Didžioji dalis įrašo argumentų grindžiami tikrais, tačiau iš konteksto ištrauktais faktais arba nepagrįstais priežastiniais ryšiais. Toliau aptariame pagrindinius įraše pateikiamus teiginius ir paaiškiname, kodėl jie neatitinka veterinarijos mokslo žinių bei tarptautinių rekomendacijų.
Kas platina šiuos teiginius?
Kritiškai vertindami pateikiamą informaciją, turėtume atsižvelgti ir į tai, kas ją platina. „Facebook“ tinkle įrašas apie tariamai kenksmingą gyvūnų vakcinaciją yra lydimas vaizdo įrašo, kuriame šiuos teiginius dėsto JAV veterinarijos gydytojas Johnas Robbas.
Johnas Robbas – tikras JAV (Konektikuto valstijos) veterinarijos gydytojas. 2017 m. Konektikuto veterinarijos medicinos taryba jam skyrė drausminę nuobaudą – jo veterinarijos praktikos licencija 25 metams buvo perduota sustiprintai priežiūrai.
Visą šį laikotarpį jam uždrausta skiepyti gyvūnus nuo pasiutligės, o jo veterinarijos praktikai nustatyta privaloma atsakingo specialisto priežiūra ir periodiniai atsitiktiniai auditai.
Taryba nustatė, kad veterinarijos gydytojas nesilaikė valstijos reikalavimų – šunims, sveriantiems mažiau nei 22,7 kg, jis skyrė pusę gamintojo rekomenduojamos pasiutligės vakcinos dozės. Be to, konstatuota, kad toks sprendimas buvo taikomas negavus gyvūnų savininkų informuoto sutikimo.
Tarybos vertinimu, tokia praktika galėjo kelti pavojų tiek gyvūnams, tiek visuomenės sveikatai, nes mažesnė nei rekomenduojama vakcinos dozė gali neužtikrinti pakankamos apsaugos nuo pasiutligės. Ši virusinė liga beveik visada baigiasi mirtimi, o užsikrėtę gyvūnai gali perduoti ją žmonėms.
J.Robbas nuo to laiko tapo vienu aršiausių vakcinos dozės mažinimo smulkiems gyvūnams advokatų. Tačiau jo pozicija paremta prielaidomis, o ne moksliniais tyrimais.
Teiginys: „Maža katė gauna tokią pačią dozę kaip didelis šuo, todėl vakcinos yra mirtinos“.
Verdiktas: Netiesa. Vakcinų dozės nėra apskaičiuojamos pagal kūno svorį, nes vakcinos neveikia taip, kaip dauguma vaistų.
Vakcinos tikslas – suaktyvinti imuninę sistemą, o ne sukurti tam tikrą veikliosios medžiagos koncentraciją kraujyje. Tam reikalingas minimalus antigeno kiekis, kuris sukelia pakankamą imuninį atsaką nepriklausomai nuo gyvūno dydžio.
Šiuo metu nėra recenzuotų mokslinių tyrimų, kurie rodytų, kad mažo svorio šunims pakanka pusės pasiutligės vakcinos dozės arba kad toks vakcinavimo būdas būtų saugus ir veiksmingas. Standartinės vakcinų dozės nustatomos remiantis registracijos metu atliktais tyrimais, o rimtos nepageidaujamos reakcijos po vakcinacijos yra retos.
Todėl teiginys, kad pilna vakcinos dozė mažiems šunims yra žalinga, turėtų būti pagrįstas aukštos kokybės klinikiniais tyrimais, kuriuose būtų lyginamos pagal kūno svorį pritaikytos dozės ir jų gebėjimas užtikrinti apsaugą nuo pasiutligės. Tokių mokslinių įrodymų iki šiol nėra.
Socialiniuose tinkluose dažnai teigiama, kad gyvūnus reikėtų skiepyti tik atlikus antikūnų titro tyrimą. Iš tiesų toks metodas veterinarijoje egzistuoja, tačiau jo taikymo galimybės yra ribotos.
Pasaulinė smulkiųjų gyvūnų veterinarijos asociacija (WSAVA) pripažįsta, kad antikūnų titro tyrimai gali būti naudingi vertinant imunitetą nuo kai kurių pagrindinių šunų ligų, pavyzdžiui, šunų maro, parvoviruso ar adenoviruso, todėl tam tikrais atvejais jie gali padėti spręsti dėl revakcinacijos.
Vis dėlto šie tyrimai nėra universalus pakaitalas visoms vakcinoms. Pavyzdžiui, pasiutligės vakcinacijos reikalavimus daugelyje valstybių nustato teisės aktai, o ne vien antikūnų kiekis kraujyje.
Be to, ne visų ligų atveju antikūnų titras tiksliai atspindi apsauginį imunitetą, todėl sprendimas atsisakyti revakcinacijos remiantis vien tyrimo rezultatu ne visada yra moksliškai pagrįstas.
Būtent antikūnų titro tyrimus vietoje reguliarios pasiutligės vakcinacijos aktyviai siūlo veterinarijos gydytojas Johnas Robbas, tačiau tokiai praktikai šiuo metu nepritaria pagrindinės veterinarijos organizacijos, nes nėra pakankamai įrodymų, kad ji galėtų pakeisti galiojančias vakcinacijos schemas nuo pasiutligės.
Teiginys: „Tūkstančiai augintinių kasdien miršta nuo nereikalingų vakcinų“.
Verdiktas: Nėra jokių mokslinių duomenų ar veterinarinių registrų, kurie rodytų, kad kasdien nuo vakcinų miršta tūkstančiai šunų ar kačių. Priešingai – vakcinos laikomos viena sėkmingiausių infekcinių ligų prevencijos priemonių veterinarijoje.
Didelės apimties tyrimai rodo, kad nepageidaujamos reakcijos šunims ir katėms yra retos. 2023 m. tyrime, kuriame analizuoti apie 4,6 mln. šunų, nustatyta 19,4 nepageidaujamos reakcijos 10 tūkst. vakcinacijų.
Didesnė rizika nustatyta jaunesniems ir mažesnio svorio šunims, taip pat kai vieno vizito metu skiriama daugiau vakcinų. Vis dėlto net ir didesnės rizikos veislių šunims reakcijos išlieka retos. Kačių tyrimai parodė panašias tendencijas – dažniausios reakcijos buvo vangumas ir laikinas skausmas ar patinimas injekcijos vietoje.
Vakcina nuo pasiutligės – viena veiksmingiausių kada nors sukurtų vakcinų ir reikšmingai sumažino pasiutligės atvejų skaičių žmonėms bei gyvūnams. Naujausi tyrimai Kenijoje nepatvirtino, kad pasiutligės vakcina didintų jauniklių mirtingumą – priešingai, kai kurioms grupėms nustatyta net išgyvenamumo nauda.
Teiginys: „Vakcinos sukelia lėtinių ligų – diabeto, vėžio, širdies nepakankamumo – padažnėjimą“.
Verdiktas: Amerikos gyvūnų ligoninių asociacijos (AAHA) vakcinacijos gairėse nurodoma, kad nors pavieniais atvejais vakcinos buvo siejamos su tam tikrais imuninės sistemos sutrikimais, moksliniai tyrimai nepatvirtina nuoseklaus priežastinio ryšio.
Manoma, kad tokių sutrikimų atsiradimui didesnę reikšmę turi individualūs gyvūno veiksniai, pavyzdžiui, genetinis polinkis, o ne pačios vakcinų sudėtyje esantys antigenai. Gairėse taip pat pabrėžiama, kad nėra įrodymų, jog kelių vakcinų skyrimas vieno vizito metu silpnintų gyvūno imuninę sistemą.
Teiginys: „Nėra jokių taisyklių, ribojančių pernelyg dažną skiepijimą“.
Verdiktas: Netiesa. 2024 m. atnaujintose Pasaulinės smulkiųjų gyvūnų veterinarijos asociacijos (WSAVA) gairėse rekomenduojama gyvūnus skiepyti ne dažniau, nei būtina veiksmingam ir ilgalaikiam imunitetui palaikyti.
Dokumente vakcinos skirstomos į pagrindines, kurios rekomenduojamos visiems šunims ar katėms, ir nepagrindines, skiriamas tik įvertinus konkretaus gyvūno gyvenimo būdą bei užsikrėtimo riziką. WSAVA nurodo, kad šios gairės atspindi naujausią mokslinį konsensusą dėl šunų ir kačių vakcinacijos pasaulyje.
Lietuvoje teisės aktai numato privalomą šunų ir kačių vakcinaciją nuo pasiutligės. Pirmą kartą gyvūnai paprastai paskiepijami sulaukę ne jaunesnio kaip 12 savaičių amžiaus, o vėlesnė revakcinacija atliekama pagal konkrečios vakcinos gamintojo nurodymus – priklausomai nuo naudojamo preparato, kas vienus, dvejus arba trejus metus.
Kitos vakcinos, pavyzdžiui, nuo šunų maro, parvoviruso, infekcinio hepatito ar kačių panleukopenijos, nėra privalomos pagal įstatymus, tačiau jos priskiriamos pagrindinėms (angl. core) vakcinoms ir rekomenduojamos daugumai augintinių.
Teiginys: „Veterinarų savižudybių rodiklis yra 4 kartus didesnis nei bendrojoje visuomenėje“.
Verdiktas: Iškraipytas kontekstas ir priežastinis ryšys nurodytas netiksliai. Moksliniai tyrimai iš tiesų rodo, kad veterinarijos gydytojų savižudybių rizika yra maždaug du kartus didesnė nei kitų sveikatos priežiūros specialistų ir apie keturis kartus didesnė nei bendrojoje visuomenėje.
Tačiau JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) bei Amerikos veterinarijos medicinos asociacijos (AVMA) analizės rodo, kad šį reiškinį pirmiausia lemia profesinis stresas, emocinis krūvis, perdegimas, dažnas darbas su gyvūnų eutanazija ir lengvesnė prieiga prie mirtinų medžiagų.
Nė viename iš šių tyrimų padidėjusi savižudybių rizika nėra siejama su veterinarijos gydytojų požiūriu į vakcinaciją ar protestais prieš ją.
15min verdiktas: melas. Socialiniuose tinkluose platinami teiginiai apie gyvūnų vakcinų keliamą pavojų remiasi pavieniais faktais, tačiau jie pateikiami be svarbaus mokslinio konteksto ir papildomi nepagrįstomis išvadomis.
Nėra įrodymų, kad standartinės vakcinų dozės mažiems gyvūnams būtų mirtinos, kad vakcinos kasdien pražudytų tūkstančius augintinių ar sukeltų lėtinių ligų protrūkį.
Taip pat nėra duomenų, jog didesnis veterinarijos gydytojų savižudybių rodiklis būtų susijęs su jų požiūriu į vakcinaciją. Tarptautinės veterinarijos organizacijos rekomenduoja gyvūnus skiepyti pagal moksliškai pagrįstas gaires, o ne dažniau, nei būtina imunitetui palaikyti.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
