Sekite 15min Google
Pirmoji transplantacija kiek peržengus 20-imt
Zigmantas pasakoja, kad iki 24-erių, galima sakyti, jokių simptomų, neleidžiančių gyventi pilnaverčio gyvenimo, jis nejautė. Vyras prisimena tik vieną ryškų paauglystės epizodą, kai būnant 12-os pasigavo stipresnį peršalimą, todėl medikai atliko jam tyrimus. Rodikliai, matyt, gydytojams kėlė įtarimą, todėl nusiuntė berniuką rimtesniam ištyrimui ir tuomet šeima išgirdo, kad Zigmantas turi inkstų ligą. Vis dėlto, po to, kai būklę tąkart stabilizavo, Zigmantui jokie simptomai nesireiškė ilgą laiką – jis ir dirbo, ir sportavo, ir gyveno visiškai nejausdamas jokių negalavimų.
„Man, aišku, medikai sakė pasisaugoti, bet gyvenau tikrai normalų paauglišką gyvenimą. Važinėjau motociklais, ėjau į šokius, bet liga vėl išlindo, kai buvau 24-erių. Tuomet jau pradėjau jausti ir simptomus – galvos skausmas, nuovargis. Gal ir spaudimas užkildavo, bet buvau jaunas ir nesimatavau jo – nežinojau.
Gal ir spaudimas užkildavo, bet buvau jaunas ir nesimatavau jo – nežinojau.
Kai jau visai ėmė blogėti reikalai, paskutinę savaitę jau vėmiau, gal kiek uždelsiau, bet jau su greitąja nuvežtas patekau į reanimaciją. Medikai tada pasakė, kad inkstų veikla tiesiog sustojo. Taigi – 1994-ųjų rudenį patekau į ligoninę, o 1995-ųjų sausį prasidėjo dializės“, – pasakojo Zigmantas.
Pirmą inkstą Zigmantui dovanojo mama. Dar kiek užtruko, kol medikai stabilizavo jo būklę bei mamai atliko visus reikiamus tyrimus, tačiau maždaug po pusmečio įvyko pirmojo inksto transplantacija. Vyras pasakoja, kad po operacijos jautėsi gerai – jokių komplikacijų nebuvo. Ligoninėje Zigmantas praleido du mėnesius, bet tik todėl, kad tuomet buvo įprasta laikyti ilgiau.
Bronchitas „suvalgė“ inkstą
Po transplantacijos Zigmanto gyvenimas stojo į vėžes. Jis žinojo, kad geriant imunosupresinius vaistus reikia pasisaugoti infekcijų, virusų, tačiau nori ar ne, nutinka, kad susergi.
Taip Zigmantui ir nutiko, liga sunkėjo – temperatūra, bloga savijauta, o galiausiai – bronchitas. „Ta infekcija per pusmetį ar kiek daugiau suvalgė man tą inkstą. Dabar jau aišku, kodėl taip nutiko, nes genetinę ligą nustatė gerokai vėliau – tik 2020-ais, kai jau buvo tinkamų technologijų tai padaryti, tačiau tuomet nieko nežinojome“, – pasakojo vyras.
Mamos dovanotas inkstas Zigmantui palaikę gyvybę 2,5 metų – tol, kol jį pažeidė nesuvaldoma infekcija: „Pradėjo blogėti tyrimai, vėl ligoninės ir medikai pasakė, kad iš naujo turėsime pradėti dializes.“
Vyras prisimena, kad vėliau mamos inkstą teko šalinti, nes jis ėmė trukdyti organizmui, kuris jį atmetinėjo. Tuomet Zigmantas sužinojo, kad jo naujasis tikslas – dar viena transplantacija, tačiau šįsyk vyras jau laukė donorinio inksto bendroje eilėje. Vis dėlto, tąsyk klaipėdiečiui labai pasisekė ir inksto labai ilgai laukti neteko. Dar nesulaukęs 30-ies Zigmantas buvo patyręs jau dvi organų transplantacijas.
Pati operacija, pasakoja vyras, vėl praėjo labai sklandžiai, o šįkart namie buvo jau po trijų savaičių. „Prisimenu, kad buvome pradėję nedidelius remonto darbus ir mane iškvietė transplantacijai. Tai grįžęs po jos, aišku, sunkių darbų nesiėmiau, bet koordinuoti galėjau, tai tęsėme darbus“, – nusijuokia vyras.
Po 6 metų – vėl atmetimas
Antrasis persodintas inkstas puikiai funkcionavo šešerius metus. Zigmantas vėl buvo prisijaukinęs gyvenimo rutiną ir vylėsi, kad daugiau operacijų jau nereikės. Juolab kad ir jautėsi gerai – jokių ligoninių ar nusiskundimų.
Vis dėlto, vėl rimtai susirgus ir sukarščiavus, istorija kartojosi. Tuomet nei Zigmantas, nei medikai dar nežinojo, kad tokiais momentais tiesiog „įsijungdavo“ Zigmanto genetinė liga, štai kodėl organizmas sunkiai susitvarkydavo ir galiausiai nukentėdavo transplantuotas inkstas.
Zigmantui buvo atliktas ir trečiasis, ir ketvirtasis inksto persodinimas. Ketvirtasis inkstas atlaikė 4 metus.
Tiesa, su ketvirtu istorija kiek kitokia, atvirauja vyras: „Buvau ligoninėje, atlikinėjo tyrimus, biopsijas ir būnant ten susirgau paragripu. Bet būtent tada mane tyrė išsamiau ir pagaliau nustatė tą genetinę ligą. Tada viskas tapo aišku, kodėl organizmas taip reaguodavo į infekcijas ir kodėl tiek kartų nepavyko išsaugoti inksto.
Viskas tapo aišku, kodėl organizmas taip reaguodavo į infekcijas.
Inksto nepavyko išgelbėti dėl biurokratijos
Nors, anot Zigmanto, jam diagnozuotai retai ligai yra vaistų, bet jie reti ir brangūs. Taigi jų skyrimo procesas užtruko ir būtent dėl lėtos biurokratijos nepavyko išgelbėti ketvirtojo inksto.
„Inkstas jau tuomet buvo labai ant ribos, taigi dėl ilgų biurokratinių procesų jį praradome. Nors vaistai stovėjo jau šaldytuve, man tiesiog negalėjo jų suleisti. O kai vaistai jau buvo paskirti, inksto išgelbėti nepavyko ir teko stoti dar kartą į eilę vėl laukti inksto“, – tikino vyras.
Tuomet, kai ketvirtojo inksto veikla sustojo, Zigmantas Santarų klinikose pragulėjo 4–5 mėnesius.
Nėra dienos, kad nepagalvotų
Penktojo, inksto Zigmantas laukė neilgai, o pati transplantacija atlikta kovido laikotarpiu. Penktasis inkstas vyrui tarnauja iki šiol ir šiandien jis džiaugiasi galėdamas gyventi pilnavertį gyvenimą.
Gal ir nerimo truputį mažiau, nes diagnozavus ligą ir skiriant gydymą, Zigmanto genetinė liga yra valdoma ir organizmas ne taip jautriai reaguoja į infekcijas. Vyras sirgo net COVID, pasveiko, o visa tai išvėrė ir inkstas.
„Jau įžengėm į septintus metus su paskutiniu inkstu. Tiesa, ketverius metus kas dvi savaites važinėjau į Vilnių, kad man suleistų tuos retus vaistus. Išvažiuodavau iš Klaipėdos kokią pirmą valandą nakties, kad būčiau Santarose prieš septynias ryto.
Padarydavo tyrimus, sulaukdavome atsakymų, tada lašindavo kokias 45 minutes ir – namo. Taip ketverius metus kas dvi savaites. Gerai, kad dabar jau atsirado naujos kartos vaistų, kurių reikia kartą per kelis mėnesius, taigi – procedūra ta pati, tik kad rečiau reikia važinėti“, – pasakoja Zigmantas.
Vyras sako, kad dabar, panašu, vaistai veikia, nes buvo persirgęs jau ne viena infekcija ir tokių sunkių pasekmių, kaip iki šiol – nebuvo.
Kalbėdamas apie savo istoriją Zigmantas sako, kad gali vertinti ją dvejopai – viena vertus, yra žmonių, kurie su vienu ir tuo pačiu transplantuotu inkstu pragyvena kelis dešimtmečius. Kita vertus, nėra dienos, kad nepagalvotų, jog šiandien yra gyvas profesionalų medikų ir žmonių, priėmusių kilnius sprendimus labai sunkiu metu, dėka. Ir net ne vieną kartą.
