Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 18d. 19:00

50-metį minintis Rolandas Skaisgirys ryžosi atviram interviu: „Išgyventi košmarą padėjo sūnus“

Rolandas Skaisgirys ir Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu
15min ir asmeninio albumo nuotr. / Rolandas Skaisgirys ir Vaida Skaisgirė su sūnumi Atu

Televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys ilgai nebendravo su žiniasklaida. Po prieš ketverius metus kilusio partijos „Tvarka ir teisingumas“ skandalo – byla tik šiemet pasiekė teismą – bei garsiai aptarinėjamų skyrybų su žmona Vaida Skaisgire, vyras ilgam atsiribojo tylos siena. Tačiau vasario 19-oji Rolandui ypatinga diena – prodiuseris švenčia 50-ties metų jubiliejų. Interviu 15min jis atvirai papasakojo apie sunkius emocinius išbandymus, apvalų skaičių ir gimtadienius vaikystėje.

Paskutinį interviu Rolandas Skaisgirys prisipažino davęs prieš 4 metus. Vyras tuo metu išgyveno sunkų laikotarpį. Po santuokos jo gyvenimą supurtė korupcijos skandalas, galiausiai pasiekęs ir teismą.

Dabar Panevėžyje nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinama partija „Tvarka ir teisingumas“ kaip juridinis asmuo, buvęs „tvarkietis“ Seimo narys Rimas Antanas Ručys, R.Skaisgirys, verslininkai Peisachas Kačerginskis, Giedrius Rakauskas, Vytautas Banys ir Justinas Garliauskas.

Partija kaltinama iš kyšių ar neteisėtai iššvaistyto turto gavusi daugiau nei 350 tūkst. eurų (1,2 mln. litų), o verslininkai įtariami prisidėję prie šių schemų. Teisėsaugos duomenimis, šiuos pinigus partija panaudojo veiklai viešinti. Pareigūnai kaltina verslininkus už pagalbą partijai siekus jos poveikio Vidaus reikalų ir Aplinkos ministerijų viešuosiuose pirkimuose. R.Skaisgirys tyrimo pradžioje buvo sulaikytas ir areštinėje praleido dvi paras.

Šie įvykiai privertė Rolandą užsisklęsti savyje. Jis sunkiai tai išgyveno, kaip pats prisipažįsta, buvo puolęs net į depresiją.

Tačiau išbandymai tuo nesibaigė. 2017 metais žiniasklaidoje pradėjo mirgėti antraštės, kuriose buvo teigiama, kad 4 metus santuokoje gyvenę Skaisgiriai suka skirtingais keliais.

Tačiau šiandien 6-erių metukų sūnų turintis Rolandas įsitikinęs – Atas yra didžiausias prodiuserio pasiekimas. „Buvo košmaras, bet tai nereiškia, kad aš nebuvau laimingas“, – 15min sakė R.Skaisgirys.

– Rolandai, kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų?

– Nuotaika yra nei gera, nei bloga, atrodo, rutina ir viskas. Bet šiaip ji visada priklauso nuo gyvenimo įvykių, aplinkos. Šiuo metu viskas ganėtinai mįslinga dėl įvairių aspektų, taip pat ir žmonių vidinių pasikeitimų. Man liūdna ir dėl savęs paties. Pastaruosius ketverius metus aš ne gyvenau, o buvau tarsi rūke. Dabar aiškiai suprantu, kad pats esu dėl to kaltas.

Pastaruosius ketverius metus aš ne gyvenau, o buvau tarsi rūke. Dabar aiškiai suprantu, kad pats esu dėl to kaltas

Patrauktas baudžiamojon atsakomybėn aš daug ko atsisakiau, užsidariau savyje ir likau su darbu, vaiku namuose, sportu. Atrodė, kad visi buvo kalti, tik aš vienas ne. Tiesiogiai aš nieko nekaltinu, bet jaučiau, kad kažko man trūksta, kad sugadinau sau gyvenimą.

Anksčiau buvau gana linksmas, turėjau įdomų gyvenimo būdo supratimą, pats jaučiausi gerai ir galėjau kitiems žmonėms duoti laisvę, džiaugsmą. O pastaruosius ketverius metus aš ieškojau kaltų. Gyvenau labai sudėtingai – atrodė, nieko netrūksta, darbai vyksta kuo puikiausiai, buvo daug naujų projektų, verslo idėjų, bet nebuvo vidinės ramybės. Gal dėl to, kad jos ir neieškojau...

– Paskutinį kartą interviu davėte labai seniai. Kodėl nusprendėte atsiriboti tylos siena?

– Su žiniasklaida kalbėjau prieš 4 metus. Po to įvykio buvo daug nuomonių, vieni sakė kalbėti, kiti tylėti. Aš turbūt pasielgiau ne taip – turėjau eiti, skambinti ir pasakoti, kaip viskas buvo. Pasirinkau ne tą kelią, dėl to nukentėjo ir mano šeima. Tačiau džiaugiuosi, kad turiu nuostabų sūnų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys

– O kokie jums buvo pastarieji metai?

Buvo košmaras, bet tai nereiškia, kad aš nebuvau laimingas. Žinoma, ką man kalbėti, kai kurie žmonės gyvena daug sudėtingiau. Aš pats asilas esu, kad įlindau į depresiją, visko atsisakiau, galvodamas, kad man bus geriau. Dabar taip nebėra. Šiandien galiu pasakyti – sugrįžtu. Ir sugrįžtu su fanfaromis.

Šiandien galiu pasakyti – sugrįžtu. Ir sugrįžtu su fanfaromis

– Galbūt kartu su fanfaromis turite ir naujų idėjų, planų?

– Planų yra labai daug. Viskas susiję su didžiuliais projektais. Visų pirma, su kolegomis įkūriau krepšinio asociaciją, Lietuvoje rengiame čempionatą, važinėjame ir po pasaulį. Krepšinis – olimpinė sporto šaka, tad aš padarysiu viską, kad Lietuvos rinktinė važiuotų į Tokijo olimpiadą ir kovotų dėl medalio. Tai yra labai įdomus ir uždegantis tikslas.

Laukia ir dar vienas projektas. Šiemet knygos „Rugiuose prie bedugnės“ autoriui J.D.Salingeriui sukanka 100 metų. Jo prosenelis ir senelis yra gimę bei augę Sudarge – netoli mano gimtinės. Toje vietoje yra nuostabių piliakalnių. Mes susisiekėme su Salingerio tinklalapio atstovais ir per savo gimtadienį draugų padedamas ketinu paskelbti konkursą Salingeriui atminti. Tai bus tarptautinis projektas, skirtas paminklui ar instaliacijai pastatyti. Bandysiu padaryti įdomų darbą savo kraštui, apie kurį galėtų sužinoti ne tik Lietuvoje. Aš nekalbėsiu apie naujus filmus ar renginius. Jų ir taip apstu, tai tik maža dalelė visų mano darbų.

Košmarą padėjo išgyventi sūnus, sportas, taip pat keletas draugų

– Labai atvirai prakalbote apie išgyventus sunkumus. Kas jums padėjo ištverti sunkų laikotarpį?

– Košmarą padėjo išgyventi sūnus, sportas, taip pat keletas draugų. Nors jie turi savo šeimas, tačiau kartais ir man skirdavo laiko. Ir, žinoma, darbas. Tačiau net ir nuostabus, gerai pavykęs, daug pajamų duodantis darbas gali nesuteikti džiaugsmo.

Pritariu minčiai, kad niekada nereikia savęs kaltinti, nes aplink visi yra labai dideli moralistai. Visi įsikandę savo tiesų ir, net darydami ką nors negera, jie galvoja, kad nedaro nieko bloga. O baisiausia, kai pats imi galvoti, kad buvai negeras, kažką ne taip padarei.

Kitas dalykas – aš niekada nespjoviau į stikliuką ir tai, aišku, nepridėjo sveikatos. Ilgai reikėjo kankintis, kad iš to išeičiau. Aš dabar suvokiu, ką kalbu, ir žinau, ką noriu daryti toliau – būti atviras. Anksčiau bijojau ko nors nežinoti, ne taip ką nors pasakyti. Galbūt tai buvo mano apmąstymo, pabuvimo su savimi laikas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys

– Ką jums reiškia skaičius 50 – tai kokia nors riba ar naujas gyvenimo etapas?

– Niekas nepasikeitė, žmogus sensta. Viskas iš esmės yra žaidimas. Tačiau netgi tie blogieji dalykai – patyčios, skriaudos, viskas prasideda paauglystėje. O suaugus viskas tampa nebe taip vaikiškai – su didžiuliais padariniais. 50 metų, manau, yra tik žaidimas. Sugalvotas žmonių balius arba dar kažkas. Aš tikrai nesureikšminu gimtadienio, ką dariau anksčiau, darau ir dabar – sportuoju, dirbu.

Ir negalėčiau pasakyti, kad tampu protingesnis, labiau išsilavinęs. Man atrodo, kad viskas yra taip pat, kaip buvo. Žinoma, norėtųsi išlikti jaunesniam išore, o ir moterims norėčiau patikti (juokiasi). Norėčiau, kad su manim žmonėms būtų įdomu – jie gautų iš manęs tai, ko laukė – linksmumo, pozityvumo.

Žinoma, norėtųsi išlikti jaunesniam išore, o ir moterims norėčiau patikti

– 50 metų jums daug ar mažai?

– Kai tau 20 metų ir pamatai 50-metį, galvoji oho, o dabar, kai tau sueina tiek metų, jautiesi, lyg tai būtų visiškai normalu. Aš jaučiuosi jaunas. Manau, kad man tai nėra riba.

– O ką jums reiškia pats gimtadienis? Tai didelė šventė, o galbūt jo visai nesureikšminate?

– Pamenu, kai buvau mažas, mama man 7 metų proga buvo surengusi gimtadienį. Po to karto aš niekada šventės neberuošdavau. Su žmona (Vaida Skaisgire – red.) taurę išgerdavome ar į barą nueidavome – žinoma, tokių gimtadienių būdavo. Bet jiems niekada nesiruošdavau. Tiesa, vieną kartą man žmona organizavo staigmeną, bet jai nepavyko, nes sužinojau (juokiasi).

Gimtadienių aš nesureikšminu. Man labai nepatinka gauti dovanų, nemėgstu, kai mane giria, nežinau kur lįsti, kai sveikina. Tai kompleksas, ne mano koks nors pasikėlimas. Mes visi žmonės, kažkokia dalimi esame psichopatai. O kuo didesnis psichopatas esi, tuo daugiau fobijų turi. Aš tokių savybių irgi turiu.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Vaida Skaisgirė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Rolandas Skaisgirys ir Vaida Skaisgirė

– O kodėl nemėgstate švęsti savo gimtadienių?

– Dovanos, sveikinimai, kalbos apie mane, man suteikiamas didžiulis dėmesys... Visa tai yra kvaila. Nors aš žiauriai mėgstu dėmesį, esu didelis garbėtroška, bet tą dėmesį aš noriu pasiimti pats. Pavyzdžiui, kai vyras bando suvilioti moterį... Man užtekdavo, kad ji duotų savo dėmesį, o aš jau jį pasiimdavau. Sako, kad moterys kabina vyrus, o ne vyrai moteris. Aš norėčiau jausti, kad pats paėmiau moters dėmesį. Tačiau per gimtadienį žmonės ateina pasiruošę, tu turi tik klausyti ir nereikia dėti jokių pastangų. O pastangos yra labai fainas dalykas.

– Ar šiais metais savo gimtadienio taip pat neplanuojate švęsti?

– Bus pristatytas naujas mano kino filmas „Pasmerkti. Kauno romanas“. Kviečiau apie 200 žmonių – pirmieji pažiūrėsime premjerą, o paskui eisime pasilinksminti. To niekada nedariau, bet šį kartą mano gimtadienis bus išskirtinis. Taip pat pristatysiu ir savo projektą apie Salingerį.

– Ar dabar dėl ko nors gailitės, ar esate padaręs klaidų, kurių nebekartotumėte?

– Žinoma, yra tokių dalykų. Aš daug ką sugrioviau. Esu labai emocionalus – greitai supykstu, bet greitai atleidžiu, tik būdamas savo „transo“ būsenos galiu prisiminti, ką blogo esu padaręs. Žinau, kad yra ir neteisingų žingsnių, bet kas jų nėra padaręs. Tačiau jei reikėtų išvardyti, turėčiau atsisėsti ir prisiminti – nesinešioju su savimi kiekvieną dieną blogų prisiminimų. Kartais prisimenu savo klaidas, tačiau turėčiau gerai pagalvoti, kurios iš jų įeina į „baisybių“ penketuką.

– Įvertinus jau nugyventą laikotarpį, kokiais savo pasiekimais labiausiai didžiuojatės, kas labiausiai įsiminė?

Aš dar nebandžiau statyti sau paminklo, o pasiekimai gimsta iš to, kad tu esi energingas ir ką nors veiki. Didžiausias mano pasiekimas yra sūnus. Tačiau aš supratau, kad atiduodamas jam visą savo dėmesį ir laiką, darau klaidą. Atas užaugs ir gyvens savo gyvenimą, o man reikia sūnų paleisti. Anksčiau galvojau, kad mudu visada būsime kartu. Aš turiu gyventi savo, ne tik sūnaus gyvenimą. O visa darbinė veikla – daug kuo galiu didžiuotis, daug kas buvo ir kvaila, bet pelninga, tačiau nežinau, ką galėčiau įvardyti, kas labai įsiminė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys ir sūnumi Atu
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolandas Skaisgirys ir sūnumi Atu

– O ką jums reiškia būti tėčiu?

4 metus man atrodė, kad tai rūpestis. Turėjau būti suaugęs, daug ką jam pasakoti, kas yra gera ir bloga nieko nenuslepiant. Dabar aš galvoju kitaip – mes esame draugai, bet aš noriu, kad jis turėtų savo gyvenimą. Nereiškia, kad mes mažiau matysimės, bet psichologiškai viskas turi būti kitaip. Jis daro savo sprendimus ir man tai labai patinka. Bet kokiu atveju, aš turiu išlikti tėvas, kuris pakreiptų jį tinkama linkme, kad nenueitų klystkeliais. Vis dėlto, mes abu turime tapti savarankiškesni.

– Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

Ramybės, juoko, sugrįžimo į visuomenę, tai ir norėčiau padovanoti sau gimtadienio proga. Aš viską turiu. Ir, žinoma, svarbiausia, kad būtų sveikatos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vaidos ir Rolando Skaisgirių išvyka į Romą: Velykos su popiežiumi, itališkos gėrybės ir laikas kartu

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką