Gražvydui Abromikui suprasti, ką reiškia kovoti už gyvenimą, teko labai anksti – apie rimtą ligą šeima sužinojo jam būnant vos ketverių. Šiais laikais medicina yra visai kita, kalba Gražvydas, tuomet tai buvo labai netipinis atvejis.
„Net ir pastebėjo ligą palyginti negreit. Man iš pradžių gydė anginą, tuomet buvo diagnozuotas dešinės pusės artritas, dėl ko gavau didžiulę antibiotikų dozę. Galiausiai tai paveikė abu inkstus – jie tiesiog nustojo veikti“, – jau vaikystėje kankinusias sveikatos bėdas prisiminė vyras.
Vėliau ėmė aiškėti, kad berniukui reikės transplantacijos, kurią atlikti tokio amžiaus pacientams buvo didžiulis iššūkis: „Vaikų srityje tai buvo iš viso pirmieji žingsniai, prisimenu, su manim gydyti vos keli vaikai. Kauno klinikos išsiuntė mus į Santariškes tolimesniems tyrimams, o ten, galima sakyti, ir gyvenome pusę metų, nes buvome priklausomi nuo dializių.
Tiksliau, net galima sakyti, kad bandė daryti, nes irgi nebuvo įprasta – tiesiog pritaikė suaugusiųjų sistemą. Mano tėtis iškart ėmė ruoštis duoti inkstą – atliko visus reikalingus tyrimus.“
Bet iš pradžių mano organizmas labai sunkiai priėmė tą inkstą.
Gražvydui sulaukus šešerių – 1996-aisiais – prof. B.Dainys atliko itin svarbią operaciją, persodino berniukui jo tėčio inkstą: „Visa tai atliko puikūs ir nuostabūs medikai – B.Dainys su savo komanda. Kiek pamenu, tada jie net nelabai galėjo kažką padėti, tai buvo lyg eksperimentinis dalykas, mat iki to laiko tokiems mažiems vaikams to nedarė.
Bet iš pradžių mano organizmas labai sunkiai priėmė tą inkstą. Po transplantacijos apie pusę metų dar gyvenome Antakalnio ligoninėje. Pamažu, pamažu ir apsiprato organizmas.“
Antrąjį gimtadienį Gražvydui padovanojo tėtis, kuriam nė sekundės nekilo abejonės dovanoti sūnui inkstus: „Jis iškart puolė atlikti tyrimų, nes visi žinojo, kad per ilgai dializių irgi negalima taikyti, nes, kaip sakiau, jos nebuvo pritaikytos vaikams. Man transplantacijos reikėjo greitai, o tėtis mane išgelbėjo.“
Vyras tikina, kad nors buvo mažas, visą patirtį ligoninėje atsimena iki šiol, tai nebuvo paprastos patirtys. „Atsimenu ir tai, kaip sveikau po transplantacijos – daug lašinių, daug įvairių procedūrų, kateterių. Nuo mažens pripratau prie dūrių ir panašių dalykų. Tam, kad imuninė sistema neatmestų inksto, medikai darė viską. Ligoninė iš kažkur brangiai pirko vaistus, bandė slopinti imunitetą, gėriau hormonus.
Šešerių, pamenu, buvau toks plaukuotas lyg meškiukas. Iš esmės, išgyvenau tų nuostabių tuo metu mane gydžiusių medikų dėka“, – neslepia dėkingumo Gražvydas, akcentuodamas, kad stebuklas įvyko tik todėl, kad gydytojai dirbo dieną naktį. Negailėdami savęs ir neskaičiuodami darbo valandų.
Iš esmės, išgyvenau tų nuostabių tuo metu mane gydžiusių medikų dėka.
Nors inkstą Gražvydo organizmas priėmė, gyventi su juo reikėjo mokytis – ėjimą į pirmą klasę teko atidėti. Šeima mokė berniuką gyventi itin atsargiai – jokiu būdu nesusitrenkti inksto, smarkiai neužsigauti. Gražvydas puikiai pamena, kad tiek vaistų gėrimas, tiek atsargumas jam buvo gerai įkaltas į galvą, net iki šiol, nusijuokia.
Trečiasis gimtadienis
Su tėčio dovanotu inkstu Gražvydas išgyveno 18 metų. Nors kelios atmetimo rizikos ir sunkesnės būklės per tą laiką buvo, kelis dešimtmečius, kaip sako pats, viskas buvo palyginti sklandu.
Paklaustas, ar visą tą laiką bijojo, kad inkstas gali imti ir nustoti veikti, Gražvydas atvirauja, kad visiškai ne, kol tai neįvyko. „Įvyko rimtas atmetimas, kai tiesiog sustojo inksto veikla. Aš pradėjau tinti, tą pastebėjau per atostogas – lyg pastambėjo rankos, ištino kojos, pakilo spaudimas.
Supratau, kad reikia skambintis gydytojams, nuvykau atlikti tyrimų, o jie jau buvo labai blogi. Mane paguldė į ligoninę, padarė hemodializę, bet atstatyti inksto funkcijos jau nepavyko. O tada tikrai man buvo labai didelis šokas“, – emocijas, kai 24-erių sužinojo, kad ir tėčio dovanotas inkstas nustojo veikti, prisiminė vyras.
Gražvydas pasakojo, kad buvo labai sunku suprasti, kad vėl laukia hemodializės, visos procedūros ir nežinomybė.
„Emociškai tie metai, kai dar kartą laukiau inksto, buvo beveik sunkiausi gyvenime. Buvo tikrai labai sunku. Iš viso su hemodializėm vėl gyvenau metus ir du mėnesius, bet per tą laiką buvo dar vienas labai didelis smūgis – praradau regą. Tada, kai man sustojo inkstas, iš Antakalnio ligoninės mane siuntė į Santariškes. Prisimenu, kad pradėjau jausti, jog su regėjimu kažkas negerai.
Emociškai tie metai, kai dar kartą laukiau inksto, buvo beveik sunkiausi gyvenime.
O grįžus į Jurbarką, kai gyvenau su hemodializėmis, man užteko tik vieno atvejo, kai sukilo labai aukštas kraujospūdis. Išsikviečiau greitąją, nes kraujospūdis buvo labai aukštas, svaigo galva. Taigi tąkart tiesiog besikeliant nuo lovos netekau regos. Atsistojau ir viskas... Man buvo visiškas šokas, liga tiesiog pažeidė jautriausią vietą – užsikimšo kraujagyslės ir viskas“, – apie dar vieną likimo smūgį kalbėjo Gražvydas.
Anot jurbarkiečio, tie metai po tėčio inksto atmetimo, gyvenime buvo lyg duobė. Kitaip sakant, Gražvydui teko statyti gyvenimą iš naujo.
Gyvenimas, anot vyro, nušvito tuomet, kai sulaukė skambučio, kad atsirado donoras, o dar džiugiau – kad rodikliai tiko ir Gražvydui galėjo atlikti transplantaciją. „Tyrimai buvo geri ir man galėjo atlikti operaciją. Aš labai stengiausi juos išlaikyti gerus, visada stebėjau save, prižiūrėjau sveikatą, nes labai tikėjau, kad sulauksiu dar vieno šanso. Aš pasakiau ir sau, ir net medikams, kurie atliko dializes, kad tikiu, jog aš čia neilgam“, – nusijuokė vyras.
Vis lengviau gyventi
Šiandien su antruoju donoriniu inkstu Gražvydas gyvena jai 11 metų. Vyras tikina, kad nors išgyventi tuos lūžius nebuvo paprasta, šiandien jis mato, kad gyventi vis lengviau. Savo nelengvame išgyvenimo kelyje pašnekovas sako, kad yra be galo dėkingas savo mamai, kuri visą savo sveikatą ir gyvenimą pašventė savo sūnui ir visada tikėjo, kad jis gali pasveikti.
Gražvydas tikina, kad po antrosios transplantacijos jo gyvenimas pasikeitė tiesiog kardinaliai – keitėsi ir jo požiūris, atsirado ir žmona, kuriai jis labai dėkingas už palaikymą.
„Labai ironiška, kaip šiandien jaučiuosi, bet tikrai yra taip, kad po visko aš šiandien net geriau gyvenu ir laimingesnis esu negu anksčiau. Atrodo, kad taip tiesiog turėjo įvykti“, – tikina Gražvydas.
Iš esmės donorystė Gražvydui padovanojo 29-erius metus, kitaip tariant, beveik visą gyvenimą, pataiso vyras. Anot jo, ir kiekvienas, gavęs šią dovaną, tikrai niekada to nepamiršta, nes nutikti šiam stebuklui reikia daug svarbių veiksnių.
