Nors tuomet žemė slydo iš po kojų, šiandien Ilona tikina, kad prevencinė programa, medikai, Dievas ir šeima ją tiesiog išgelbėjo. Laimė, kad piktybinis, navikas buvo aptiktas laiku. Iloną gydė ir palaikė puikūs medikai bei šeima, nuolat meldusi jai sveikatos.
„Mano istorija paprasta, bet kartu, su Dievo valia, ir stebuklinga. Jau 10-imt metų dirbu vienoje iš Vilniaus poliklinikų administratore. Labai myliu savo darbą ir džiaugiuosi galėdama padėti žmonėms“, – tikina Ilona.
Laime, kad ir piktybinis, navikas buvo aptiktas laiku.
Moters vienas iš pagrindinių darbo sričių kasdienio – priminti pacientams apie nemokamas prevencines programas, kurios leidžia pasitikrinti sveikatą. Valstybė, kuo pati įsitikino su liga susidūrusi Ilona, suteikia tokią neįkainojamą galimybę, šansą – užbėgti ligai už akių, aplenkti laiką, nugalėti tamsą, pakeisti likimą.
„Todėl ir pati, vos sukakus 50-mečiui, jau stovėjau mamogramos kabinete pasitikrinti krūtis pagal prevencinę programą. Buvau ką tik grįžus su šeima iš atostogų, pailsėjusi ir laiminga. Kaip dabar atsimenu tą 2024 m. liepos 16-ąją, kai po atostogų kolektyvas ruošėsi mane pasveikinti su praėjusiu jubiliejiniu gimtadieniu“, – prisiminė moteris.
Vis dėlto, šventinę nuotaiką aptemdė žinutė, gauta iš Nacionalinio vėžio instituto. Ilona buvo skubiai siunčiama išsitirti dėl piktybinio krūties naviko. „Gali ar negali – žalias koridorius ir keliauji. Iš pradžių man susvyravo žemė. Net galvojau, kad galbūt įsivėlė kokia klaida. Tikrai netikėjau, kad taip gali būti, nes visą laiką viską tikrinausi. Jokių požymių nebuvo – nei svorio kritimo, nei silpnumo, visiškai nieko“, – ligos diagnozavimą prisiminė Ilona.
Jokių požymių nebuvo – nei svorio kritimo, nei silpnumo, visiškai nieko
Nuo tada, atvirauja moteris, viskas kaip per miglą: „Vėl mamograma, echoskopija, biopsija, MRT ir nustatytas labai piktas pirmos stadijos HER2+++ vėžys 1 stadija.“
„Po mėnesio ar pusantro, kiek užtruko atlikti reikiamus tyrimus, buvau išoperuota, o spalio viduryje prasidėjo chemoterapija. Nors vėžio buvo pati pradžia, bet jis toks piktas, kad reikėjo visko – ir vadinamosios raudonos, ir baltos chemoterapijos. Taip praėjau ir švitinimą, ir hormonų terapiją, o dabar – jau metai – dar ir biologinė. Žodžiu, į mano gydymą sudėta viskas, kas įmanoma, bet aš nesiginčiju – klausau medikų“, – gydymo kelią pasakojo moteris.
Moteris pasakoja, kad labiausiai vedė į priekį šeima – juk reikia dar užauginti vaikus, ir darbas, kurį labai mėgo. Kai prasčiau jausdavosi, paimdavo nedarbingumą kokias tris dienas ir vėl grįždavo, nes dirbdama jautėsi geriausiai: „Ačiū Dievui, man būdavo ir jėgų. Kelias dienas subloguodavau ir vėl geriau, o kadangi dirbu tikrai mylimą darbą, man geriausia būdavo eiti ir dirbti.“
Dabar, jau esant remisijai, moteris džiaugiasi, kad viskas susiklostė gerai, kaip tik įmanoma tokioje situacijoje. Nors tiesa, padarinių liga paliko ir jie, veikiausiai, primins šį laiką visą gyvenimą.
Chemoterapija pažeidė nervų šakneles ir išsivystė polineuropatija, kuri pažeidė kojų pirštus, padus. Ilona nuolat jaučia jų nutirpimą, tačiau pati nusijuokia – tai ne baisiausia.
Dievas turi planą
Ilona pabrėžia, kad yra tikinti, todėl visą laiką rėmėsi į Dievą, malda jai padėjo kovoti, eiti į priekį. Sunkiausia, pasak moters, buvo apie ligą pranešti vaikams. Ilona pati to daryti nesiryžo, todėl patikėjo vyrui. Vaikai, pasakoja Ilona, iki šios dienos kasdien meldžiasi prašydami, kad mama pagytų nuo vėžio.
Laimei, šiandien Ilonos liga atsitraukė. Onkologas, atlikęs apžiūrą, pasakė, kad kol kas viskas gerai.
„Dėl to savo istorijoje norėčiau pabrėžti tikėjimo galią – Dievas daro stebuklus. Jis man siuntė ligą ne šiaip sau. Dievas visada turi planą, kuris visada yra geresnis nei maniškis. Manau, mano misija buvo eiti šiuo sunkiu keliu, rodyti pavyzdį tiems, kurie dar tik išgirs onkolginę diagnozę. Arba tiems, kurie dar net nesusimąsto, kad tai gali paliesti kiekvieną bet kada“, – svarstė moteris.
Tiems, kurie tvirtina, kad prevencinės programos – ne jiems, Ilona primena, kad taip atrodo tik todėl, kad esi sveikas ir visiškai negali patikėti, jog tai tikrai gali nutikti.
„Labai tikiuosi, kad perskaitę šią istoriją žmonės pamąstys jau kitaip. Gyventi galima ir su šia diagnoze, kai dar labiau vertini kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką, kai bereikšmiai dalykai pasitraukia į šoną, kai perdėlioji vertybes“, – įsitikinusi Ilona.
Baigdama pasakoti savo istoriją, Ilona akcentuoja didžiulę padėką ją palaikusiems ir per ligos kelionę kartu ėjusiems medikams.
Gyventi galima ir su šia diagnoze, kai dar labiau vertini kiekvieną dieną.
„Noriu širdingai padėkoti pirmiausia savo šeimai, Vilniaus Karoliniškių poliklinikos šeimos gydytojai Justei Latauskienei bei jos slaugytojai Karolinai Varnaitei už vykdytą prevenciją ir savo laiku atliktą siuntimą mamogramos atlikimui.
Taip pat labai dėkoju NVI mane operavusiam chirurgui Andrejui Ostapenko, mane gydžiusiai onkologei chemoterapeutei, vedėjai Birutei Brasiūnienei ir dabar mane stebinčiam onkologui-chemoterapeutui Edui Stakioniui. Tiesa, ačiū sakau visam NVI kolektyvui, ypač kantriosioms 3-čio aukšto administratorėms bei chemoterapijos ir procedūrinio slaugytojoms už jų dievišką kantrybę ir atsidavimą savo darbui. Ačiū visiems – aš visada melsiuos už jus – už geradarius, kasdien darančius mažus ir didelius stebuklus.“
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.
