– Pradėkime nuo to, kas apskritai yra metabolinė sveikata? Ar mes tinkamai vartojame šį terminą?
D.P. Metabolinė sveikata apima visą mūsų organizmą, pavadinčiau tai medžiagų apykaita. Jei reikėtų išskirti esminius rodiklius, kurie apibrėžia metabolinę sveikatą, turbūt būtų – gliukozės apykaita, lipidų ir cholesterolio apykaita, galima būtų pridėti ir hormonus. Metabolinei sveikatai taip pat labai svarbus yra raumenų kiekis, žmogaus fizinis aktyvumas, net ir psichinė sveikata.
– Ar tai, kad žmogus nėra patenkintas savo atvaizdu veidrodyje, kalbant būtent apie svorį, jau reiškia, kad metabolinės sveikatos kontekste kažką tikrai pramiegojome? Kokie yra pirmieji signalai, kuriuos žmonės per daug ignoruoja?
S.B.: Jei esame nepatenkinti, greičiausiai, kad taip, bet tik veidrodžiu nereikėtų kliautis.
Kalbant apie pirmuosius simptomus iš kardiologinės pusės, apie širdies ligas reikėtų pasakyti tai, kad jei jos pasireiškia su simptomais, vadinasi, stadija vėlyva ir pažengusi. Pas kardiologą rekomenduoju apsilankyti ne tada, kai žmogus kažką jau jaučia, o tada, kai dar nejaučia nieko – profilaktiškai.
O kalbant apie pacientus, pirmiausia, jie dažniausiai kreipiasi į šeimos gydytojus, o šie, matydami tam tikrus tyrimų pakitimus, siunčia pas kardiologą. Apie juos gal Daiva galėtų pakomentuoti plačiau.
D.P.: Pirmiausia, visada džiaugiuosi, kad pacientas atėjo, geriau vėliau nei neateiti iš viso ir numoti ranka. Svarbiausia, kad pradedame kalbėti apie tai, bet, aišku, metabolinės sveikatos sutrikimus norėtume pastebėti anksčiau.
Pirmi sutrikimai, kurių pacientai nepastebi ir esu tikra, kad dažnai net nejaučia, atsispindi kraujo tyrimuose. Juos gali kiekvienas pasidaryti poliklinikoje, tik juos vertinant reikia objektyvumo.
Pas kardiologą rekomenduoju apsilankyti ne tada, kai žmogus kažką jau jaučia, o tada, kai dar nejaučia nieko – profilaktiškai.
Yra prevencinė medicina ir yra diagnostinė. Jei iš diagnostinės pusės tyrimai dar normose, tai prevencinė medicina gali pastebėti polinkį. Pavyzdžiui, jei gliukozė dar normos ribose, bet jau matome, kad didėja rodikliai, galima manyti, kad jau turime medžiagų apykaitos sutrikimų, nors pacientas manys, kad yra sveikas. Bet manyti ir būti – skiriasi.
– Jei kalbame, kad antsvoris yra vienas iš simptomų, rodančių, kad metabolinė sveikata sutrikusi, kaip jį vertinti. Vienas susirūpina priaugęs 5 kg, kitas – 20 kg. Jei žmogus seka KMI, koks būtų daugiau mažiau orientyras, kada eiti apie tai ir kalbėti su gydytoju?
D.P.: Svoris yra simptomas, bet jis ne visada nusako sveikatos būklę. Svoris gali būti nemažas, bet kūno sandara, atsižvelgiant į raumenų ir riebalų santykį – puiki. Taip pat gali būti, kad svoris pagal KMI idealus, bet labai mažas žmogaus raumenynas, o visceralinių, vadinamųjų pavojingų, riebalų – labai daug.
Svoris tikrai yra pirminis rodiklis, kurį gali pamatyti kiekvienas, bet vėliau turime žiūrėti, ką apie tą svorį rodo tyrimai. Yra paprasti tyrimai, kurie leidžia pamatuoti, kokių riebalų mes turime savo kūne, kiek jame raumenų, o tada jau galime daryti išvadą – tinkamas svoris ar ne.
– Vis dažniau kalbame apie skirtingus riebalų tipus – vieni dar „leistini“, kiti – raudonas signalas. Papasakokite apie juos, ką žmogus turi žinoti.
D.P.: Vieni riebalai yra tie, kuriuos mes matome veidrodyje, kiti – kurių mes nematome arba jie suformuoja vadinamąjį mūsų pilvuką. Taigi tie, kuriuos matome veidrodyje – ant rankų, kojų, galbūt kažkiek ant liemens, nėra tokie pavojingi, net jei turime ir 10 kg perteklių.
O jei turime net ir nedidelį kiekį tų visceralinių riebalų, kurie kaupiasi ant organų, net ir 4–5 kg gali daryti didelę žalą visiems rodikliams.
– Dažnai girdžiu sakant, kad miegas susijęs metaboline sveikata. Kaip ir suprantame, kad neišsimiegojus gali būti prasta nuotaika. Bet kaip nutinka, kad prastai miegantys žmonės linkę priaugti svorio?
– Miego metu vyksta esminiai procesai, kurie lemia mūsų kūno savijautą. Yra net toks posakis, kad miego metu mes lieknėjame, nes tuo metu visi riebalai, kurie buvo suaktyvinti dienos metu, skaidomi.
Taip pat – per mažai arba per daug miego sutrikdo hormonų apykaitą, tarp kurių ir – alkio, sotumo, insulino. O tai po to lemia mūsų persivalgymus, užkandžiavimo poreikį. Jaučiamės negalintys sočiai pavalgyti. Be to, nepailsėjęs kūnas jaučia stresą, lyg ruošiasi kažkam blogam, todėl nenaudoja efektyviai kalorijų. Organizmas neveikia optimaliai ir mes taip sugadiname tą visą medžiagų apykaitą.
