Dešimt metų trukusi grupės „Mango“ istorija baigėsi. Apie jausmus, užplūdusius paskutinį kartą nulipus nuo scenos, merginos – Rima Petrauskytė (27), Viktorija Perminaitė (26) ir Lina Šerpytė (23) – kalba skirtingai, tačiau akivaizdu, kad liūdesio tą akimirką buvo daugiau nei džiaugsmo.
Prisimenate, kokia pirma mintis šovė po paskutinio koncerto nulipus nuo scenos ir apie ką pirmiausia pagalvojote kitą rytą?
Rima: Tik nulipusi nuo scenos padėkojau Dievui už grupę „Mango“, o atsibudusi ryte prisipažinau sau, kad bijau ateities.
Lina: Buvo daug emocijų, viskas kunkuliavo viduje, bet vieno dalyko norėjau labiausiai: greičiau nubėgti į persirengimo kambarį, apsikabinti merginas ir pasakyti, kaip jas myliu... Taip ir padariau. O atsibudusi kitą rytą suvokiau, kad ta diena jau praėjo ir šioje istorijoje padėjome tašką...
Vika: Pamenu tik kaip atėjusi į persirengimo kambarėlį apsiverkiau, Rima paklausė: „Ko čia verkiat?“ Linutė puolė į glėbį, o aš pamaniau, kad tai negali būti pabaiga. Buvo sunku tuo patikėti.
Miegojau iki penkių vakaro, tad to ryto ir nebuvo (juokiasi). O atsikėlusi pagalvojau, kad dabar išties neturiu ką veikti. Tačiau jau kitą dieną atsirado įvairių reikalų, kasdienių rūpesčių, nebaigtų darbų.
Beje, visą savaitę po paskutinio koncerto klausiausi „Mango“ dainų – norėjau pasitikrinti, ar labai verksiu. Neverkiau, bet turbūt tik todėl, kad vis dar netikiu, jog viskas baigta.
Po paskutinio koncerto prabėgo pora savaičių. Kiek kartų ir kokia proga jau buvote susitikusios?
Vika: Vieną vakarą kartu žiūrėjome paskutinio koncerto Vilniuje įrašą. Vėliau surengėme „paskutinę vakarienę“, kartu ėjome į Vaido Baumilos koncertą. Su Lina apskritai kone kiekvieną dieną matomės, su Rima – šiek tiek rečiau.
Ar pasibaigus bendrai veiklai davėte viena kitai kokių pažadų? Pavyzdžiui, matytis kas kažkiek laiko, kartu atostogauti ar eiti apsipirkti?
Rima: Linutei pažadėjau, kad lankysiu ją ir jos vyrą Mantą bet kurioje užsienio šalyje, nors ir kur jie nuspręstų gyventi.
Vika: Susitarėme, kad kasmet kovo 14-ąją (tą dieną įvyko mūsų „paskutinė vakarienė“), 18 valandą, visi – mes, merginos, ir prodiuseriai – susitiksime degalinėje netoli buvusio mūsų biuro. Sutarėme, kad vieni kitiems prieš tai neskambinsime ir nesitarsime susitikti – bus įdomu pažiūrėti, kas neužmirš mūsų susitarimo.
Prieš ištardamos savo gerbėjams „sudiev“, turbūt ne kartą sukote galvas, ką veiksite toliau?
Rima: Per mažai laiko praėjo, kad būčiau galėjusi susikurti naujų planų. Tačiau pažadu: jūs būsite pirmieji, kurie sužinosite apie naujausią mano veiklą.
Lina: Gegužės pradžioje važiuosiu gyventi į Angliją, tačiau tikrai ne visam laikui. O ką veiksiu ten? Būsiu namų šeimininkė (juokiasi)! Kol kas nesinori jokios veiklos, noriu tik pailsėti ir patinginiauti. Manau, ten praleisiu puikias atostogas, o vėliau sugalvosiu ką veikti...
Vika: Likus savaitei iki paskutinio koncerto labai daug apie tai galvojau, o begalvojant net negera pasidarė. Svarsčiau, iš ko duoną reikės valgyti. Smulkių planelių jau turiu, bet nepasakyčiau, kad tai iš tiesų norėčiau veikti. O kol tie planai yra tik planai, nenoriu sakyti, kokie jie.
Ar iš „Mango“ veiklos pavyko kiek nors susitaupyti?
Rima: Jei atvirai, nelabai ką sutaupiau: nemažai kainavo mokslai, o ir įsigydama būstą užsikroviau didžiulę skolą bankui. Gal šis žingsnis ir buvo per drąsus?
Lina: O man šiek tiek pavyko...
Vika: Man taip pat šiek tiek pavyko. Už mokslus mokėjau prieš trejus metus, būsto nepirkau, tad susitaupiau užtektinai. Nors, tiesą sakant, grupėje esu išlaidžiausia, todėl su tiek, kiek sukaupiau, nieko neveikdama ir toliau išlaidaudama galėčiau pagyventi kokį pusmetį, o gal ir daugiau.
Įkyriausias gerbėjas. Ar šis apibūdinimas siejasi su kokiu nors konkrečiu žmogumi? Koks gerbėjų poelgis labiausiai įstrigo į atmintį?
Rima: Vieną kartą tam tikrus gerbėjus spaudoje pavadinusi įkyriais, baisiai įžeidžiau. Na, bent jie taip vėliau man rašė laiškuose. Kalbant apie gerbėjų poelgius... Kiekvienas save išreiškia skirtingai. Puikiai atsimenu, kai per vieną koncertą antroje eilėje sėdintis vaikinas visą laiką laikė nenusakomo dydžio plakatą, kuriame buvo parašyta, kad jis mane myli. Dar buvo vienas vaikinas, kuris visus dešimt metų po kiekvieno koncerto Palangos „Laukinių vakarų salūne“ įteikdavo baltą rožę ir nupieštą mano atvaizdą.
Kokį juokingiausią nutikimą dažniausiai prisimenate, kai vakarojate?
Lina: Jų buvo labai daug, todėl be galo sunku vieną išskirti... Man galbūt juokingiausia buvo tuomet, kai per koncertą pamiršau dainos žodžius ir sukūriau savo (juokiasi).
Vika: Žmonės paprastai prisimena šviežiausius įvykius. Tačiau tikrai niekada nepamiršiu, kai Lina per vieną koncertą netyčia ant scenos papylė skystį muilo burbulams pūsti, o Rima, to nepastebėjusi, per „Švieski man vėl“ aukštai kilnodama kojas išsitiesė ant žemės. Prisiminus tą vaizdą sunku nesijuokti.
Kuris viena kitos bruožas jus labiausiai žavi ir kuris – erzina?
Rima: Mane labiausiai žavi Linutės sugebėjimas nuolat būti apsuptai žmonių, o Astai aš jau seniai priskyriau epitetą „draugiška“ – tai vienintelis žmogus, kuriam, manau, tinka ši apibūdinimas. Apie Viktoriją negaliu nieko pasakyti.
Lina: Žavi Vikos impulsyvumas ir Rimos komunikabilumas, o kokie bruožai erzindavo, net negaliu pasakyti... Galbūt viena kitą nervindavome tik tada, kai tekdavo važiuoti į turą aplink Lietuvą. Matydavomės kone kiekvieną dieną, todėl normalu, kad tarp mūsų atsirasdavo trintis.
Vika: Linutė žavi draugiškumu. Jei reikės, ji patylės, kad tik niekas aplinkui nesipyktų. Lina – labai mielas ir švelnus žmogus. Rima? Ji mane žavėdavo tuo, kad kai reikėdavo, sugebėdavo pasiekti, jog visi imtų galvoti taip, kaip ir ji. O erzina ne žmonių bruožai, bet konkrečios situacijos.
Smagiausi karjeros metai?
Rima: Visi be išimties. Turbūt todėl, kad visada iš visko, o ypač pačios iš savęs, sugebėdavome gardžiai pasijuokti.
Lina: 2005 metais, kai rengėme „The Rasmus“ projektą, buvo be galo įdomu ir smagu pavirsti rokerėmis.
Vika: Pastarieji dveji. „Ledo žvaigždės“, „Šok su žvaigžde!“ – turėjau tiek daug ir tokios įdomios veiklos, kad nebuvo kada nuobodžiauti. O ir „Mango“ veikla buvo tokia intensyvi, kad dabar pagalvojusi sunkiai suprantu, kaip tą maratoną ištvėrėme.
Sunkiausi metai karjeroje?
Rima: Metai, kai suvokiau susirgusi nervine bulimija. Tada prasidėjo didžiulė kova su savimi, nes niekas manęs nesuprato. Todėl už pirmą ir svarbiausią pagalbą noriu padėkoti Ievutei iš Valgymo sutrikimų centro. Niekada niekam viešai to nepasakojau, nes nemanau, kad iš tokių dalykų verta darytis reklamą.
Lina: Man sunkiausi buvo pirmieji metai, kai atėjau į grupę. Net nenutuokiau, kad bus taip nelengva... Merginos priėmė šiltai, labai mane palaikė, tačiau sunkiausia buvo kelionės – iš pradžių, kol neįsivažiavau į ritmą, jos mane labai vargindavo.
Vika: Žinoma, pirmieji. Rusijos krizė, žmonės neturėjo pinigų ir į koncertus nevaikščiojo, bet mes vis vien koncertuodavome. Karjeros pradžioje išgyvendavome dėl ne taip pasakyto žodžio scenoje ar per interviu, atrodydavo, pasaulis griūva. Neslėpsiu: tikrai teko nueiti Kryžiaus kelius, kol pasiekėme tai, ką turime dabar.
Ar kada nors buvote susipykusios taip, kad, atrodė, susitaikyti bus sunku?
Rima: Po kiekvieno barnio su Viktorija atrodydavo, kad tai paskutinis kartas, kai mes bendraujame, tačiau vėliau viskas ir vėl stodavo į savo vėžes.
Vika: Porą kartų tikrai buvo rimtų konfliktų. Su Rima esame labai panašios, todėl dažniausiai ir pykdavomės, tačiau niekada neatrodė, kad tai – pasaulio pabaiga ir kad niekada nesusitaikysime.
Pamenate, kur išleidote pirmuosius honorarus?
Rima: Tikrai ne.
Lina: Nepamenu, bet, manau, kasdienėms reikmėms.
Vika: Spėju, prisipirkau kosmetikos – juk kai atėjau į „Mango“, net dažytis nemokėjau.
Ar savo prodiuserius sveikindavote Boso dieną? Išskirkite tris teigiamas ir tris neigiamas Mindaugo ir Gintaro Bendžių savybes?
Vika: O galima po vieną? Gintaras žavėjo tuo, kad kiekvienoje sudėtingesnėje situacijose sugeba rasti kompromisą. Jis puikus psichologas. Mokėdavo pasiekti tokį rezultatą, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis – sveika. Kadangi esu labai judri, Gintaras man atrodo labai lėtas, tačiau lėtai mąstydamas jis išmąstydavo puikių ir teisingų dalykų. Mindaugas yra toks kaip aš, todėl lengvai randame kalbą. Mindaugas – Gintaro priešingybė. O kokia bloga jo savybė? Tokia pati, kaip ir mano: mėgsta pirmiau padaryti, o tik paskui pamąstyti. Laimė, abu nebijome pasakyti „atsiprašau“.
Klausimas, kurio žurnalistai per visą karjerą jūsų taip ir nepaklausė?
Rima: Galima sugalvoti labai daug klausimų, kurių mes taip ir neišgirdome. Pradedant tuo, kiek kainavo mano batai, ir baigiant – kiek valandų per parą miegame.
Lina: Manau, šis klausimas ir yra tas, kurio žurnalistai taip ir nepaklausė.
Vika: Pamenu, kai dar nebuvo grupės „Mango“, per televizorių išgirdau, kaip vienos merginos Šapauskas ar Ramanauskas paklausė, kada ji prarado nekaltybę. Tąkart pamaniau: už tokį klausimą taip vožtelčiau... Dar pagalvojau, kad jei manęs kas nors taip paklaustų, atsakyčiau: „O kas sakė, kad aš tą nekaltybę praradau?“ Beje, šio klausimo man niekas niekada taip ir neuždavė...
Prisimenate, kokia pirma mintis šovė po paskutinio koncerto nulipus nuo scenos ir apie ką pirmiausia pagalvojote kitą rytą?
Rima: Tik nulipusi nuo scenos padėkojau Dievui už grupę „Mango“, o atsibudusi ryte prisipažinau sau, kad bijau ateities.
Lina: Buvo daug emocijų, viskas kunkuliavo viduje, bet vieno dalyko norėjau labiausiai: greičiau nubėgti į persirengimo kambarį, apsikabinti merginas ir pasakyti, kaip jas myliu... Taip ir padariau. O atsibudusi kitą rytą suvokiau, kad ta diena jau praėjo ir šioje istorijoje padėjome tašką...
Vika: Pamenu tik kaip atėjusi į persirengimo kambarėlį apsiverkiau, Rima paklausė: „Ko čia verkiat?“ Linutė puolė į glėbį, o aš pamaniau, kad tai negali būti pabaiga. Buvo sunku tuo patikėti.
Miegojau iki penkių vakaro, tad to ryto ir nebuvo (juokiasi). O atsikėlusi pagalvojau, kad dabar išties neturiu ką veikti. Tačiau jau kitą dieną atsirado įvairių reikalų, kasdienių rūpesčių, nebaigtų darbų.
Beje, visą savaitę po paskutinio koncerto klausiausi „Mango“ dainų – norėjau pasitikrinti, ar labai verksiu. Neverkiau, bet turbūt tik todėl, kad vis dar netikiu, jog viskas baigta.
Po paskutinio koncerto prabėgo pora savaičių. Kiek kartų ir kokia proga jau buvote susitikusios?
Vika: Vieną vakarą kartu žiūrėjome paskutinio koncerto Vilniuje įrašą. Vėliau surengėme „paskutinę vakarienę“, kartu ėjome į Vaido Baumilos koncertą. Su Lina apskritai kone kiekvieną dieną matomės, su Rima – šiek tiek rečiau.
Ar pasibaigus bendrai veiklai davėte viena kitai kokių pažadų? Pavyzdžiui, matytis kas kažkiek laiko, kartu atostogauti ar eiti apsipirkti?
Rima: Linutei pažadėjau, kad lankysiu ją ir jos vyrą Mantą bet kurioje užsienio šalyje, nors ir kur jie nuspręstų gyventi.
Vika: Susitarėme, kad kasmet kovo 14-ąją (tą dieną įvyko mūsų „paskutinė vakarienė“), 18 valandą, visi – mes, merginos, ir prodiuseriai – susitiksime degalinėje netoli buvusio mūsų biuro. Sutarėme, kad vieni kitiems prieš tai neskambinsime ir nesitarsime susitikti – bus įdomu pažiūrėti, kas neužmirš mūsų susitarimo.
Prieš ištardamos savo gerbėjams „sudiev“, turbūt ne kartą sukote galvas, ką veiksite toliau?
Rima: Per mažai laiko praėjo, kad būčiau galėjusi susikurti naujų planų. Tačiau pažadu: jūs būsite pirmieji, kurie sužinosite apie naujausią mano veiklą.
Lina: Gegužės pradžioje važiuosiu gyventi į Angliją, tačiau tikrai ne visam laikui. O ką veiksiu ten? Būsiu namų šeimininkė (juokiasi)! Kol kas nesinori jokios veiklos, noriu tik pailsėti ir patinginiauti. Manau, ten praleisiu puikias atostogas, o vėliau sugalvosiu ką veikti...
Vika: Likus savaitei iki paskutinio koncerto labai daug apie tai galvojau, o begalvojant net negera pasidarė. Svarsčiau, iš ko duoną reikės valgyti. Smulkių planelių jau turiu, bet nepasakyčiau, kad tai iš tiesų norėčiau veikti. O kol tie planai yra tik planai, nenoriu sakyti, kokie jie.
Ar iš „Mango“ veiklos pavyko kiek nors susitaupyti?
Rima: Jei atvirai, nelabai ką sutaupiau: nemažai kainavo mokslai, o ir įsigydama būstą užsikroviau didžiulę skolą bankui. Gal šis žingsnis ir buvo per drąsus?
Lina: O man šiek tiek pavyko...
Vika: Man taip pat šiek tiek pavyko. Už mokslus mokėjau prieš trejus metus, būsto nepirkau, tad susitaupiau užtektinai. Nors, tiesą sakant, grupėje esu išlaidžiausia, todėl su tiek, kiek sukaupiau, nieko neveikdama ir toliau išlaidaudama galėčiau pagyventi kokį pusmetį, o gal ir daugiau.
Įkyriausias gerbėjas. Ar šis apibūdinimas siejasi su kokiu nors konkrečiu žmogumi? Koks gerbėjų poelgis labiausiai įstrigo į atmintį?
Rima: Vieną kartą tam tikrus gerbėjus spaudoje pavadinusi įkyriais, baisiai įžeidžiau. Na, bent jie taip vėliau man rašė laiškuose. Kalbant apie gerbėjų poelgius... Kiekvienas save išreiškia skirtingai. Puikiai atsimenu, kai per vieną koncertą antroje eilėje sėdintis vaikinas visą laiką laikė nenusakomo dydžio plakatą, kuriame buvo parašyta, kad jis mane myli. Dar buvo vienas vaikinas, kuris visus dešimt metų po kiekvieno koncerto Palangos „Laukinių vakarų salūne“ įteikdavo baltą rožę ir nupieštą mano atvaizdą.
Kokį juokingiausią nutikimą dažniausiai prisimenate, kai vakarojate?
Lina: Jų buvo labai daug, todėl be galo sunku vieną išskirti... Man galbūt juokingiausia buvo tuomet, kai per koncertą pamiršau dainos žodžius ir sukūriau savo (juokiasi).
Vika: Žmonės paprastai prisimena šviežiausius įvykius. Tačiau tikrai niekada nepamiršiu, kai Lina per vieną koncertą netyčia ant scenos papylė skystį muilo burbulams pūsti, o Rima, to nepastebėjusi, per „Švieski man vėl“ aukštai kilnodama kojas išsitiesė ant žemės. Prisiminus tą vaizdą sunku nesijuokti.
Kuris viena kitos bruožas jus labiausiai žavi ir kuris – erzina?
Rima: Mane labiausiai žavi Linutės sugebėjimas nuolat būti apsuptai žmonių, o Astai aš jau seniai priskyriau epitetą „draugiška“ – tai vienintelis žmogus, kuriam, manau, tinka ši apibūdinimas. Apie Viktoriją negaliu nieko pasakyti.
Lina: Žavi Vikos impulsyvumas ir Rimos komunikabilumas, o kokie bruožai erzindavo, net negaliu pasakyti... Galbūt viena kitą nervindavome tik tada, kai tekdavo važiuoti į turą aplink Lietuvą. Matydavomės kone kiekvieną dieną, todėl normalu, kad tarp mūsų atsirasdavo trintis.
Vika: Linutė žavi draugiškumu. Jei reikės, ji patylės, kad tik niekas aplinkui nesipyktų. Lina – labai mielas ir švelnus žmogus. Rima? Ji mane žavėdavo tuo, kad kai reikėdavo, sugebėdavo pasiekti, jog visi imtų galvoti taip, kaip ir ji. O erzina ne žmonių bruožai, bet konkrečios situacijos.
Smagiausi karjeros metai?
Rima: Visi be išimties. Turbūt todėl, kad visada iš visko, o ypač pačios iš savęs, sugebėdavome gardžiai pasijuokti.
Lina: 2005 metais, kai rengėme „The Rasmus“ projektą, buvo be galo įdomu ir smagu pavirsti rokerėmis.
Vika: Pastarieji dveji. „Ledo žvaigždės“, „Šok su žvaigžde!“ – turėjau tiek daug ir tokios įdomios veiklos, kad nebuvo kada nuobodžiauti. O ir „Mango“ veikla buvo tokia intensyvi, kad dabar pagalvojusi sunkiai suprantu, kaip tą maratoną ištvėrėme.
Sunkiausi metai karjeroje?
Rima: Metai, kai suvokiau susirgusi nervine bulimija. Tada prasidėjo didžiulė kova su savimi, nes niekas manęs nesuprato. Todėl už pirmą ir svarbiausią pagalbą noriu padėkoti Ievutei iš Valgymo sutrikimų centro. Niekada niekam viešai to nepasakojau, nes nemanau, kad iš tokių dalykų verta darytis reklamą.
Lina: Man sunkiausi buvo pirmieji metai, kai atėjau į grupę. Net nenutuokiau, kad bus taip nelengva... Merginos priėmė šiltai, labai mane palaikė, tačiau sunkiausia buvo kelionės – iš pradžių, kol neįsivažiavau į ritmą, jos mane labai vargindavo.
Vika: Žinoma, pirmieji. Rusijos krizė, žmonės neturėjo pinigų ir į koncertus nevaikščiojo, bet mes vis vien koncertuodavome. Karjeros pradžioje išgyvendavome dėl ne taip pasakyto žodžio scenoje ar per interviu, atrodydavo, pasaulis griūva. Neslėpsiu: tikrai teko nueiti Kryžiaus kelius, kol pasiekėme tai, ką turime dabar.
Ar kada nors buvote susipykusios taip, kad, atrodė, susitaikyti bus sunku?
Rima: Po kiekvieno barnio su Viktorija atrodydavo, kad tai paskutinis kartas, kai mes bendraujame, tačiau vėliau viskas ir vėl stodavo į savo vėžes.
Vika: Porą kartų tikrai buvo rimtų konfliktų. Su Rima esame labai panašios, todėl dažniausiai ir pykdavomės, tačiau niekada neatrodė, kad tai – pasaulio pabaiga ir kad niekada nesusitaikysime.
Pamenate, kur išleidote pirmuosius honorarus?
Rima: Tikrai ne.
Lina: Nepamenu, bet, manau, kasdienėms reikmėms.
Vika: Spėju, prisipirkau kosmetikos – juk kai atėjau į „Mango“, net dažytis nemokėjau.
Ar savo prodiuserius sveikindavote Boso dieną? Išskirkite tris teigiamas ir tris neigiamas Mindaugo ir Gintaro Bendžių savybes?
Vika: O galima po vieną? Gintaras žavėjo tuo, kad kiekvienoje sudėtingesnėje situacijose sugeba rasti kompromisą. Jis puikus psichologas. Mokėdavo pasiekti tokį rezultatą, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis – sveika. Kadangi esu labai judri, Gintaras man atrodo labai lėtas, tačiau lėtai mąstydamas jis išmąstydavo puikių ir teisingų dalykų. Mindaugas yra toks kaip aš, todėl lengvai randame kalbą. Mindaugas – Gintaro priešingybė. O kokia bloga jo savybė? Tokia pati, kaip ir mano: mėgsta pirmiau padaryti, o tik paskui pamąstyti. Laimė, abu nebijome pasakyti „atsiprašau“.
Klausimas, kurio žurnalistai per visą karjerą jūsų taip ir nepaklausė?
Rima: Galima sugalvoti labai daug klausimų, kurių mes taip ir neišgirdome. Pradedant tuo, kiek kainavo mano batai, ir baigiant – kiek valandų per parą miegame.
Lina: Manau, šis klausimas ir yra tas, kurio žurnalistai taip ir nepaklausė.
Vika: Pamenu, kai dar nebuvo grupės „Mango“, per televizorių išgirdau, kaip vienos merginos Šapauskas ar Ramanauskas paklausė, kada ji prarado nekaltybę. Tąkart pamaniau: už tokį klausimą taip vožtelčiau... Dar pagalvojau, kad jei manęs kas nors taip paklaustų, atsakyčiau: „O kas sakė, kad aš tą nekaltybę praradau?“ Beje, šio klausimo man niekas niekada taip ir neuždavė...
