Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 20d. 10:10

Apie Jurgą, kuri nebijo savo sprendimų ir klaidų: „Neturiu kaukių, nemoku meluoti, nes tai labai matosi“

Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Jurga Šeduikytė

Metų pradžioje, kai visi domėjosi, kas gi nutiko Jurgos Šeduikytės šeimoje, ji nebandė pabėgti nuo savo išgyvenimų, atvirai kalbėjo apie emocijas ir naują pradžią. Tokia, atrodo, ta žinomumo kaina – kai norisi pasislėpti namuose ir tyliai pabūti su savimi, privalai garsiai kalbėti bei pasakoti tai, kas darosi tavo viduje. Bet šis interviu – ne apie skyrybas. Jis apie Jurgą, kuri rašo knygas ir stengiasi vėl iš naujo pamilti save. Apie Jurgą, kuri daugiau laiko skiria sau. Apie Jurgą, kuri nebijo savo sprendimų ir klaidų.

Su Jurga sutarėme susitikti vienoje jos pamėgtoje prancūziško stiliaus kavinėje, sostinės centre, visai prie pat rotušės. Čia aš, kaip ir įprastai, atbėgau rankose laikydama savo lėtai veikiantį kompiuterį. Valanda pokalbio ir važiuojam toliau tvarkyti reikalų.

Bet šis pokalbis buvo kitoks. Labai atviras ir tikras – toks, kokia yra ir Jurga. Atrodė, kad jos skleidžiama ramybė bei gilios mintys trumpam sustabdė laiką, privertė būti čia ir dabar. Šia akimirka stengiasi gyventi ir Jurga. Anot jos, nereikia žvilgčioti į ateitį, galbūt tik šiek tiek paanalizuoti praeitį. Ne, ne, ne tam, kad prisimintų senus, gerus laikus. Kad būtų lengviau dabartyje. Kad rastų atsakymus į klausimus, kurie ilgai nedavė ramybės ir juos paleistų. Kad vėl save iš naujo pamiltų.

Toje Jurgos vadinamoje tarpinėje stotelėje, kavinėje, esančioje tarp jos namų ir viso kito pasaulio, prie kavos puodelio atlikėja atvėrė širdį. Papasakojo apie sudėtingus santykius su vyrais, tėčio nebuvimą, pamokas nekaltinti savęs, kai nieko neveiki, meilę gamtai bei mūzą, kuri aplankiusi leido parašyti jau dvi knygas, dienas, kupinas naujų atradimų.

Susitikome su Jurga, kai ji ruošėsi savo pirmojo albumo „Aukso pieva“ gimtadienio koncertui. Šalia Jurgos viso pokalbio metu ant stalo gulėjo ir jos užrašų knygutė, kurios bene visi puslapiai užpildyti dainų žodžiais.

– Jurga, gerbėjai jus įpratę matyti scenoje, bet, atrodo, tikėjotės būti kitoje televizijos ekrano pusėje, baigėte žurnalistiką. Papasakokite apie šį savo gyvenimo etapą.

– Žurnalistika mano gyvenime atsirado netyčia. Kai stojau, ją įrašiau antru numeriu, o pirmoje atsidūrė prancūzų kalba. Kadangi priėmė į abiejų specialybių mokamas studijas, pasirinkau žurnalistiką, ir tikrai nesuklydau. Dabar įgytas žinias taikau tiek rašydama, tiek bendraudama su žmonėmis. Jei dabar turėčiau galimybę įgyti antrą aukštąjį diplomą nemokamai, mokyčiausi kompozicijos ir psichologijos, bet nieko nesigailiu.

Tiems, kurie baigė 12 klasių, labai patarčiau jau paskutiniais metais prisidėti prie veiklos, kurią norėtų studijuoti, savanoriauti, kad pajaustų su kuo valgoma ta profesija. Dažnai žmonės teoriškai yra daug prisiskaitę, girdėję, kad smagu, bet iš tikrųjų kiekviename darbe realybė yra visai kitokia. O ir toje pačioje žurnalistikoje viskas šiek tiek kitaip, nei įsivaizdavau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė

– Tada kaip jūsų gyvenime atsirado ir muzikos kūryba bei knygų rašymas? Ar tai visada ėjo paraleliai kitoms jūsų veikloms?

– Kol kas mano prioritetas yra muzika bei rašymas. Iki spalio turiu atiduoti vienos knygos rankraštį, ji pasirodys po naujų metų. Visada norėjau rašyti ir, jei reikėtų įvardyti vaikystės svajonę, tai būtų mano pačios sukurtas romanas. Tik ta profesija visada atrodė tokia stebuklinga, todėl iš baimės nieko nesiimdavau. Viskas baigdavosi trumpais apsakymais ir savęs nuvertinimu, manymu, kad niekam tos istorijos nebus įdomios.

– O, kai sėdate rašyti, mintys liejasi laisvai, ar reikia prisiversti kad ką nors išspaustum ant to popieriaus lapo?

– Jei kiekvieną dieną suplanuotu laiku reikėtų rašyti, mano mūza to labai nemėgtų, ji iš karto pabėgtų į kalnus bei miškus ir, duok Dieve, grįžtų po kelių mėnesių. Prievarta kūrybos neišspausi. Pavyzdžiui, vakar man parašė draugė, kuri Londone įstojo mokytis muzikos. Ji paklausė, kaip parašyti dainai žodžius. Žinokite, aš niekada apie tai nė nesusimasčiau.

Bet principas labai paprastas – svarbu turėti temą, žinoti, apie ką norėtum šnekėti, jausti, kas yra svarbu, neparašyti banalios frazės arba to, kas jau buvo parašyta apie tą patį dalyką. Kiekvienas žmogus gali sukurti eilėraštį, bet dažnai išsigąsta, nes galvoja, kad privalo laikytis kažkokių taisyklių ir net nepradeda. Dėl to mes kiekvienais metais prarandame kelis tūkstančius poetų (juokiasi).

Knyga gimė tada, kai aš netilpau savo viduje su mintimis ir nežinomybe po skyrybų

– Minėjote, kad netrukus pristatysite savo knygas. Kada atėjo suvokimas, kad reikia įgyvendinti idėją ir jas parašyti?

– Man atrodo, kad žmogus pradeda kurti kažką naujo, kai jį įkvepia aplinka daugiau, nei jis gali pakelti viduje, jame nebetelpa. Pirmosios knygos idėja kilo sėdint Alpėse prie upelio iš didelio džiaugsmo, kad ten esu.

Tą akimirką supratau, kad nebetelpu savyje ir reikia kažką su tuo daryti, pavyzdžiui, parašyti knygą. Taip gimė pirmas sakinys. Kiekvieną kartą sėsdama rašyti neįsivaizdavau, kas bus toliau, mintys pačios susidėliojo priklausomai nuo dienos, nuo oro, patyrimų.

– O antroji knyga?

– Ji gimė tada, kai aš netilpau savo viduje su mintimis ir nežinomybe po skyrybų. Man tiesiog kilo labai daug neaiškių klausimų, daug praktikos, kuri prasilenkė su teorija. Aš nežinojau, ką su tuo daryti, tik turėjau tikslą – neatsidurti toje pačioje situacijoje dar kartą, nes viskas buvo tikrai labai skausminga.

Pradėjau rašyti knygą apie santykį su savimi, šalia esančiu ir aplinka. Konsultavausi su psichologu, kalbėjomės, kas būdinga vyrams ir moterims, kurie skiriasi, kokie santykiai buvo anksčiau, kodėl vyrai turi tam tikras tendencijas, o moterų jos visai kitokios, kodėl atsiranda tų pačių lyčių santykiai. Atsakymai į šiuos klausimus man rūpėjo visada, bet neturėjau kada ieškoti jų knygose, o dabar skyriau laiko suprasti, kas liko neaišku po skyrybų. Manau, kad atlikau didelį darbą, nes daug dalykų išsiaiškinau ir apie save.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė

– Į kokius klausimus pavyko rasti atsakymus?

– Pavyzdžiui, mano santykiai su vyrų puse yra komplikuoti, nes su tėčiu augau iki septynerių metų, paskui jo mano gyvenime nebuvo. Nepamenu jausmo, kad turiu tėtį, jo tiesiog nėra viduje. Galėčiau dramatizuoti ir sakyti, kokia tai didelė problema, bet iš to jausmo nebuvimo atsirado mano kūryba, bandymas suvokti dalykus, kurių aš nežinau.

Man liko tik mama su mano sese ir broliais, pamenu, buvo gana sunki situacija. Tokiose nepilnose šeimose augantys vaikai negauna tam tikros patirties ir tai nėra problema. Tą patirtį jie gali sužinoti iš kito žmogaus, kuris ją turi.

Dabar, jei kyla negeras jausmas viduje, kuris neišsisprendžia bėgant metams, paskatinčiau žmones nebijoti kreiptis į specialistą. Neturėdamas patirties, teoriją gali skaityti kiek nori, bet ji neatitinka vidinio pasaulio, nes, pavyzdžiui, jaučiame baimę, kad kažkas nepavyks. Dažnai mes dengiamės kaukėmis, kurios ateina iš tos baimės, o iš jos juk nieko nesukursi. Žmogus gali sukurti kažką tik iš meilės ir iš kokio nors gero jausmo pertekliaus.

Nepamenu jausmo, kad turiu tėtį, jo tiesiog nėra viduje

– Nors vis dažniau kalbama apie tai, kad geras psichologas šiuolaikiniam žmogui reikalingas kaip oras, vis dar gajus įsitikinimas geriau nutylėti, kad pas juos lankomasi. Ar jūs pati nebijote paprašyti pagalbos, kai jos reikia, pas specialistus?

– Tikrai ne. Iš pradžių aš nuėjau pas psichologą išsiaiškinti, kodėl nuo vaikystės sapnuoju kruvinus sapnus arba juose įvyksta kažkokios stichinės nelaimės. Sapnininkų neskaitau, nes manau, kad tai yra per daug bendra, pritaikyta visiems žmonėms ir man netinka. Nežinojau, kad bėda yra mano viduje ir ją galima išspręsti. Supratau, kad tokie sapnai yra ne esmė, o pasekmė tam tikrų įvykių. Bet, jei žmogus nesiryžta eiti pas psichologą, aš labai rekomenduoju jam rašyti dienoraštį, jį rašau ir pati.

Esu labai dėkinga viskam, kas padėjo man išsiaiškinti, jog pati didžiausia pastarųjų metų baimė – kažką daryti, kad viskas būtų gerai. Maniau, kad negaliu sėdėti be veiklos ir gerai jaustis. Todėl dabar, skirtingai nuo kito žmogaus, kuris turi išmokti dirbti, veikti, privalau išmokti ilsėtis, nesigraužti, kai nieko neveikiu (šypsosi).

– O kaip sekasi to mokytis?

– Tik pradėjau. Mano viso gyvenimo tikslas buvo kažkam kažką įrodyti ir dėl to labai stipriai dirbau. Jau yra susiformavęs įprotis. O dabar tiesiog stengiuosi pagauti save, kai pradedu nerimauti, kad nieko neveikiu, ir atsipalaiduoti. Tai yra sunkus darbas.

– Instagrame dalijatės savo kiekvienos dienos išgyvenimais, jau beveik metus rašote atvirą dienoraštį, kuriame išdėstote jautrias mintis, išgyvenimus. Ar nėra baisu taip viešai išreikšti savo mintis?

– Stengiuosi įveikti baimes ir, kai klausiu savęs, ką toliau veikti, pagalvoju, ko dar bijau. O galvojimas, ką kiti pasakys yra didžiausia mūsų baimė, kuri labai riboja žmogų savęs pažinime. Jei žmogus nebijo, ką kiti apie jį pasakys, šalia jo norisi būti.

Nuo vaikystės per tuos mandagumo standartus, įsivaizdavimą, kas turėtų patikti kitam žmogui, mes įprantame viską padaryti patys, įtikti, prisitaikyti, kad tik atitiktume standartus, kuriais gyvena visuomenė. Bet tuomet mes labai nutolstame nuo savęs, o dienoraštis yra vienas iš būdų vėl prie savęs priartėti. Jis primena, kad kiekvieną dieną esu naujas ir kitoks.

Dienoraštis yra vienas iš būdų vėl prie savęs priartėti, kuris primena, kad kiekvieną dieną esu naujas ir kitoks.

Gyvenimas man primena knygos rašymo procesą. Tu niekada nežinai, kas bus toliau, tu jauti tą vidinį džiaugsmą, kad sužinosi ne šiandien, o rytoj. Reikia priminti sau, kad ateina nauja diena, naujas žingsnis, aplink yra naujovės, tik gal mes jas kartais pamirštame pasiimti. Tai yra svarbiausias dienoraščio tikslas.

– Terapija jums dar yra ir gamta. Ypač per karantiną pastebėjau, kad joje dažnai leisdavote laiką. Iš kur atėjo ta meilė gamtai?

– Aš niekada nesijaučiau ne gamtoje. Jaučiu žalumą, stebiu gamtą. Gal dėl to, kad užaugau prie jūros. Mieste man labiausiai trūko kažkokio horizonto pojūčio, nes viskas buvo siaura ir ankšta, bet nežinau, tas klausimas ne tiek aktualus, nes aš jaučiuosi gamtos žmogus. Mes visi esame gamtoje tik tą pamirštame.

– Vidurvasarį stebėjote saulėtekį. Su kuo jis jums asocijuojasi? Papasakokite, kokie jausmai užplūsta stebint tokius gamtos reiškinius.

– Tai buvo vienas įspūdingiausių rytų, tos vidinės būsenos aš niekada nepamiršiu. Keisčiausia, kad po to ryto dažnai atsibusdavau, kai tekėdavo saulė. Man dar juk nėra 60 metų, kiek žinau, žmonės išėję į pensiją keliasi su saule ir net klausimo nėra, kad tai dienos pradžia (juokiasi). Bet mano darbas dažniausiai trunka iki nakties, grįždavau labai pavargusi, bet vis tiek atsikeldavau saulei tekant.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė

Jūs klausiate apie gamtą, tai iš tikrųjų, kai žmogus neranda atsakymų ir yra išsibalansavęs, pasisemti jėgų gali gamtoje, nes joje niekas nesikeičia. Tai, kad mes gyvendami mieste ir didindami tempą, savo galvose patiriame tikrą chaosą, nėra gamtos problemos. Ji gyvena savo gyvenimą, į kurį gali labai stipriai atsiremti. Pavyzdžiui, jei trūksta stabilumo, užtenka apsikabinti ar pažiūrėti į medį.

– Jei taip mylite gamtą ar nesinori pabėgti iš Vilniaus? Juk čia – nuolatinis skubėjimas, kamščiai, darbai...

Aš manau, kad ne esmė, kur gyveni, esmė, ar savo galvoje sugebi turėti erdvę atostogoms. Man asmeniškai vietos pakeitimas padeda iš karto persijungti į atostogų rėžimą. Šiais metais buvau Varėnos rajone, medžio namelyje. Kitas žmogus būtų tikrai ten nuvažiavęs ir susinervinęs, nes tuo metu pylė lietus, snigo. Bet aš žinau, ko ten važiavau – nugalėti savo tamsos ir buvimo gamtoje vienai baimę. Būnant ten ji dingo, nors aplink mane naktį vaikščiojo gyvūnai.

Tai vienas smagiausių patyrimų, nes negaudavau tiek įspūdžių išvykusi į užsienį, kiek tame namelyje per kelias dienas. Tikrai pailsėjau, gimė daug gražių minčių. Ten sukūriau vieną iš savo naujo albumo dainų. Kai yra kažkokie didesni iššūkiai man yra lengviau gyventi, negu kai jų nėra. Manau, kad tai yra vandenio bruožas – noras kažkokių naujovių.

Kai laukia didesni iššūkiai, man lengviau gyventi, negu kai jų nėra

– Vis užsimenate, kad esate vandenis, tikite horoskopų ženklais? Ar jaučiate vandenio bruožų?

– Kai skaitau horoskopą, tai, kas yra mano, iš karto pastebiu, nes esu įpratusi gaudyti mažas detales, smulkmenas. O kitas žmogus, jei savęs nepažįsta, perskaito dar vieną melą. Laikas nuo laiko man pačiai norisi pasidomėti, pasiskaityti. Jei žinai, kad čia apie tave, koks skirtumas, kas tai parašė.

– Skirtingose situacijose, skirtingose aplinkose žmonės užsideda vis kitas kaukes, turi skirtingus vaidmenis, pavyzdžiui, šeimoje, darbe. Ar turite tokią vietą, kurioje galite nusimesti visas tas kaukes ir būti tiesiog savimi?

– Neturiu kaukių, nemoku meluoti, nes kai tai darau, labai matosi. Net ir scenoje esu nuoširdi, kaip ir gyvenime. Juk žmogus ateina į mano koncertą ne šiaip sau, aš turiu jam kažką duoti. Ir, jei mano viduje nėra resursų tiek, kiek pas jį yra lūkesčių, prasideda labai didelė mano vidinė kova, svarstau, kaip padaryti, kaip padidinti savo jėgas, kad jis gautų tai, ko atėjo.

– Prieš metus patyrėte sunkų gyvenimo etapą – skyrybas. Dažnai, kai du žmonės pasuka skirtingais keliais, krenta ir moters savivertė. Kaip tuomet save vėl iš naujo pamilote?

– Kūryba man buvo geriausias būdas padidinti savo savivertę. Kartais kiti žmonės įsivaizduoja, kad jei aš dainuoju, rašau kūrinius, tai natūraliai pasitikiu savo jėgomis, pas mane viskas ramu, šviesu. Taip tikrai nėra. Dar vis nėra. Bet aš stengiuosi save mylėti. Gal ta meilė ir atsiranda atradus tuos mažus svarbiausius sau dalykus, pavyzdžiui, kad nieko neveikdama aš save grauždavau, o dabar mokausi to nedaryti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė

– Kiekvienai moteriai būna sunkių dienų, kai susikaupia emocijos ir norisi išsiverkti ant kieno nors peties. O jūs esate emocionali ar labiau linkusi emocijas laikyti savyje?

– Iš aktoriaus žmogus tikisi, kad jis bus su gražesne ir įdomesne kauke, reprezentuos tą personažą, o mano nuomone, atlikėjas turi būti nuoširdus. Man ne visada pavykdavo būti nuoširdžiai, nes šalia manęs būdavo žmonės, kuriems nenorėdavau parodyti tų emocijų, galvodavau, ką jie pasakys. Bet pastaruoju metu jaučiu, kad ašaros pačios prisikaupia, kai pasidaro liūdna. Reikėjo daug padirbėti, kad paleisčiau tas emocijas, nes jos yra žmogaus gynyba. Kai jaučiame didelį stresą, organizmas blokuoja emocijas, kad neišprotėtų, kad nebūtų per didelių krūvių. Manau, labai svarbu išmokti atsipalaiduoti, o tai padarius emocijos grįžta natūraliai.

– Turite brolį ir dvi seses, koks jūsų santykis su jais? Sako, kad šeima dažniausiai būna tas didžiausias ramstis nutikus kokiems nors gyvenimo sunkumams...

– Tarpusavio santykiai tarp brolių ir sesių yra labai įdomūs. Keičiantis metams jis taip pat kinta. Mes esame gimę kas keleri metai, tarp manęs ir mano vieno brolio skirtumas 5-eri metai, su kitu broliu 15, o sesė vyresnė 9-eriais metais. Buvo, ką veikti, kad užmegzčiau ryšius ir jie klausytų mano nuomonės. Man atrodo tai atsitiko tik kai sulaukiau 30-ties. Iki to laiko buvau mažiausia ir į mane niekas nekreipdavo dėmesio (juokiasi).

Ryšys su šeima dabar nėra mano prioritetas. Man labai svarbu susidėlioti save. Kai žmogus jau žino, kas jis yra, randa galimybę užmegzti santykį su kitu. Bet ieškodama savęs aš pastebiu, kad tai keičia bendravimą su šeimos nariais, su aplinka, formuoja griežtą nuomonę tam tikrais klausimas.

Pavyzdžiui, dabar man net nekyla klausimas, kokios kavos aš noriu atėjusi į kavinę – kartais juodos, o kartais su pienu. Žinau daug kitų žmonių, kurie labai pergyvena, kad negali savo gyvenime apsispręsti. O man dabar labai įdomu priimti sprendimą ir suprasti, kad pasirinkau tokį kelią. Jei man jis nepatiks, aš priimsiu kitą sprendimą.

– O ar turite žmogų, kuriam susikaupus kokioms nors nuoskaudoms viską galite papasakoti?

– Yra kelios draugės ir jos visiškai skirtingos. Anksčiau galvodavau, kad bendraminčių turi būti kelios dešimtys ar keli tūkstančiai, bet turi būti tik keli žmonės. Daugiau ir nereikia. Jei pasiseka gyvenime turėti tuos du ar tris draugus, su kuriais gali neslėpdamas nieko sakyti, ką jauti ir pasiguosti dalykais, kurių niekam negalėjai anksčiau papasakoti, reiškia tu radai tikrą draugą.

– Grįžtant prie kūrybos, anksčiau jūsų dainos buvo nostalgiškos, švelnios ir sakyčiau lyriškos. Dabar gerbėjai gali pamatyti kiek kitokią Jurgą – scenoje trykštančią energiją, pirotechnikos detales, šokius. Kas lėmė tokius pokyčius?

– Niekas nepasikeitė, tik forma. Kartais per koncertus būdavo, kad jaučiu išaugusią vidinę jėgą, o dainos lėtos. Kažkaip negalėjau iki galo ištransliuoti to, kas ėjo iš mano vidaus. Trūko gal kelių dainų, kurios šautų tą energiją be ribų. Ir jos atsirado paskutiniame albume. Labai norėjosi išlieti tai, kas vyksta mano viduje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurga Šeduikytė

– Kokie jūsų ateities planai?

Aš manau, kad mano kelias yra muzika, kadangi karantinas užblokavo koncertinius projektus, norėčiau paruošti daugiau koncertų su barokine muzika, surengti koncertus Lietuvos bažnyčiose. Dabar kalbamės su vienu žinomu Lietuvos prodiuseriumi apie naujas dainas, matyt, pradėsime įrašinėti naują albumą. Norėčiau stipriai nebesiblaškyti ir ramiai veikti tai, ką veikiau iki šiol.

TAIP PAT SKAITYKITE: Išleistas naujas Jurgos Šeduikytės albumas – vienas atviriausių dainininkės karjeroje

TAIP PAT SKAITYKITE: Jurga paminėjo debiutinio albumo gimtadienį: ypatingo koncerto transliacija baigėsi paslaptimi

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

16:30
01:11
00:56

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką