15min pokalbis su D.Vaitiekumi – apie kamieninių ląstelių transplantaciją, sudėtingiausius iššūkius bei koks gydymas sergantiesiems kraujo vėžiu bus pasiūlytas ateityje.
– Gydytojau, kamieninių ląstelių transplantacija Lietuvoje nėra naujiena, vis tik, ruošdamasi pokalbiui su jumis, pati sau pagalvojau, kad labai mažai apie tai žinau.
– Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos skirstomos į dvi grupes – autologinė ir alogeninė.
Autologinė – kai pacientas pats sau tampa donoru. Tam tikroje ligos stadijoje ir sergant tam tikromis ligomis, kai tokia galimybė yra, surenkame jo kamienines ląsteles. Jos saugomos specialiuose induose, naudojant skystąjį azotą, 180 laipsnių šaltyje. Šaltyje ląstelės gali būti daug metų, seniausios kurias esame panaudoję – dešimties metų. Ir jos buvo beveik kaip šviežios.
Tokios ląstelės tampa tarsi draudimo polisas. Tada, kai jų reikia, atliekama transplantacija.
Prieš tai pacientui skiriama labai stipri chemoterapija, kuri gyvame organizme visiškai sunaikina kaulų čiulpus. Po tokios chemoterapijos žmogus mirtų, nes ląstelės nebeturi, iš ko atsigaminti. Didelėmis dozėmis chemoterapija skiriama norint sunaikinti vėžines ląsteles. Mažos dozės ne visada veiksmingos.
Tokiu būdu ląstelės yra tarsi nušluojamos, o tada užšaldytas produktas naudojamas tam, kad sugrąžintume jas atgal. Transplantuotos ląstelės atgyja.
Dažniausiai lietuviams donorus randame Vokietijoje arba Lenkijoje.
Alogeninė transplantacija yra kitas stebuklas, tai medicina ir magija kartu. Donoras – kitas žmogus, jo ieškome ir atrenkame pagal tam tikrus antigenus, kitaip tariant – ieškome genetiškai artimų žmonių.
Tai gali būti giminės, geriausiai – broliai ir seserys, tačiau ne visada artimųjų ląstelės tinka. Kalbant procentais, artimųjų ląstelės pilnai tinka maždaug 25 procentams pacientų. Jei netinka – donoro ieškome pasauliniame registre. Jame yra beveik dešimt milijonų žmonių, žinomas jų genetinis kodas, pagal kurį donorai kruopščiai atrenkami.
Dažniausiai lietuviams donorus randame Vokietijoje arba Lenkijoje, mat esame labai genetiškai panašūs. Dėl genetinių skirtumų beveik nėra galimybės rasti, tarkime, Afrikoje ar Azijoje.
– O Lietuvoje? Juk irgi yra tokių donorų registras.
– Kartais pavyksta rasti ir Lietuvoje, tačiau mūsų maža populiacija, mūsų registras nėra didelis, jame – keliasdešimt tūkstančių donorų.
