromatu susilpninta vakcina, nors L.Pasteuras to viešai neatskleidė.
1881 metais Prancūzijoje, Pouilly-le-Fort vietovėje, buvo surengtas viešas bandymas, kuriuo siekta patikrinti, ar vakcina apsaugo avis nuo juodligės.
Dalis avių buvo paskiepytos, kitos paliktos neskiepytos. Vėliau abiem grupėms buvo suleista juodligės sukėlėjų. Visos 25 paskiepytos avys išgyveno, o dauguma nepaskiepytų žuvo.
Taigi bandymu buvo parodytas vakcinos veiksmingumas – ginčų kilo dėl jos paruošimo būdo ir to, kam turėjo būti pripažinti nuopelnai.
Pasiutligės vakcina: ginčas dėl bandymų ir rizikos
1885 metais devynmetis Josephas Meisteris po daugybinių šuns įkandimų buvo paskiepytas nuo pasiutligės.
Skiepijimo istorijos apžvalgoje pažymima, kad šį bandymą lydi kontroversijos – keliama abejonių, ar prieš skiepijant vaiką vakcina buvo pakankamai ištirta.
Vis dėlto bandymai su gyvūnais buvo atliekami. Žurnalo PNAS publikacijoje, paremtoje L.Pasteuro pranešimu ir užrašais, nurodoma, kad iki tol vakcinos poveikis buvo tirtas su maždaug 50 šunų, taip pat eksperimentuota su triušiais.
Pasteuro instituto pateikiamoje istorijoje minima, kad kai kurie mokslininko bendradarbiai, tarp jų Émile’as Roux, nepritarė vaiko skiepijimui, nes turėtų duomenų nelaikė pakankamais.
Berniukui buvo leidžiamas preparatas iš užsikrėtusių triušių nugaros smegenų audinio. Iš pradžių naudotas ilgiau džiovintas audinys, kuriame viruso gebėjimas sukelti ligą buvo susilpnintas, vėliau – vis trumpiau džiovintas.
PNAS publikacijoje nurodoma, kad paskutinėmis injekcijomis buvo suleista ir visiškai ligą sukelti gebančio viruso. Tad klausimai dėl prisiimtos rizikos ir konkrečios skiepijimo schemos pagrįstumo nėra išgalvoti.
Tačiau „Facebook“ įraše nutylima bandymo baigtis – J.Meisteris išgyveno ir pasiutlige nesusirgo. Tai nepanaikina etinių klausimų, bet ir šie nesuteikia pagrindo atmesti vakcinų veiksmingumo ar visą vakcinacijos istoriją vadinti apgaule.
-
Abejones skiepais skleidžia prisidengdami mokslininko L.Pasteuro vardu
-
Skiepų priešininkai cituoja rusą Nobelio premijos laureatą, bet klysta
-
Įdomioji istorija: žmonijos kova su mirtiniausiomis infekcijomis istorijoje prasidėjo nuo karvės
-
Tamsos amžius: gimdyves išgelbėti siekęs daktaras mirė uždarytas į beprotnamį
Šiuolaikinės vakcinos – kitokios
L.Pasteuro laikų bandymų negalima tapatinti su šiandien taikomais skiepais. Tuomet buvo naudojami preparatai iš užkrėstų triušių nervinio audinio, o šiuolaikinės pasiutligės vakcinos gaminamos iš ląstelių kultūrose arba vištų embrionuose užauginto ir vėliau inaktyvuoto viruso – jis nebegali sukelti ligos.
PSO duomenimis, šiuolaikinės ląstelių kultūrų vakcinos yra labai gerai toleruojamos. Senąsias nervinio audinio vakcinas primygtinai rekomenduojama pakeisti modernesnėmis. Remiantis 2018 metų PSO poziciją aptariančia publikacija, išgrynintos ląstelių kultūrų ir vištų embrionų pagrindu pagamintos vakcinos sukelia stiprų imuninį atsaką, yra veiksmingos ir saugios visų amžiaus grupių žmonėms.
Lemiamą reikšmę turi laiku suteikta pagalba. Atsiradus pasiutligės simptomams, liga beveik visada baigiasi mirtimi.
Tačiau tinkamai sutvarkius žaizdą ir laiku pritaikius profilaktiką po galimo užsikrėtimo – paskiepijus ir, kai reikia, suleidus pasiutligės imunoglobulino – nuo mirties apsaugoma beveik 100 proc. atvejų, nurodo PSO.
PSO pateikiamais vertinimais, kasmet tokią profilaktiką gauna daugiau kaip 29 mln. žmonių ir taip išgelbstima šimtai tūkstančių gyvybių. Vis dėlto pasiutligė kasmet nusineša apie 60 tūkst. gyvybių, daugiau kaip 95 proc. jų – Azijoje ir Afrikoje.
Tai atskleidžia skaudžią prieinamumo problemą – veiksminga apsauga egzistuoja, tačiau ne visi ją gauna laiku.
15min verdiktas: melas. Tikri istoriniai faktai apie L.Pasteuro darbo metodus ir eksperimentų etiką pasitelkiami nepagrįstai diskredituoti visą vakcinaciją. Nutylima, kad juodligės bandymas parodė vakcinos veiksmingumą, o nuo pasiutligės paskiepytas J.Meisteris išgyveno. XIX amžiaus eksperimentų trūkumai nepaneigia šiuolaikinių vakcinų saugumo ir veiksmingumo tyrimų, o sąsaja su COVID-19 skiepais įraše nepagrindžiama jokiais įrodymais.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
