Pasak specialistės, mankšta reikalinga kasdien, net ir gulint lovoje. Ji padeda organizmui greičiau atsigauti po operacijų, mažina komplikacijų riziką, gerina sąnarių judrumą, apsaugo nuo raumenų nykimo, mažina stuburo, kaklo ar juosmens skausmus. Taip pat tam tikri specializuoti pratimai padeda atkurti konkrečias funkcijas, pavyzdžiui, stiprinti dubens dugno raumenis esant šlapimo nelaikymui.
Sportavimu ji vadina kryptingą fizinių pratimų taikymą tam, kad organizmas ilgainiui pats įgytų daugiau galios kovoti su liga ir greičiau sveiktų. Tokį sportą sudaro vidutinio ir didelio intensyvumo ištvermės bei jėgos pratimai, o tempimo pratimai ir įvairios mankštos tampa pagalbine priemone, padedančia išvengti traumų.
Specialistė įsitikinusi, kad stiprinti organizmą reikėtų pradėti vos sužinojus diagnozę. Jei žmogus iki ligos nesportavo, fizinis aktyvumas tampa ypač svarbus. Tiesa, jei pacientas iki susirgimo sportavo itin intensyviai ir galėjo pervarginti imuninę sistemą, pirmiausia gali būti taikomos organizmo funkcijų atkūrimo technikos ir švelnesni pratimai.
Net ir po operacijų fizinis aktyvumas nėra draudžiamas – svarbiausia neapkrauti pažeistos vietos, kol neišimti siūlai ar nesugijusi žaizda. Pavyzdžiui, po vienos krūties operacijos galima treniruoti kojas, pilvo, nugaros, neoperuotos pusės rankos raumenis. Kineziterapeutė atkreipia dėmesį ir į įdomų neurologinį reiškinį: „Beje, jei, pvz., kažkokį pratimą darom vienai rankai, tai šiek tiek stiprėja ir kita, nors pratimo neatlieka, nes turim smegenyse veidrodinius neuronus.“
Vis dėlto egzistuoja tam tikros ribos, kada intensyvus sportas nerekomenduojamas. Sunkesnių krūvių reikėtų vengti, kai labai sumažėję hemoglobino, trombocitų ar leukocitų rodikliai, taip pat esant aukštesnei nei 38 laipsnių temperatūrai. Tačiau net ir tokiais atvejais mankštintis būtina. Atsargiau jėgos pratimai taikomi pacientams, turintiems metastazių kauluose, tačiau, anot specialisto, „sąmoningai, atidžiai atliekant, jėgos pratimai būtini“.
Svarbu stebėti organizmo signalus. Jei fizinio aktyvumo metu atsiranda dusulys, galvos svaigimas, alpimas ar stiprus skausmas, būtina sustoti ir ieškoti priežasčių. Tačiau jei, pavyzdžiui, svaigimas susijęs su vestibulinio aparato sutrikimu ar skausmas kyla dėl metastazių, kineziterapeutė Virginija Grigaitė-Petkevičienė ragina neatsisakyti judėjimo: „Sportuokit, kiek galit pakelti skausmą.“
Specialistė vardija daugybę fizinio aktyvumo naudų. Dalis jų juntamos beveik iškart – pagerėja nuotaika, sumažėja skausmai, pagerėja miegas. Tai, anot jos, siejama su endorfinų ir endokanabinoidų išsiskyrimu organizme. Be to, gerėja limfos tekėjimas, mažėja tinimai, po treniruočių atsiranda daugiau energijos. Tam tikri pratimai gali padėti padidinti neutrofilų kiekį kraujyje, mažinti periferinės neuropatijos simptomus ar užkirsti kelią limfedemai po limfmazgių operacijų.”
Ilgainiui fizinis aktyvumas stiprina imunitetą, gerina gliukozės reguliaciją, mažina lėtinį uždegimą, gerina cholesterolio rodiklius ir didina maksimalų deguonies suvartojimą. Pasak specialisto, chemoterapijos šalutiniai poveikiai – nuovargis, pykinimas, neuropatija – taip pat gali būti sėkmingai kontroliuojami mankšta ir sportavimu.
Kalbėdamas apie dažniausius pacientų sunkumus, jis pastebi, kad nemaža dalis žmonių jaučia diskomfortą dėl pasikeitusios išvaizdos – nuslinkusių plaukų, sumažėjusios kūno masės. Kartais net sporto klubai nenoriai priima onkologinius pacientus dėl savo įvaizdžio.
Raumens ląstelės tarsi surūdija.
Aiškindama, kodėl judėjimas toks svarbus, kineziterapeutė daug dėmesio skiria raumenų reikšmei. Jos teigimu, ilgai neaktyvios raumenų ląstelės nyksta, praranda mitochondrijas, blogėja kraujotaka, kaupiasi uždegiminės medžiagos. „Raumens ląstelės tarsi surūdija“, – sako ji. Tuo metu aktyvūs raumenys išskiria organizmui naudingas medžiagas – miokinus ir metabolitus, kurie veikia tarsi natūralūs vaistai ir padeda įvairioms organizmo sistemoms.
Todėl fizinis aktyvumas rekomenduojamas visiems onkologiniams pacientams be išimčių. Krūvis parenkamas individualiai – vertinama širdies ir kraujagyslių sistemos būklė, vaistų šalutinis poveikis, miego kokybė, judesių amplitudė. Jei pacientas miega prastai ar jaučia stiprius šalutinius poveikius, krūvis mažinamas ir taikomi papildomi pratimai sutrikusioms funkcijoms atkurti.
Didžiausią naudą, anot specialistės, duoda vidutinio ir didelio intensyvumo ištvermės krūviai bei jėgos pratimai. Ji aiškina, kad ypač jėgos pratimų metu sunaudojama daug gliukozės ir glutamino – medžiagų, kurių reikia ir vėžinėms ląstelėms. „Jei šias medžiagas sunaudoja raumenys – nepalieka vėžiui“, – sako kineziterapeutė.
Kasdien rekomenduojama bent valandą užsiimti vidutinio intensyvumo veikla – vaikščioti, važinėti dviračiu, plaukti, dirbti sode ar tvarkyti namus. Kas antrą dieną dalį šio laiko verta skirti intensyvesniam krūviui, kai tampa sunku net kalbėti. Jėgos pratimai rekomenduojami kas antrą ar kas trečią dieną, ypač sunkiau sergantiems pacientams.
Svarbi ne tik fizinė, bet ir emocinė judėjimo nauda. Kineziterapeutė stengiasi pacientams aiškinti, kas vyksta organizme judant ir kas nutinka jo neapkraunant. Jis siekia, kad treniruotės būtų įvairios ir nenuobodžios, nes monotonija nekelia džiaugsmo. Didelę motyvaciją pacientams suteikia ir realūs pavyzdžiai žmonių, kurie pradėję sportuoti pasiekė netikėtai gerų rezultatų.
Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.
