Sekite 15min Google
Paprastai manoma, kad jų poveikis kūno svoriui iš dalies susijęs su apetito mažinimu, tačiau naujas tyrimas su pelėmis rodo, kad ilgalaikis svorio mažėjimas priklauso ne vien nuo alkio slopinimo.
Naujame tyrime, paskelbtame žurnale PNAS, mokslininkai nustatė, kad vadinamieji „alkio neuronai“ smegenyse gali turėti išlikti funkcionalūs, kad semaglutidas sukeltų visą svorį mažinantį poveikį.
Iš pirmo žvilgsnio šis atradimas atrodo prieštaringas. Kodėl svorį mažinantis vaistas turėtų priklausyti nuo smegenų ląstelių, kurios skatina alkį?
Jeilio universiteto mokslininkas Mateusas d'Ávila su kolegomis tyrė smegenų ląsteles, padedančias reguliuoti organizmo energijos balansą. Moksliškai jos vadinamos AgRP neuronais. Šios ląstelės suaktyvėja, kai organizmui ima trūkti energijos.
„AgRP neuronai dažnai tiesiog vadinami alkio neuronais, tačiau tai yra pernelyg supaprastintas apibūdinimas. – „ScienceAlert“ sakė M. d'Ávila. – Ankstesni mūsų laboratorijos Jeilyje ir kitų mokslininkų darbai parodė, kad šie neuronai koordinuoja daug platesnę organizmo reakciją į energijos trūkumą, įskaitant tai, kaip organizmas mobilizuoja ir panaudoja sukauptą energiją, pavyzdžiui, riebalus.“
Pelės valgė mažiau, tačiau svoris sugrįžo
Tyrėjai keliais skirtingais metodais sutrikdė šių ląstelių veiklą pelių patelėms. Tuomet gyvūnams buvo skiriamas semaglutidas.
Semaglutidas imituoja natūralaus hormono, išsiskiriančio pavalgius, poveikį. Šis hormonas siunčia smegenims signalą, kad organizmas jau yra sotus. Vaistas mažina apetitą, lėtina skrandžio ištuštėjimą ir padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje.
Tyrimo metu pelės, kurių „alkio neuronų“ veikla buvo sutrikdyta, gydomos semaglutidu ir toliau valgė mažiau.
Tačiau nepaisant sumažėjusio maisto kiekio, susilpnėjo medžiagų apykaitos reakcija, reikalinga ilgalaikiam svorio mažėjimui. Per 15 dienų pelės susigrąžino numestą svorį.
Tuo metu pelių, kurių neuronai veikė įprastai, svorio sumažėjimas išliko.
Įdomiausia eksperimento dalis buvo ta, kad svorį susigrąžinusios pelės vis dar valgė mažiau. Kai kuriais atvejais jos netgi suvartodavo šiek tiek mažiau maisto nei kitos pelės, tačiau nesugebėjo išlaikyti sumažėjusio svorio.
Tai parodė, kad pelių patelių atveju viso semaglutido poveikio svoriui negalima paaiškinti vien sumažėjusiu maisto suvartojimu. Sutrikus AgRP neuronų veiklai, taip pat sumažėjo energijos mobilizavimas iš riebalinio audinio.
Svarbūs ne tik alkio signalai
Mokslininkai šį rezultatą patikrino atlikdami papildomus eksperimentus. Jie nustatė, kad sutrikdžius „alkio neuronų“ veiklą arba užblokavus signalų perdavimo kelią, padedantį organizmui mobilizuoti sukauptus riebalus, susilpnėjo ir semaglutido poveikis svoriui.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad ilgalaikis gydymas semaglutidu pakeitė AgRP ląstelių ląstelinio aktyvumo, energijos naudojimo ir ryšių su kitais neuronais požymius.
Vis dėlto tyrimas turi svarbių apribojimų.
Eksperimentai buvo atlikti su pelėmis, o ne žmonėmis, o ryškiausias poveikis pastebėtas pelių patelėms. Patinams, esant tirtoms sąlygoms, tokio paties rezultato nenustatyta. Tyrimo rezultatus taip pat veikė gyvūnų mityba ir metodas, kuriuo buvo sutrikdyta neuronų veikla.
„Tai ikiklinikinis mechanistinis tyrimas, todėl mūsų rezultatai šiuo metu neturėtų būti naudojami sprendžiant, kaip žmonės turėtų vartoti semaglutidą ar kitus GLP-1 vaistus“, – pabrėžė M. d'Ávila.
Mokslininkai taip pat tiesiogiai nepalygino semaglutido su senesniais apetitą slopinančiais vaistais. Todėl dar per anksti teigti, kad būtent šis mechanizmas paaiškina, kodėl semaglutidas gali padėti ilgiau išlaikyti sumažėjusį svorį.
Ankstesni tyrimai rodė kitokį poveikį
Ankstesni tyrimai padeda suprasti, kodėl naujojo darbo rezultatai buvo tokie netikėti.
2025 m. atliktas tyrimas su pelėmis parodė, kad greitai veikiantys GLP-1 vaistai greitai slopino AgRP neuronų veiklą. Kuo stipresnis buvo šių neuronų slopinimas, tuo labiau sumažėjo maisto suvartojimas. Dirbtinai vėl suaktyvinus neuronus, pelės iš dalies pradėdavo daugiau ėsti.
Kitas, anksčiau „ScienceAlert“ aprašytas tyrimas su pelėmis atskleidė atskirą smegenų kamiene esančių neuronų grupę, kuri buvo būtina semaglutido poveikiui apetitui ir kūno svoriui, tačiau nebuvo būtina į pykinimą panašiam šalutiniam poveikiui pasireikšti.
Naujasis tyrimas nepaneigia šių išvadų apie trumpalaikį apetito slopinimą. Jis veikiau atskleidžia kitą mechanizmą, susijusį su ilgalaikiu gydymu.
Paaiškėjo, kad normaliai veikiantys AgRP neuronai padėjo pelių patelėms išlaikyti semaglutido sukeltą svorio sumažėjimą net ir tuo metu, kai vaistas ir toliau slopino jų apetitą.
Norint išsiaiškinti, ar panaši sistema veikia ir žmonėms, reikės atlikti daugiau tyrimų.
Jeigu šis mechanizmas bus patvirtintas, jis galėtų padėti paaiškinti, kodėl skirtingi žmonės į tą patį vaistą reaguoja nevienodai ir galbūt padėtų kurti veiksmingesnius gydymo būdus.