Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 11d. 08:56

Ilona Penkauskienė – išskirtiniame interviu: apie gyvenimą Italijoje, šeimą ir žlugusį verslą

Ilona Penkauskienė ir jos dukros (kairėje) Interviu
Asmeninio albumo ir LNK nuotr. / Ilona Penkauskienė ir jos dukros (kairėje)

Buvusiai laidų vedėjai, „Misis Lietuva 2001“ laimėtojai ir verslininkei Ilonai Penkauskienei sausio 10-ąją sukako 45-eri. „Dabar mano pats gražiausias periodas“, – išskirtiniame 15min interviu patikino Ilona. Po ilgos pertraukos gimtadienio proga ji atvirai prakalbo apie gyvenimą tarp Lietuvos ir Italijos, santykius su užaugusiomis dukromis, meilę vyrui italui ir kodėl šiuo metu yra jau metus trunkančiose atostogose.

Gimtadienio išvakarėse su I.Penkauskiene susisiekus 15min žurnalistui, ši atsiliepė iš karto, nors vėliau, jau pokalbio metu, paaiškėjo, kad tai tebuvo atsitiktinumas. Pastaruosius metus Ilonos telefono garsas dažniausiai išjungtas, mat ji šiuo metu gyvena tokį ramų ir idile dvelkiantį gyvenimą, apie kokį kiekvienas nuo darbų niekaip neišsivaduojantis žmogus dabar galėtų tik pasvajoti.

Dukros Toma ir Rūta – užaugusios, savarankiškos panelės, pakėlusios sparnus į Angliją. Šalia – mylimas vyras Mariano Gomarascos. Kelionės. Italija. O ten – daug saulės ir jūra. Toks dabar yra Ilonos gyvenimas.

Buvusi televizijos ir radijo laidų vedėja, projektų dalyvė, tituluota gražuolė ir verslininkė jau kurį laiką pasitraukusi iš viešumos. Palikusi pramogų pasaulį ji išbandė ne vieną sritį – dirbo viešbučio administracijoje, prekiavo drabužiais, o galiausiai, padedama mylimojo, atidarė ir vyno parduotuvę.

Tačiau kodėl dabar iš verslo likę tik prisiminimai, o Ilona, pasirinkusi ramų gyvenimą, jau metus atostogauja? Ir kodėl ištekėjusi už italo ji suprato, kad geriau niekada nesakyti niekada? Moters gyvenimas per pastaruosius metus iš tiesų pasikeitė...

Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė
Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė

Kalbėdama su 15min I.Penkauskienė neslėpė, kad žurnalistai jos interviu prašė ne kartą, tačiau ji vis atsisakydavo. Todėl šis pokalbis – reta išimtis.

„Gal gimtadienio proga“, – paklausta, kodėl šįsyk vis dėlto sutiko, paaiškino ji, pašmaikštavusi, kad kitam interviui dabar turbūt ryšis tikrai negreit.

– Ilona, 45 metai – ką jums reiškia šis skaičius?

– Jeigu atvirai, tai absoliučiai nieko. Gal daugiau reikš, kai dukrai už kelių mėnesių bus 25-eri, man tai atrodo daug gražesnė šventė. O 45-eri – nei daug, nei mažai.

Pasitinku labai ramiai, nors ir šiaip savo gimtadienių nelabai sureikšminu, visada prašau, kad jokių gėlių, dovanų man niekas nedovanotų. Nesu gimtadienių mylėtoja.

– Tačiau gimimo dieną kai kurie suvokia kaip atspirties tašką. Galbūt ir jūs ją panašiai vertinate? Nesinori tądien susimąstyti, ką nuveikėte per prabėgusius metus?

– Gal prieš penkerius metus, kai buvo 40-metis, daugiau mąsčiau, nes tada pasikeitė gyvenimo tempas. O dabar aš labai ramiai, gražiai gyvenu, palinkiu sveikatos sau, artimiesiems. Aplink visi esame sveiki, patenkinti, keliaujame, juokiamės. Aš pati gyvenu tarp Lietuvos ir Italijos, tai laikas bėga labai ramiai. Nėra taip, kad sulig 45-eriais metais užkluptų kažkokie susimąstymai, gal tik pagalvoju, kad tuoj 50-imt.

Nesu gimtadienių mylėtoja.

– O tas 50-imt gąsdina?

– Ne, aš nebijau metų. 50-imt gražus skaičius, bet jau nebe jaunystė. Nors ir dabar nebe jaunystė, tačiau 50-imt reiškia grynai pusę nugyvento amžiaus, kai jau supranti, kad į antrą gyvenimo pusę ritiesi. Todėl ir sakau, kad tie 45-eri – nei tiek, nei tiek. Nelabai jų jaučiu.

– Tai nejaugi neketinate ir švęsti?

– Griežtai ne. Gimtadienį švęsdavau, bet šiemet nėra dukrų, negalėjo grįžti iš Londono, nes egzaminai. Yra tik vyras, mama atvažiavo pasveikinti.

Galima sakyti, kad jau pašventėme prieš tai, nes buvo Kalėdos, Naujieji metai, tai tų švenčių nebesinori, gal net ir erzina tas gimtadienis iš karto po jų, kai niekas nebenori švęsti ir galvoja, ačiū Dievui, kad baigėsi. Todėl labai nenoriu to gimtadienio ypač švęsti. Kūčias ir Kalėdas šįsyk sutikau Italijoje su sesės ir savo šeima, visa didele gimine, tai tų dienų ir maistų buvo pilna. Kai tik mano gimtadienis ateina, būnu vos spėjusi atsipūsti po tų švenčių, ir vėl...

– O jei vyras kokią staigmeną suorganizuos?

– Nežinau, jis pastoviai kažką organizuoja, iš anksto nesako. Šįkart stengsiuosi ramiai, o kaip bus, nežinau, nes yra buvę, kad visiškai nesiruošiau, o susirinko pilni namai žmonių, todėl nenuspėjama.

Kaip tik šiandien mamai sakiau, kad per gimtadienį niekam ragelio nekelsiu (juokiasi). Apskritai, nors ir turiu telefoną, jau metus laiko garsas visada išjungtas, perskambinu tik tada, jei reikalas yra. Retas atvejis, kad iš karto atsiliepčiau.

Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė rojų randa Italijoje
Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė rojų randa Italijoje

– Įsivaizduoju – ilsintis tikrai nesinori kelti telefono ragelio. Tuo labiau, kad gyvenate tarp Italijos ir Lietuvos. Kaip atrodo ta jūsų kasdienybė, kurioje šalyje praleidžiate daugiau laiko?

– Maždaug pusę laiko čia ir pusę ten. Kai pavasarį išvažiuoju, grįžtu tik vėlai rudenį. Dažniausiai grįžtame žiemos šventėms, na, dar Velykoms, nors kartais ir jas nusprendžiame praleisti Italijoje.

Šįkart pirmą kartą nutarėme ten praleisti Kalėdas, čia buvo mano mintis, nes atsibodo, kad jos visą laiką pas mane. Sesuo irgi gyvena Italijoje, o kadangi Kalėdų dar niekada nesutikome pas ją, tai ir pasiūlė. Susirinkome pas seserį iš visų pasaulio kampų.

Italijoje praleidžiu daug laiko, man ten labai patinka. Gyvenu mažytėje saloje, Toskanoje, kur nuostabi gamta, puikus maistas, geras oras. Ryte atsikeli – saulė šviečia, dangus žydras, išeini, sportuoji. Rojus.

– Jei jau tokia idilė, ar nėra minčių persikelti ten visam laikui?

– Ten labai gerai atostogauti, praleisti daug laiko, nes oras visą laiką geras, bet kad nebegrįžti į Lietuvą, tai ne. Vis tiek yra visokių saitų – ir butai, ir tas, ir anas. Plius iki Italijos dvi valandos kelio, tai sėdai į lėktuvą ir jau ten.

Saulė šviečia, dangus žydras, išeini, sportuoji. Rojus.

– Užsiminėte, kad 40-metį pasitikote mąstydama apie pasikeitusį gyvenimo tempą. Kas tuomet nutiko? Nusprendėte sustoti?

– Kai iš Vilniaus atvažiavau į Kauną, man buvo 26-eri, tuomet dešimt metų gyvenau labai intensyvų gyvenimą. Buvau jauna, turėjau daug energijos, buvo ir darbas, ir pareigos, vaikai mažiukai, auginti reikėjo. O per paskutinius penkerius metus, gal net ir daugiau, viskas labai nurimo. Buvo pasikeitusi darbo specifika, vaikai užaugo, baigė mokyklą, universitetą, dabar jau išvažiavo, apsistojo Londone.

Šiuo metu aš labai ramiai gyvenu. Nepasiilgstu triukšmingo gyvenimo, kaip anksčiau, bet ir metai daro savo. Nebesi toks, kaip kažkada, kaip prieš dešimt metų, kai leki, linksminiesi, susitikinėji su draugais. Dabar labai vertinu ramybę. Atėjo toks momentas, kai pasikeitė vertybės, dabar jos jau yra kitokios.

– Ar šį gyvenimo periodą ir galėtumėte įvardyti kaip tokį, kurio metu pasijautėte pati laimingiausia?

– Mano patys gražiausi metai dabar. Paskutiniai penkeri, kad ir dešimt metų, yra patys ramiausi, kur jau viskas sudėliota į lentynėles. Kiekvieną rytą galvoju – kad tik sveikatos būtų, kad tik niekas nesirgtų. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kad mama, nors jau amžiuje, bet vis dar energinga, keliaujanti, kad vyras sveikas, dirba. Visi tokie energingi, tik šito ir noriu, ir kad vaikai dar viską susidėliotų į savo lentynėles, daugiau nieko. Aš dabar jau labai rami.

Dabar mano patys gražiausi metai.

– Viešumas buvo jus išvarginęs?

– Nepasakyčiau, kad išvargino, bet atėjo momentas, kai jo nebesinori ir tiek. Mano toks darbas buvo – televizija, radijas. Tas viešumas man visai patiko, negaliu sakyti, kad dėl jo būčiau verkusi. Ir tą laikotarpį, kai visi mane pažinojo, buvau laiminga, patenkinta, ir dabar tokia esu. Dabar kitaip, bet gyvenu patį gražiausią laikotarpį, nes vaikai dideli, visiškai jokio rūpesčio.

– Vis dėlto ne kartą buvote prasitarusi ir apie neigiamus viešumo padarinius. Pavyzdžiui, apie tai, kad aplinkiniai naudojosi jūsų žinomumu, buvote apkalbų objektas.

– Taip, bet praryji tą karčią piliulę ir ji baigiasi. Aišku, kitą sykį pagalvoji – niekas nepažinotų, tai taip nebūtų. Juk ir apkalbos, ir visa kita... Bet labai dėl to nesisielodavau.

Žinokit, man atrodo, kad viskas jau taip seniai buvo, kad net pamiršau (juokiasi). Šiandien su mama šnekėjome, kad kitąmet nuo mano laimėjimo „Misis Lietuva“ bus praėję 20 metų. Tai kokį dar gali grožio konkursą sklandžiai prisiminti, kuris prieš tiek laiko buvo... Tikrai seniai.

Šiandien mano grožis yra mano sveikata, mano vidinė ramybė.

– Iš tiesų – „Misis Lietuva“ karūną užsidėjote dar 2001-aisiais. O kiek jums dabar svarbus grožis? Ar daug investuojate į jį?

– Taip, prisižiūriu, kaip ir kiekviena moteris, bet metai vis tiek bėga, matai pokyčius, veide juk atsispindi amžius. Tačiau šiandien mano grožis yra mano sveikata, mano vidinė ramybė. Džiaugiuosi, kad tokia esu, moku džiaugtis, ypač savo artimaisiais. Grožis yra, kai matai, kas gražu aplink, nematai blogo, nekenki kitiems, gyveni savo gyvenimą, džiaugiesi net paprastomis smulkmenomis. Džiugina saulė, geras oras, kai nueinu prie jūros, vyrui ir mamai sakau, kad kvėpuotų jodu, pasisemtų vitamino D. Čia yra grožis ir sveikata.

Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė su mama Irena Vincaitiene ir dukromis Rūta ir Toma
Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė su mama Irena Vincaitiene ir dukromis Rūta ir Toma

– Vis dėlto sakėte, kad dabar grožio konkurse nedalyvautumėte. O ar nesigailite, kad anuomet apskritai pasirinkote tą viešą kelią?

– Visiškai nesigailiu. Tai bet dabar ir grožio konkursų nebėra tokių įdomių, kaip anksčiau. Jų kaip ir nebeseku, bet anksčiau daug kas buvo kitaip. Pasikeitė laikai. Pagalvokite, kokia anksčiau televizija galinga buvo – jeigu televizijoje buvai žinomas, tai tu jau tikrai žinomas. O dabar prikepta daugybė trumpalaikių žvaigždžių. Aišku, yra ir ilgalaikių, malonu matyti senus kolegas, kurie dar televizijoje.

Bet jei atvirai, tai ir nepasiilgstu to. Gražus laiko tarpas, bet nėra taip, kad negalėčiau be to gyventi ir man reikėtų pastoviai būti ar ant žurnalo viršelio, ar televizijoje. Dabar jau mėgaujuosi kitais dalykais. Buvo, praėjo, buvo labai faina, dabar man jau kitaip labai faina.

Anksčiau televizija buvo galinga – jeigu joje buvai žinomas, tai tu jau tikrai žinomas.

– Tai jei kažkas pasiūlytų grįžti į eterį, greičiausiai ištartumėte „ne“?

– Sugrįžti tikrai nesugrįžčiau vien todėl, kad turėčiau atsisakyti savo mylimos Italijos ir laiką leisti daugiausia Lietuvoje, tai to nenorėčiau (juokiasi). Juk yra jaunų, gražių žmonių, tai tegul jie daro karjeras, išbando save. Svarbu suprasti, kada reikia užleisti vietą.

– Ilona, drįsiu pasiginčyti – jums dar tik 45-eri ir puikiai atrodote...

– Tai o ką tada veikti tiems gražiems žmonėms, kuriems 25-eri? Taip, nesijaučiu sena, esu brandi moteris, bet televizijoje daug maloniau žiūrėti į gražų jauną veidą.

Aš jau kitaip gyvenimą susidėliojau, nenorėčiau atgal, nebent trumpam, bet nežinau, kuo mane turėtų sugundyti, kad pasakyčiau, jog nevažiuosiu į Italiją. Ten jau irgi mano šaknys iš dalies įleistos, labai gerai jaučiuosi.

– O kaip šaknys Lietuvoje? Kai paskutinį kartą apie jus girdėjome, buvote įsteigusi verslą, turėjote vyno parduotuvę. Ką veikiate šiuo metu?

– Verslas buvo, bet jo nebėra. Istorija su liūdna pabaiga. Mes septynerius metus dirbome, kol maždaug prieš metus įmonė bankrutavo.

Atvirai pasakius, darbo dar nepasiilgau. Aišku, pamąstau, ką norėčiau veikti, bet dabar ilsiuosi ir jei ateis toks momentas, kai suprasiu , kad jau noriu kažką veikti, tada ir galvosiu. Dabar dar nieko nenoriu, man labai gera atostogauti. Galite patikėti (juokiasi)?

Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė
Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė

– Atostogos dar nenusibodo?

– Kol kas ne. Metus laiko nieko neveikiu, bet tas nieko neveikimas nėra visiškas nieko neveikimas – keliaujame, važinėjame tai į vieną, tai į kitą šalį, pastoviai prisigalvojame veiklos, bet ji yra maloni, be stresų. Tiesiog savo malonumui leidžiu laiką su vaikais.

Pasikartosiu, kad dabar pats gražiausias mano periodas, kai rūpinuosi pati savimi. Atsikeliu ryte ir pagalvoju – Jėzau, kaip faina, kad visi sveiki. Susiskambiname ir tariamės – na, tai kur važiuojame kitą mėnesį? Į Monaką? Gerai, į Monaką. Paskui paskambina man – važiuojam pas tave į salą. Na, atvažiuokit. O kai atvažiuoja, yra ką veikti.

Taip tie metai ir prabėgo. Dabar jau vėl turiu bilietus, svajoju, kaip grįšiu į salą, kaip ryte atsikelsiu, bėgsiu iki jūros. Dalykas, kurio man Lietuvoje trūksta, yra ramus išėjimas pasivaikščioti. Vilniuje vis tiek šurmulys, baisu užkliūti, turi pastoviai žiūrėti po kojom, o prie jūros, kai eini, tai už smėlio ten labai neužkliūsi.

Apmaudu, kai reikia pabaigti darbą dėl to, kad keičiasi įstatymai.

– Kalbate taip ramiai, bet įsivaizduoju, kad bankrotas turėjo stipriai paveikti?...

– Žinokite, labai nemalonu, iš tikrųjų jaudinausi, man buvo labai gaila, nes daug darbo įdėta. Čia supranta tik tie, kas kūrė savo verslą ir be finansinių nuostolių dar ir fiziškai daug savęs atidavė. Mes iš tikrųjų patys labai daug dirbome, irgi labai gražus periodas buvo, labai daug sužinojome, po parodas važinėjome. Ir žinių bagažas, ir įdomu buvo.

Ir, aišku, apmaudu, kai reikia pabaigti darbą dėl to, kad keičiasi įstatymai, nebegali kelti produkto kainos, nes valdžia paima ir nusprendžia didinti akcizus. Kaip žmonėms paaiškinsi, kai ir taip visiems atrodo, kad tu ten kažin kiek uždirbi? Todėl teko užsidaryti.

– Dėl to kaltinate tik valdžią?

– Tiktai. Buvo padaryti sprendimai gėrimams, tokiems kaip vynas, užkelti akcizą, o visi kiti nesąmoningi alaus bambaliai už centus pardavinėjami. Tikrai man širdį skaudėjo, nesupratau, su kuo čia kovoju, ir šiandien dar nesuprantu. Galvoju, kokias nesąmones daro, kai pavyzdžiui, paskaitau, kad mieste net nebeleidžia karšto vyno. Pažiūrėkite – nei Italijoje, nei Ispanijoje niekas neprasigėrė, bet ten visiškai nėra problemos per pietus išgerti taurę, sėsti į automobilį ir grįžti į darbą. Nei ten tų žmonių tiek užmušinėja, nei ką. O čia draudžia, bet neblaivių daugėja, marmalus visokius geria.

Tai ir mano verslas nukentėjo grynai dėl valdžios sprendimo. Dirbi, stengiesi, labai graži idėja, labai kokybiškus produktus vežėm, patys rinkdavom, bet nieko nepadarysi. Yra, kaip yra.

– Vilčių išgelbėti verslą nebebuvo?

– Ne, bet ir nebenorėjau jau, turbūt ir pavargau. Tuo metu namuose patyriau stuburo traumą, tai ir sveikata neleido, ilgai nedirbau. Iš principo tai šeimos verslas, todėl paskui man buvo sunku žiūrėti, kaip vyras, mama turėjo dirbti tuos sunkius darbus, nešioti dėžes. Labai daug fizinio darbo įdėta.

Jau ir taip nelabai ėjosi, nors dar tempėm, kiek galėjom, turbūt metus laiko savo pinigus dėjome, kad apmokėtume, atsivežtume to vyno, bet po tos traumos supratau, kad viskas, ir nusprendžiau baigti. Čia turbūt ženklai, kad reikia sustoti.

– Galbūt jau turite minčių, ką veiksite po šių atostogų? Ar dar kartą rizikuotumėte steigti verslą?

– Faktas, kad 45-eri dar ne pensija, bet šiuo metu dar tikrai nieko nepradėsiu. Buvo pabandyta, patirtis, praktika, viskas čia tvarkoj, tik pabaigos norisi kitos. Reikia susikaupti ir jeigu šį kartą verslas laikėsi septynerius metus, norėtųsi, kad kitą sykį po tų septynerių metų nereikėtų užsidaryti. Bet jei kažką įdomaus sugalvočiau ir manyčiau, kad verta vėl dėti darbą, pinigus, aišku, pradėčiau. Bus matyt, ar norėsiu, ar bus poreikis, nes bet koks verslas yra rizika.

– Kiekvieną nesėkmę priimate kaip gyvenimo pamoką?

– Kartojau ir kartosiu, kad reikia daryti, bandyti, rizikuoti, tik svarbu, kad nenukentėtų kiti. Man širdį labai skaudėjo nebent dėl to, kad užsidarius buvo ir kitų nukentėjusių įmonių, bet čia jau nieko negali padaryti. Kiek galėjau, tiek dengiau visus įsiskolinimus.

Draugai ne kartą sakė, kad norėtų, jog jiems atiduočiau bent dešimtadalį savo ramybės.

– Iš kur pas jus tokia ramybė, stiprybė?

– Aš visą laiką tokia rami buvau. Draugai ne kartą sakė, kad norėtų, jog jiems atiduočiau bent dešimtadalį savo ramybės. Būtų gerai turėti dar tiek tos ramybės, kad galėčiau apdovanoti visas neramias sielas.

Tai charakterio savybė – niekada dėl nieko nesinervinu, dėl to ir namuose taip ramu. Ne visi gi vienodi, bet kai pamatau, kad kas nors susinervina, nuraminu – patariu apsidairyti aplink. Ko čia nervintis dėl visokių menkniekių?

Aišku, būna tų stresinių situacijų, bet net ir prieš 20 metų duodama interviu esu sakiusi, kad nėra tokios, kuri mane būtų išmušusi iš pusiausvyros.

Taip ir dėl bankroto, nors buvo nemalonu, nuraminau save – tai iš tikrųjų tik smulkmena. Svarbiausia, kad dukros užaugo gražios, protingos, visi sveiki, gyvi, gyvenu Lietuvoje, Italijoje, būnu prie jūros, kiek noriu. Oras, maistas, čia yra sveikata, čia yra gėris. O biznis tai žinote, kiti per gyvenimą oho kiek jų pridaro, kiek bankrutuoja ir tai turbūt galvos sau nesuka. Pažiūrėkite, ką nežinia kiek metų leido į Kuršių marias, ir tai jiems turbūt širdies neskauda. Negi aš dėl savo menko biznelio nervinsiuosi? Ėjo, praėjo, kartais pagraužia sąžinė, bet ne tiek, kad reikėtų kraustytis iš proto.

Asmeninio albumo nuotr./Ilonos Penkauskienės mama Irena Vincaitienė ir dukros Toma ir Rūta
Asmeninio albumo nuotr./Ilonos Penkauskienės mama Irena Vincaitienė ir dukros Toma ir Rūta

– O jei reikėtų įvardyti ne dėl ko graužiatės, o atvirkščiai – kuo labiausiai džiaugiatės?

– Didžiausias mano pasiekimas yra tas, kad sukūriau tokią aplinką namiškiams ir dukroms, jog mes šiandien gyvename taip, kaip gyvename, džiaugiamės, kad pas mus labai artimas ryšys, kad turime galimybę keliauti po pasaulį, kad vieni kitais rūpinamės, vieni dėl kitų stengiamės, vieni kitiems staigmenas darom. Namuose daug juoko, nebūna pykčių, per šventes visą laiką kartu, nors ir dideli atstumai.

Labiausiai džiaugiuosi, kad dukros artimos ne tik su manimi, bet ir su savo močiute, mano mama, kuri auginusi jas nuo mažens, tikrai daug širdies ir sveikatos atidavusi, gal net daugiau jų paslapčių žino negu aš pati.

Mūsų namuose daug juoko.

– Kokia šios darnos paslaptis? Ar ir čia gelbsti jūsų ramybė? Kaip išpuoselėti ir išlaikyti tokius gražius santykius?

– Dažniausiai pas mus akcentuojamas dalykas yra pagarba kitam. Visi vieni kitus labai gerbiame. Aš taip pat gerbiu savo vyrą, mamą, vaikus, ir gaunu lygiai tokią pačią grąžą.

– Šią vertybę siekėte pabrėžti ir auklėdama dukras? Kokia esate mama?

– Taip, nes matau, kad jos irgi tokios yra, labai stengiasi, kaip aš stengiausi dėl jų, nes ne paslaptis, kad ilgą laiką viena jas auginau, auklėjau. Dabar lygiai taip pat jos stengiasi dėl manęs ir ką davė mano mama joms, ką daviau aš, mes gauname iš jų, jos mus dabar stebina.

Būna, susiskambiname, jos man siūlo susitikti, o aš, tarkim, Italijoje, jos Londone. Nuvykstu į oro uostą, skambinu mamai, kuri Kaune, ir sakau – dėkis lagaminą, perku bilietą ir prisijungsi prie mūsų. Taip susitinkame visos, mergaitiška kompanija (šypsosi).

Nebuvau labai griežta mama, daug ko joms nedrausdavau, galėdavo pačios spręsti, ką daryti, bet sakydavau viena – vaikai, elkitės taip, kad neįskaudintumėte artimųjų ir kitų žmonių. Jos taip ir augo, užaugo tikrai nuostabios, ir šiandien esu pati laimingiausia mama, kaip ir joms sakau, kad jos yra pačios laimingiausios mergaitės.

Asmeninio albumo nuotr./Ilonos Penkauskienės dukros Toma ir Rūta
Asmeninio albumo nuotr./Ilonos Penkauskienės dukros Toma ir Rūta

– O kaip klostosi dukrų gyvenimas?

– Abi praeitais metais baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą, mažoji įstojo į magistrantūrą Londone, sakė, nelengva. Jos sesuo irgi Londone, prisikalbino ir ją išvažiuoti, nors ji nesimoko, dabar sprendžia, ką daryti, gal irgi stos, jeigu norės.

Dukros nuo pirmos klasės kartu mokėsi, gi tarp mano mergaičių tik metų skirtumas. Visą laiką sėdėjo viename suole, ir universitete tą pačią specialybę pasirinko, tik šiemet išsiskyrė, nes ne vienu metu mokosi, o paprastai tai visada sulipusios kartu kaip dvynės. (šypsosi)

Šiandien esu pati laimingiausia mama, kaip ir joms sakau, kad jos yra pačios laimingiausios mergaitės.

– Ar sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad jos užaugo, nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą svetur?

– Kad ir kita šalis, mes kasdien susisiekiame, todėl aš net nejaučiu, kad jų čia nėra. Taip, pasiilgstu, norisi pamatyti, aplankau, bet normalu, kad ateina laikas vaikus paleisti. Nesu ta mama, kuri dėl to verktų, tikrai neverkšlenau, kai jos išvažiavo.

– Anksčiau viename interviu buvote užsiminusi, kad norėtumėte daugiau vaikų. Ar dabar neapgailestaujate, kad turite tik dvi dukras?

– Nebe. Kažkada, kai buvau jauna, sakiau, kad norėčiau bent trijų, bet šiandien tikrai nenorėčiau. Jau viskas, nes atėjo tas momentas, kai gyvenu sau, nebereikia būreliu rūpintis, į mokyklą vesti, dėl egzaminų nervintis, nes dukros savarankiškos.

Mano sesuo turi tris mažus vaikus – vienam treji metukai, kitai bus septyneri, dar kitai 12-a. Tai nuvažiuoju pas sesę penkioms dienos, pabūnu, kur trys vaikai, pilni namai žaislų, triukšmo, ir man to užtenka.

– Tačiau 2015-aisiais ir dėl vestuvių sakėte – kam jums jos dar vienos, juk tekėti reikia jaunai. Vis dėlto jau kitais metais ištekėjote.

– Tada galėtumėme sugrįžti į dar anksčiau. Esu davusi interviu, kaip man nepatinka italai, šnekėjau, kad negaliu pakęsti, kaip jie gestikuliuoja, kalba greitakalbe, kad atrodo, jog jie visą laiką pykstasi. Ir kažkada dar iš principo, kai mama buvo išvykusi, o ir sesuo jau apsigyvenusi Italijoje, aš vienintelėje šeimoje nemokėjau italų kalbos. Ir va, prašau, gyvenimas sudėliojo taip, kad kalbu itališkai, vyras italas, kur jau atrodo dievagojausi, kad tikrai to nebus. Tai va – niekada nesakyk niekada (juokiasi).

Esu davusi interviu, kaip man nepatinka italai.

– Tikriausiai pastebėjote, kad pernai pramogų pasaulį drebino skyrybų banga. Sako, nebūna namų be dūmų. Pas jus viskas taip gražu?

– Mes su Mariano kartu devynerius metus, ir jei pasipykdavome, tai tik pirmais ar antrais draugystės metais, kai reikėjo apsitrinti, apsišlifuoti.

Dabar abu esame amžiuje, suaugę, subrendę žmonės, jau nėra dėl ko draskytis, nebe jaunystė, nei tų dešimt santuokų dar planuoji turėti, nei ką. Jau kai sutinki žmogų tokiuose metuose, nusprendi kartu ir senti. Jaučiame vienas kitam didžiulę pagarbą ir pasitikėjimą.

Galime susiginčyti nebent virtuvėje, kai paruošiu kokį patiekalą, teigdama, kad jis itališkas, o jis man sako: „Nekurk, čia tikrai ne tas patiekalas, čia tavo kažkoks lietuviškas sumakaluotas.“ Viskas, daugiau nėra dėl ko (juokiasi).

Problema buvo tik italų kalba, kai supranti viena, o tau sako ką kita, ir tu atsakai, kaip supratai. Tai jis nebent pyksta, kad dar nemoku gerai itališkai.

– Dabar esate atostogose – puiki proga pasimokyti.

– Jau reikia pradėti skaityti knygas, nes specialiai niekada nesimokiau, nebuvau jokiuose kursuose, tai darau klaidų, nors ir stengiuosi. Visiems atrodo, kad kalbu labai gerai, o aš pati žinau, kad dar tikrai trūksta. Mariano labai taisyklingai, kultūringai šneka, norėčiau ir aš taip, nors jau be šansų, gramatika sunki.

O apskritai šeimoje atsiradus Mariano dėl to problemų nebuvo, nes sesuo jau gyveno Italijoje, mama ilgą laiką ten pragyvenusi, tik aš viena spyriojausi, kam man ta italų kalba, nes nei italai patinka, nei ką. O susidėliojo viskas prašau kaip. Tai faina, kad nereikia vertėjauti kitiems šeimos nariams. Net mano vaikai jau seniausiai, gal nuo dešimties metų, šnekėjo itališkai. Aš paskutinė, kuri prakalbau.

Grįžtant prie tų skyrybų – gal skiriasi daugiausia žmonės, susituokę prieš 10-15 metų, kai ateina momentas ir nusibosta vienas kitam?

Mariano ir po devynerių metų moka stebinti moterį.

– Tuomet ar jūsų santykiuose po tų devynerių metų neatsirado rutinos? Ar dar mokate vienas kitą nustebinti?

– Rutinos nėra, nes italai ne dėl to, kad temperamentingi, bet jie vis tiek kitokie, negu kad mes, lietuviai. Gal iš mano pusės dažniau galima būtų įsivaizduoti rutiną, bet iš Mariano tikrai ne – jis ir po devynerių metų moka stebinti moterį, keliones suorganizuoti. Pas italus viskas būna labai staigiai – vieną dieną namuose, o kitą sako, kad reikia krautis lagaminą ir važiuoti, nes rado kelionę.

Mes labai gerai sutariame, esame darniuose santykiuose ir net pasakyčiau, kad paskutinius metus nusileidžiame vienas kitam, nes kasmet žmogų tu vis geriau pažįsti. Galbūt aš pasikeičiau kažkiek, bet ir jis pasikeitė. Madinga sakyti „oj, nenoriu, kad mane antra pusė pakeistų“, bet aš manau, kad kai sutinki žmogų ir matai, kad gera kartu, tai ir stengiesi dėl jo. Ir protas gi ne 20-mečio jau.

– Apie savo pažintį su Mariano beveik nepasakojote. Kur susipažinote? Ar iš pradžių nekilo problemų dėl to, kuris kurio šalyje gyvens?

– Susipažinome Lietuvoje, pas mano draugę, per Kalėdas. Mariano tuo metu gyveno Milane, jis milanietis, pirmus trejus metus vienas pas kitą važinėjome, bet jis turėjo namus ir Vilniuje, tai paskui aš jau persikėliau į jo butą, o jis vis grįžinėjo iš Italijos. Vėliau galutinai nusprendėme gyventi kartu, bet mano vaikai dar ėjo į mokyklą, tai Mariano teko atsikraustyti į Vilnių.

Paskui tą verslą įsteigėme. Taip, dabar daugiau Italijoje būnam, bet tuo laiku, kai rūpinomės verslu, visiems kažkodėl tik atrodė, kad Ilona Italijoje, o iš tiesų sėdėjau parduotuvėje Lietuvoje nuo ryto iki vakaro (juokiasi).

Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Ilona Penkauskienė su šeima

– Kai šeimoje atsirado Mariano, jūsų dukros buvo paauglės. Sudėtingas laikas. Kaip jos priėmė naują žmogų? Juk neretai užmezgant santykius daug kas priklauso ir nuo vaikų.

– Pasiteisino tai, kad abi dukros kalbėjo itališkai, nebuvo kalbos barjero. Mariano pats vaikų neturi, o jos malonios, geros, išauklėtos, tai tikrai nuo pat pradžių labai gerai sutarė, augino jas kaip savo paties vaikus. Ir dabar, kai šneku su dukromis, sako, kad joms Mariano kaip tėtė. Nėra dienos, kad nepaklaustų, kaip jo sveikata.

Manyčiau, jos laikėsi ir požiūrio, kad jei mamai gerai, tai ir joms gerai. Ir joms iš tiesų buvo smagu. Įsivaizduokite, turi babytę, kuri pasikviečia į vieną Italijos pusę, į Šiaurės Italiją, atostogauti, vasaros atostogoms važiuoja pas sesės diedukus į Siciliją, o paskui – pas mane į Toskaną. Tai ko mergaitėms ne gyvenimas? Rojus (juokiasi).

Turbūt gyvenime nedariau daug klaidų, kad šiandien turiu tai, ką turiu.

– Grįžtant prie viešumo, ar jūsų netrikdydavo amžiaus skirtumo akcentavimas viešojoje erdvėje? Neretai pabrėžiama, kad Mariano beveik 30 metų už jus vyresnis.

– Kai parašydavo, kad didelis metų skirtumas, nėra ko pykti, nes jis yra. Bet kai užrėždavo antraštę, kad tik atkreiptų dėmesį, pagalvodavau, koks skirtumas? Aš jokio metų skirtumo tikrai nejaučiu.

Bet ir dabar, manau, komentarų bus, kad su seniu susidėjau. Aš tai mąstau taip – kiekvienas tegul žiūri į savo gyvenimą, gyvena taip, kaip jam gerai. Gali gyventi su 20 metų jaunesniu ar jaunesne, vyresniu ar vyresne, aš visiškai nekritikuoju, nekomentuoju jokių žmonių sprendimų.

– Skaitydavote apie save komentarus?

– Kažkada, pačioje pradžioje, skaitydavau ir žiauriai jaudindavausi. Žinote, kai jauna, tik ką pradėjusi dirbti televizijoje, o tie komentarai būdavo baisūs... Paskui kurį laiką neskaičiau iš principo, kad nesinervinčiau, o dar vėliau skaičiau ir man jau visiškai vienodai rodė, net jei kokį šlykštų rasdavau. Pagalvodavau – Dieve, kokie vargšai žmonės.

Todėl visiškai nepykstu, nes pagalvoju, koks tas žmogus turi būti nelaimingas, kad nepažinodamas kitų paimtų ir kokią nesąmonę parašytų. Nes jei gyveni savo gyvenimą, rūpiniesi savimi, tau tikrai nerūpi, kas su kuo gyvena ar miega, o tai, kad gaišti laiką rašydamas tokius komentarus, reiškia nepagarbą ne tiek kitiems, kiek sau.

– Ilona, jūs šiuo metu tikrai gražiai gyvenate. Ar dar turite kokių neišsipildžiusių svajonių?

– Nebeturiu. Galbūt nebent norėčiau dar daugiau apkeliauti ir pamatyti, o toliau mano visos svajonės taip su kaupu išsipildė, kad nors gal ir baisu taip šnekėti, bet galvoju, turbūt gyvenime nedariau daug klaidų, kad šiandien turiu tai, ką turiu.

– Tai ko tuomet sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

– Tiktai sveikatos ir kad dar ilgai galėčiau džiaugtis savo artimaisiais.

Komentarai: 12

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

19:28
00:40
22:17

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką