Sekite 15min GoogleTinklalaidėje „(Ne)retos istorijos“, kurią rengia pacientų organizacija „Retos ligos“ kartu su 15min, Andrė Jarutytė – Balžekienė su treneriu kalbasi apie sportą, kuris suteikia gerokai daugiau nei fizinį aktyvumą. Apie pergales, kurios nebūtinai matuojamos laimėtais mačais, apie tėvų baimę matyti savo vaiką vežimėlyje, apie ribą tarp pagalbos ir savarankiškumo.
– Papasakokite apie vežimėlių tenisą, ar labai jis skiriasi nuo įprasto lauko teniso?
– Tai labai panašus sportas į įprastą tenisą. Vienintelė ryškesnė taisyklių išimtis – leidžiama atmušti kamuolį po antro atšokimo. Visa kita yra taip pat: aikštelės dydis, kamuoliukai, tinklo aukštis, raketės. Skiriasi tik dviejų atšokimų taisyklė.
Taip pat naudojami specialūs sportiniai vežimėliai, kurių ratai sumontuoti kampu, kad jie būtų stabilesni ir saugesni, kad žaidėjas neapvirstų. Nors tokių atvejų pasitaiko nuolat.
– Kiek metų treniruojate vežimėlių teniso sportininkus?
– Jau septynerius su puse metų. Šiuo metu turiu septynis ar aštuonis aktyvesnius žaidėjus, kurie treniruojasi nuolat. Ne visi treniruojasi daug, bet reguliariai. Yra ir tarptautiniu lygiu žaidžiančių sportininkų – dvi moterys: Agnieška Toločko ir Kotryna Žižmaraitė.
– Kaip atsidūrėte šiame sporte?
– Čia nėra jokios ypatingos istorijos. Vežimėlių tenisas egzistavo ir iki tol, kol aš pradėjau treniruoti. Vienu metu buvo ieškoma trenerių, norinčių treniruoti žaidėjus, turinčius judėjimo negalią. Man tiesiog paskambino ir pakvietė pabandyti. Pabandžiau, pradėjau domėtis ir likau.
– O kas jus sudomino taip, kad likote?
– Jei reikėtų išskirti vieną dalyką, tai labiausiai sudomino galimybės. Ką gali žmogus, judantis vežimėlyje. O gali, pasirodo, tikrai daug. Kol to nepamatai realybėje, net neįsivaizduoji.
Iš tikrųjų gerai tenisą žaidžiantis žmogus vežimėlyje gali drąsiai laimėti mačą prieš eilinį mėgėją, kuris neturi judėjimo negalios.
Tai parodo žmogaus galimybes, kiek jis gali pasiekti, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo galimybės yra mažesnės. Ir iš tikrųjų tam tikra prasme taip ir yra – jis turi įveikti daugiau iššūkių. Bet kartu jis mums visiems parodo, kiek toli galima nueiti.
– Jei palygintume tik pradedantį sportininką ir tą patį žmogų po metų ar trejų, kokį pokytį pamatytume? Kada ateina rezultatai?
– Rezultatai neateina greitai. Jų reikia palaukti, reikia kantrybės. Dėl to vežimėlių tenisas – ne kiekvienam, nes ne visi ištveria tą laikotarpį, kol pradeda matyti rezultatus.
Neseniai kalbėjausi su dviem berniukais, kuriuos treniruoju. Klausiu jų: „Ar jūs prieš trejus metus įsivaizdavote, kad galėsite vienas su kitu žaisti ir varinėti kamuoliuką per visą aikštelę?“
Jie apie tai nebuvo susimąstę, nes yra vaikai. Bet kai pagalvojo, suprato: iš tiesų prieš trejus metus net nebuvo laikę raketės rankoje, o dabar, pasirodo, jau gali žaisti tenisą.
Bet rezultatai tikrai neateina labai greitai, nes tai techniškai sudėtingas sportas.
– Kokių ketinimų vedami ateina vaikai? Ar juos atveda tėvai? O ko ieško suaugusieji? Kokie būna pirmieji lūkesčiai?
– Paprastai žmonės ateina todėl, kad ieško fizinės veiklos. Ir nori, kad ta veikla būtų įdomi.
Vaikai turi mėgti tai, ką daro, šiuo atveju – tenisą. Nes jei fizinė veikla bus nesmagi, ji bus laikina, greitai ją mes.
Nemanau, kad žmonės ateina dėl greitų rezultatų. Labiau ieško fizinio užsiėmimo. Tėvai irgi to ieško.
– Kokių savybių reikia, kad vieni pasiliktų sportuoti, o kiti mestų?
– Kiekvienas atvejis skirtingas, bet pradėkime nuo to, kad sportas turi patikti. Net jei jis patinka, tikrai ne nuo pradžių viskas pavyksta. Tada išryškėja kitos savybės: užsispyrimas, kantrybė, gebėjimas išbūti nesėkmes ir jas įveikti.
Man labiausiai įsiminė vieno berniuko, kurį treniruoju, Pauliaus atvejis. Labai gerai prisimenu jo pirmąją treniruotę. Kai jis pradėjo mušti kamuoliuką, pirmuosius kokius penkiasdešimt kartų nepataikė. Arba nepataikydavo į kamuoliuką, arba, jei pataikydavo į jį, kamuoliukas nenuskrisdavo į aikštelę.
Kuo daugiau žmogus gali pats, tuo labiau didėja jo savivertė ir pasitikėjimas savimi.
Ir kai jis pagaliau pataikė tą pirmą kamuoliuką, kuris nuskrido per tinklą, iki šiol nepamirštu, nors jau praėjo treji metai, kiek jis džiaugėsi!
Matėsi kažkoks troškimas, užsispyrimas, siekis. Jis tarsi nesąmoningai turėjo mintį: kad ir kiek nesiseks, aš vis tiek pataikysiu.
– Viena yra išmokti techninių dalykų – kaip treniruoti žmones su judėjimo negalia. Bet yra ir psichologinė pusė. Kiekvienas žmogus turi skirtingą gyvenimo istoriją, skirtingas priežastis, dėl kurių atsidūrė vežimėlyje. Ar treneriui įmanoma tam pasiruošti?
– Neįmanoma tam pasiruošti, bet viskas ateina per kontaktą su žmogumi. Su juo bendrauji, kalbiesi, išsikalbi, sužinai jo gyvenimo istoriją, kaip jis atsidūrė vežimėlyje, ir susikuri ryšį su žaidėju.
Matai, kaip jis pats tai priima. Pažindamas žmogų gali lengviau su juo susikalbėti ir net treniruotes pritaikyti.
Pavyzdžiui, vienas labiau išgyvena dėl savo nesėkmių aikštelėje, o kitas – mažiau. Jei žmogus išgyvena labiau, nesikoncentruoji į klaidas, jų neakcentuoji. O kitam gali daugiau paaiškinti, nes jis savo nesėkmių nepriima kaip kažkokio labai rimto dalyko.
Viskas ateina per ryšį su žaidėju.
– Šioje tinklalaidėje kalbinau mamą, kurios vaikas turi įskiląjį stuburą, spina bifida. Kalbėjome, kad nemažai tėvų iki paskutiniųjų laikosi, kad vaikai neatsisėstų į vežimėlį, nes yra tikimybė, kad reabilitacijų pagalba vis dėlto galima išmokyti vaiką vaikščioti. Bet galbūt judėjimas vežimėliu leistų geriau patirti gyvenimą.
– Labai aktualią temą palietėte. Su tuo esame ne kartą susidūrę, kai tėvai psichologiškai bijo matyti savo vaiką sėdintį vežimėlyje.Ir, kaip jūs sakėte, jei yra kažkokia viltis, kad vaikas vaikščios ir jam nereikės vežimėlio, viskas į tai sukoncentruojama.
Nors iš tikrųjų to vaiko gyvenimo kokybė sėdint vežimėlyje galėtų būti net geresnė. Ir mes tokių pavyzdžių turime, kai atsisėdus į vežimėlį viskas pagerėjo, pagreitėjo, žmogus tapo mobilesnis. Bet tai labiau psichologinė problema. Tėvams sunku matyti savo vaiką vežimėlyje.
Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Esame turėję diskusijų su užsienio treneriais, ir visur yra tas pats – ta psichologinė baimė lygiai tokia pati. Tai viena iš priežasčių, kodėl ne visi negalią turintys vaikai yra fiziškai aktyvūs, nors galbūt galėtų būti.
– Kaip treneris atjaučiate savo sportininką, bet kartais turite būti ir griežtesnis. Nors galėtumėte galvoti, kad tam žmogui jau ir taip reikia didelių pastangų vien tam, kad jis būtų šioje salėje ir treniruotųsi. Kaip atrandate tą ribą?
– Taip, ta riba yra subtili. Bet, kita vertus, aš žaidėjams kartais net tiesiai šviesiai įvardiju, kad keliu tau iššūkį ar pasakau griežtesnį žodį kaip žaidėjui, bet ne kaip žmogui.
Mes kalbame apie labai konkretų dalyką – tenisą. Ir jei aš matau, kad tu gali geriau, tai kodėl man to nepasakius? Paaiškinu, ką turiu omenyje ir kaip reikėtų tai priimti. Taip, galbūt tas žmogus ne viską gali, ką galime mes, bet aš stengiuosi atsižvelgti į jo galimybes, nes jos nėra vienodos. Tačiau jei matau, kad gali geriau, tikrai nevengiame nei griežtesnių pasakymų, nei paskatinimų, nei iššūkių. Ir žaidėjai į tai normaliai reaguoja.
O jei kažkur reikia pagalbos, tai ir padedi – užkilti aukščiau, jei dalyvauji varžybose, kažkur pereiti ar perlipti.Ten, kur reikia, padedi. Ten, kur nereikia, stengiesi palikti jiems patiems, nes jie ir patys sako, kad ne visur jiems reikia pagalbos.
Iš tikrųjų gerai tenisą žaidžiantis žmogus vežimėlyje gali drąsiai laimėti mačą prieš eilinį mėgėją, kuris neturi judėjimo negalios.
Jei kalbėtume apie vaikus, savarankiškumas yra netgi labai skatinamas. Mes su vaikais, judančiais vežimėliais, kasmet dalyvaujame teniso stovyklose Nyderlanduose ir Belgijoje. Stovyklų filosofija tokia, kad jei vaikai atvažiuoja su tėvais, jie skatinami kuo mažiau laiko praleisti su jais, kad taptų savarankiškesni. Jei susiduria su kokiais nors iššūkiais, skatinami patys vieni kitiems padėti. O jei patys negali sau padėti, visada yra treneriai.
– Ir matote, kad tai veikia?
– Labai gerai veikia. Prisimenu vienos mamos istoriją. Po stovyklos, jau grįžtant namo, oro uoste ji man pasakė: „Aš iki šiol neįsivaizdavau, kad tie vaikai, sėdintys vežimėliuose, gali būti tokie laimingi ir kad jie gali tiek daug patys padaryti. Po šios stovyklos mano tikslas – padaryti savo vaiką kuo savarankiškesnį ir kuo mažiau priklausomą nuo manęs.“
Kuo daugiau žmogus gali pats, tuo labiau didėja jo savivertė ir pasitikėjimas savimi.
Jis kartais net pats nežino, kad tiek daug gali, nes nebuvo paskatintas arba nebuvo susidūręs su didesniais iššūkiais.
Mes visi natūraliai linkę padėti. Ir tai normalu, bet kartu kartais sumažiname žmogaus galimybes ir atimame iš jo pasitikėjimą savimi.
– Ir aš nuo savęs pridėsiu, kad ta pagalba tikriausiai dažniau yra apie mus pačius, apie mūsų nepatogumą ir tai, ką mes norėtume padaryti toje situacijoje, o ne apie tai, ką žmogus pats iš tiesų geba.
– Taip, tai labiau apie mus nei apie juos. Ir tai mūsų atsakomybė.
– Kaip keičiasi sportuojančio žmogaus asmenybė?
– Didėja savarankiškumas, pasitikėjimas savimi. Ir tai galime matyti net iš pačių mažiausių dalykų. Pradėjęs sportuoti žmogus pats susideda aprangą, pats užsideda ir nusiima vežimėlio ratus, paruošia raketę mačui. Savarankiškumo požiūriu sportas vienareikšmiškai labai daug duoda. Žmogus pats pamato, kad gali padaryti tai, ko anksčiau manė negalintis.Vėliau jie patys pradeda savarankiškai keliauti į užsienį, žaisti turnyruose, vieni gyvena viešbučiuose.
– Kaip jūs su savo auklėtiniais kalbate apie sėkmę? Skaičiau viename interviu, kaip Kotryna Žižmaraitė pasakojo žaidžianti ketverius metus ir dar nelaimėjusi nė vienų varžybų. Kokio atkaklumo reikia, kad tiek stengtumeisi, nors pergalės skonio dar nepajutai. Kaip tai aiškinate?
– Kotryna yra labai geras pavyzdys, kaip reikia siekti tikslo ir nepasiduoti. Beje, ji jau laimėjo tas pirmąsias varžybas, tai turbūt jūsų minėtas interviu vyko iki tol.
Mes labai neakcentuojame pergalių prieš varžovą. Kartais daug svarbesnės yra pergalės prieš save. Jei kalbėtume apie varžybas, svarbu tai, ar tu sužaidei taip gerai, kaip šiuo metu sugebi, ar žemiau savo galimybių. Ar tau pavyko įvykdyti tai, ką norėjai? Taip ir kalbuosi su sportininkais: pirmiausia svarbiausia ne pergalės prieš varžovus, o tai, ar tu pats esi geresnis, nei buvai prieš tai. O tos pergalės po to ateina iš paskos, savaime.
– Ką jums pačiam davė šis darbas?
– Nelabai aš galvoju apie save. Bet šis darbas padeda tapti empatiškesniam, nes žmogus vežimėlyje ne viską gali taip lengvai padaryti kaip mes. Kartu jis lavina kantrybę ir supratimą, kad rezultato reikia palaukti, kad tam reikia laiko. Padeda suprasti, su kokiais iššūkiais žaidėjas susiduria. Galbūt jis negali pakelti rankų, galbūt jo raumenų tonusas didesnis arba kūnas pakrypęs į šoną. Tai išmokė neforsuoti rezultatų. Mes jau turime pavyzdžių, kad tie rezultatai tikrai ateina, tik ne taip greitai, kaip mes visi tikimės ir norėtume.
