Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 14d. 20:03

Iš ekranų dingęs Sigutis Jačėnas – apie legendinį „skambutį“, R.Pakso laikus ir palaidotą svajonę

Sigutis Jačėnas Interviu
Asmeninio albumo nuotr. / Sigutis Jačėnas

Skardžiu balsu laidoje „Teleloto“ sušukta frazė „Skambutis!“ aktorių Sigutį Jačėną 1996–2000-aisiais išgarsino visoje Lietuvoje. Nuo to laiko vyro gyvenimo keliai buvo vingiuoti – ir darbas Rolando Pakso patarėju, ir taip pamilta kultūrinė veikla. Apie tai, apie kuriozines „Teleloto“ laidų situacijas, pagalbininkę dukrą ir nelengvą kultūros žmogaus gyvenimo dalią – 15min pokalbis su Sigučiu Jačėnu (57).

– Daugelis vis dar tebeatsimena jūsų legendinį šūkį „Skambutis!“

– Smagu, kad dar vis atsimena, nors šį balandį sukanka jau 20 metų, kai nebešūkauju iš televizijos ekranų...

– Ar buvo etapų, kai atrodydavo, kad žmonės jau galėtų dėmesio tiek nebekreipti į buvusį šūkį?

– Visko buvo. Labiausiai erzindavo teatre, kai po tamsos spektaklio pradžioje apšviesdavo sceną, žiūrovai netikėtai pradėdavo šurmuliuoti. Nesmagu būdavo ir prieš kolegas dėl tokio „populiarumo“ ne laiku ir ne vietoje.

Beje, laidos scenarijuje nebuvo nurodyta, kad reikia šaukti „Skambutis!“. Tiesiog buvo parašyta, kad, kai tik atsiras namie žaidėjas ar žaidėjai, kurių bilietuose liks neužbrauktas vienas langelis, studijoje nuskambės skambutis. Tai būdavo tarsi mažoji žaidimo kulminacija, nes skambutis nuskambėdavo visada, o „Aukso puodą“ laimėdavo tik kartais, todėl vieną žaidimą nuskambėjus studijoje skambučiui spontaniškai sušukau ir... paskui reikėjo kiekvieną žaidimą šaukti vis garsiau ir garsiau.

Pirmasis „Aukso puodo“ laimėtojas atsiimti prizo į studiją atvažiavo nusisamdęs apsaugą – automatais ginkluotą vyrų būrį

Buvo tokių žaidėjų, kuriuos tas šaukimas smagiai nuteikdavo, pralinksmindavo, bet buvo ir tokių, kurie laiškuose mane kritikuodavo, kad neva žaidimo vedėjui, kaip ir Respublikos prezidentui, nedera televizijos ekrane taip garsiai rėkti (šypsosi). Ką padarysi, kaip sakoma, visokių yra, visokių reikia...

– Ar iš šio gyvenimo etapo jums liko geri prisiminimai? O gal norėtųsi išplėšti šį gyvenimo puslapį?

– Nieko iš niekur nebeišplėši, bet tą supranti jau tik po laiko. Kita vertus, pats pasisiūliau. Buvau tuo metu 33-jų metų, bedarbis... Pamačiau per TV skelbimą, kviečiantį vyriškius (beje, vidutinio amžiaus) dalyvauti laidos vedėjo konkurse. Paskambinau, užsiregistravau ir... man pasisekė.

Paskui visą mėnesį su prodiuseriais iš Holivudo ir Audriumi Giržadu repetavome. Reikėjo viską iki smulkmenų išsiaiškinti, pabandyti nuspėti ir pasiruošti visoms įmanomoms netikėtoms situacijoms. Pradžia buvo tikrai įdomi, nes Lietuvoje tai buvo didžiulė naujiena, kai kiekvienas galėjo ne tik dalyvauti loterijoje, bet ir akimirksniu sužinoti, kad laimėjo!

Asmeninio albumo nuotr./Holivudo prodiuseriai (kairėje), Sigutis Jačėnas
Asmeninio albumo nuotr./Holivudo prodiuseriai (kairėje), Sigutis Jačėnas

4-erius metus kiekvieną sekmadienį važinėjau į LNK studiją Lapėse. Likimo ironija – kai buvo nutarta žaidimo įrašymą perkelti į Vilnių ir man jau nebūtų reikėję į darbą važiuoti 100 km pirmyn ir 100 atgal, paaiškėjo, kad loterijos organizatoriai nusprendė pereiti į kitą televiziją. Bet aš nebuvau loterijos darbuotojas, dirbau televizijoje, todėl matydamas, kaip dažnai kitur keičiami laidų vedėjai, nutariau pasilikti.

Tiesą sakant, loterijos direktorius, kviesdamas pereiti drauge, man siūlė itin palankias sąlygas. Kartais net nesmagu prisiminti, kad jų atsisakiau... Nors visai nežinia, kokia galėjo būti tolimesnė mano perspektyva, todėl nesigailiu, kad pasirinkau kitą, sunkesnį, bet tikrai įdomesnį kelią.

– Ar buvo kokių nors kuriozinių atvejų „Teleloto“ laidos filmavimo metu?

Žinoma, kad buvo. Esu jau ne kartą minėjęs, kad pirmasis „Aukso puodo“ laimėtojas atsiimti prizo į studiją atvažiavo nusisamdęs apsaugą – automatais ginkluotą vyrų būrį. Jis nežinojo, kad pinigų neduoda filmavimo vietoje, kad juos perveda į banko sąskaitą, o laikai buvo neramūs, bankų griūtys ir t.t.

Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas
Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas

Jau sakiau apie laiškus, kuriuos, beje, turiu išsaugojęs. Juose žaidėjai ne tik priekaištavo, bet ir siuntė savo bilietų skaičius ir siūlė įvairius „sandorius“, žadėdami tylėti kaip žemė. Dar „linksma“ buvo, kai kartą žaidimo metu sulūžo kamuoliukų ridenimo mašina ir tiražas tą vakarą neįvyko. Žaidimo pradžios valandą tiesioginiame eteryje atsiprašiau visų ir pakviečiau jį žiūrėti rytoj. Kitą dieną vėl visi iš visos Lietuvos rinkomės į Lapes.

Kartais pagalvoju, kad gal be reikalo įsipainiojau ir į šitą istoriją, kuri taip greitai ir skandalingai baigėsi, bet...

O viduvasariais, kai būdavo labai karšta, įrašas žaidimo metu kartais būdavo stabdomas, nes dėl įkaitusio studijos oro tiesiog išsijungdavo kompiuteriai. Juokaudavau, kad vedėjas, kiaurai permirkęs nuo prakaito ir vos atgaunantis kvapą dėl oro trūkumo, kaip nors ištvers, nes svarbiausia yra užtikrinti kompiuterių aušinimą (šypsosi). Šiuolaikinėje studijoje tokių „cirkų“, manau, nebebūna.

Sigučio Jačėno gyvenimo akimirkos – galerijoje:

– Užsiminėte, kad vėliau prasidėjo jūsų įdomesni darbai. Kur jus gyvenimas nuvedė?

Po pertraukos vėl vaidinau teatre, trumpai buvau prezidento referentu, vėliau patarėju. Kartais pagalvoju, kad gal be reikalo įsipainiojau ir į šitą istoriją, kuri taip greitai ir skandalingai baigėsi, bet... patirtis buvo tikrai įdomi ir net nepakartojama – yra ką prisiminti, o gyvenimas tuo ir žavus, kad yra nenuspėjamas.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Sigutis Jačėnas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Sigutis Jačėnas

Ir tik retsykiais, kai kas paklausia ir mintimis sugrįžtu į tas neramias dienas, susimąstau, o gal visgi reikėjo pasitraukti jau kitą dieną, kaip tą padarė kiti patarėjai. Pasilikęs iki proceso pabaigos, nukentėjau ne tik aš, bet ir šeimos nariai. Apmaudu, kad niekas vėliau nei ką nors dorai paaiškino, nei atsiprašė. Mano nuomone, prezidentas pasielgė neadekvačiai arba aš tiesiog daug ko nežinojau.

– Ar jums pačiam po šio etapo nebuvo sunku įsilieti į darbo rinką?

– Labai sunku, todėl kabinausi, kur galėjau: vedžiau sekmadienio pokalbių laidą „Žinių radijuje“, vadovavau vaikų dramos būreliui Vievio pradinėje mokykloje, dirbau direktoriaus pavaduotoju Kauno bigbende... Kai po kurio laiko pabandžiau dalyvauti Palangos Kultūros skyriaus vedėjo konkurse, visų pirma iš spaudos sužinojau nepalankius konkurso rezultatus, nors oficialiai jis dar net nebuvo pasibaigęs.

Matydamas, kad situacija yra nenormali ir kažin ar greitai bus kitaip, nutariau daugiau nebepretenduoti į jokias pareigas biudžetinėse įstaigose ir įkūriau savo Viešąją įstaigą „Vieno aktoriaus teatras“, kuri gyvuoja iki šiol, ir kurioje aš pats sau vadovauju (šypsosi).

Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas
Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas

Pernai rudenį, minėdamas 15 metų veiklos sukaktį, suskaičiavau, kad per tuos metus drauge su žmona Nijole ir dukra Julija įgyvendinome 5 TV projektus (apie 200 laidų), 20 radijo projektų (apie 1500 laidų), su kolegomis bendraminčiais parengėme ir išleidau daugiau nei 60 unikalios kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“, serijos „Dedikacijos LT“ albumų, kitų literatūrinių-muzikinių diskų, skirtų vaikams ir suaugusiems, surengiau 10 vasaros poezijos ir muzikos švenčių „Naktigonės“ Palangoje ir Klaipėdoje, istorijos, kultūros ir menų festivalį „Žemėj Lietuvos 2018“, pirmąjį Klaipėdos vasaros festivalį, dalyvavau daugybėje kūrybinių susitikimų visoje Lietuvoje.

– Skaitant jūsų biografiją atrodo, kad esate – nepabijosiu šito žodžio – darboholikas. Jūsų darbus būtų sunku išvardyti.

– Sutinku, bet nebūtina vardinti, nes kas prisimena – tas prisimena, o kas ne – tebūnie. Ir tai praeis... Tiesiog dažnai neturėjau kito pasirinkimo, o nieko neveikti – negalėjau. Nors nuo šių metų nutariau gerokai sumažinti apsisukimus. Tai nulėmė ir negautas finansavimas, ir nusivylimas tuo, kas vyksta aplinkui.

– Grįžkime jūsų biografijos puslapiais atgal iki „Keistuolių teatro“. Kaip susiklostė jūsų santykiai su juo?

Mūsų santykiai įvairiais laikotarpiais klostėsi skirtingai. Jau beveik dešimtmetis, kai atsisveikinau su „Keistuolių teatru“, kurį su kolegomis įkūrėme daugiau nei prieš tris dešimtmečius.

Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis
Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas, Ilona Balsytė, Aidas Giniotis

Mes dar studijų metais visi svajojome apie savo teatrą. Tuo mus užbūrė mūsų kurso vadovė prof. Irena Vaišytė. Aš, beje, stojau ir įstojau ne į „aktorinį“, o į pirmą ir vienintelį kartą rinktą eksperimentinį kursą – Miniatiūrų teatro aktoriai ir režisieriai. 1982 metais į jį priėmė 12 aktorių ir 3 režisierius. Tarp režisierių buvome ir mudu su žmona Nijole. Beje, būtent tada ir susipažinome su dabar jau a.a. Vytautu Kernagiu, kuris dalyvavo priėmimo komisijoje.

Pabaigus pirmą kursą, mus „išdraskė“, vaikinus paėmė į sovietinę kariuomenę. Demobilizuotas po kojos operacijos Alma-Atos (tuometinės Kazachstano sostinės) karinėje ligoninėje į kursą sugrįžau po pusmečio. Iš 15-os mūsų tebuvo likę septyni. Taip mes ir pabaigėme studijas – 4 aktorės ir 3 aktoriai, o apie miniatiūrų teatro režisūros programą jau niekas nieko nebekalbėjo.

Žodžiu, sudužo svajonė būti režisieriumi ir paskyrimą gavau į Valstybinę filharmoniją. Per dvejus metus kaip koncertų vedėjas ir skaitovas drauge su solistais ir instrumentalistais apvažiavau daug Lietuvos mokyklų, kultūros namų salių po kelis kartus, nes mėnesio „norma“ buvo 17 koncertų už 136 rublių atlyginimą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Agnė Sunklodaitė, Sigutis Jačėnas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Agnė Sunklodaitė, Sigutis Jačėnas

Sulaukęs, kol studijas pabaigs pora metų vėliau iš armijos grįžę buvę kursiokai, nuvažiavau su jais visais drauge į Marijampolę (tuomet dar Kapsuką), į naujai kuriamą teatrą. Miestas jo labai laukė, tuometinis vykdomojo komiteto pirmininkas Kęstutis Subačius ir kultūros skyriaus vedėja Elvyra Pocevičienė asmeniškai visais labai rūpinosi, net po 1 kambario butą kiekvienam paskyrė, bet...

Atsisakiau ir paskutinio vaidmens – Konsentijus, Mėmelio karališkasis asesorius – A.Juozaičio ir G.Padegimo spektaklyje „Karalienė Luizė“ ir nuo to laiko į teatrą nebeužeinu, net kaip žiūrovas.

Prabuvęs ten gerą pusmetį ir nebegalėdamas pakęsti, kad gyvenimas tarsi sustojo, kad realiai kūrybinis darbas nevyksta, o diplominių spektaklių kolegoms vaidinti neleidžia, pradėjau pats režisuoti. Ir tada teatro režisierius man pareiškė, kad baik kurti teatrą teatre. Ir aš išėjau.

Grįžau pas šeimą į Vilnių ir 1989 m. sausio 6 d., per Tris Karalius, su kursiokais Ilona Balsyte, Aidu Giniočiu ir mūsų dėstytoju, režisieriumi Romualdu Vikšraičiu kėlėme šampano taures už mūsų teatro gimimą.

Algirdo Kubaičio nuotr./Sigutis Jačėnas
Algirdo Kubaičio nuotr./Sigutis Jačėnas

Iš pradžių jis taip ir vadinosi – kūrybinis kooperatyvas „Teatras“ (buvau jo pirmininkas), bet kadangi jau porą metų prieš tai tuo metu vienintelės Lietuvos televizijos vienintelėje laidelėje vaikams „Labanakt, vaikučiai“ kartkartėmis pasirodydavome kaip Trys keistuoliai – Keistutė, Keistukas ir Keistulis, ir kuriuos tikrai jau visi gerai žinojo-pažinojo, ir, beje, ne tik vaikai, bet ir jų mamytės bei tėveliai, kadangi po mūsų laidelės prasidėdavo vienintelė informacinė laida „Panorama“, todėl, neilgai trukus, kaip sakoma, „žiūrovams pageidaujant“, mano iniciatyva ir visų bendru sutarimu pasivadinome „Keistuolių teatru“.

Pirmasis spektaklis, tiksliau, koncertas-žaidimas, buvo pagal mano scenarijų iš Martyno Vainilaičio eilėraščių ir Laimio Vilkončiaus dainelių. Su Aidu Giniočiu dar iki teatro įkūrimo su juo jau buvome pasirodę daugybėje Lietuvos darželius ir koncertinių salių. Juo ir pradėjome „Keistuolių teatro“ pasirodymus.

Vėliau gimė kitas spektaklis vaikams „Kitą kartą“, pagal Donaldo Biseto pasakas, kurį jau vaidinome trise, drauge su Ilona. Dar vėliau atsirado dar keli spektakliai: Adomo Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“, Viktoro Slavkino „Paveikslas“, bet ... didysis teatras tuomet jau išsiliejo į gatves. Prasidėjo tūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, ilgai lauktos pertvarkos, o mūzos tuo metu, deja, nutyla... Todėl kiek graudu prisiminti, kad vaikiškų spektaklių salės dar vis „lūžo“, o į suaugusiųjų spektaklius atėjusiems žiūrovams suskaičiuoti užtekdavo vos dviejų rankų pirštų.

Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas
Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas

Tokia buvo svaiginanti ir nelengva pradžia, kai mes patys ir afišas kabindavome, ir dekoracijas statydavome, ir vaidindavome. Beje, pirmasis prie mūsų prisijungė Robertas Aleksaitis, anksčiausiai sugrįžęs iš Marijampolės atgal į Vilnių. Vėliau – ir kiti: Andrius Kaniava, Darius Auželis...

– Režisūra jums buvo labai svarbi. Ar negaila, kad šiuo metu nedirbate šioje srityje?

Gaila, bet viskam yra savas laikas ir daug kas visais laikais priklausė (ir tebepriklauso) ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo konkrečių vadovaujančių asmenų ar net buvusių kolegų. Todėl dabar tiesiog miela prisiminti, kad kažkada visgi režisavau, kūrybiškai bendradarbiavau, kaip dabar pasakytume, dar studijų metais ir ne tiek su kursiokais, kiek su vyresnio kurso studentais-aktoriais: Gediminu Storpirščiu, Daiva Stubraite, Dora Tautavičiūte, a. a. Rimu Jovu.

Vėliau dirbau su moksleivių teatru Kauno profsąjungų kultūros rūmuose (dabar KKC „Tautos namai“), su Vilniaus pedagoginio instituto studentų teatru, trumpai bendradarbiavau su Vilniaus profsąjungų rūmų moksleivių teatru ant Tauro kalno ir tuo pat metu vaidinau ne tik „Keistuolių“, bet ir Kauno dramos, ir Kauno mažajame teatre.

Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas
Asmeninio albumo nuotr./Sigutis Jačėnas

Persikėlęs gyventi į uostamiestį studijavau Klaipėdos universitete, režisavau P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ muzikiniame teatre, kūriau spektaklį pagal M.Duras pjesių versijas „Savanos įlanka“ dramos teatre, Kalėdinį vaidinimą „Sniego senio sapnas“ Kauno lėlių teatre. Negaliu nepaminėti ir „Naktigonėms“ režisuotų skaitovų teatro programų su Klaipėdos teatralais. Žodžiu, gyvenimas buvo ir įdomus, ir, regis, prasmingas, nors žmogus niekada negali būti pats sau teisėju...

– Koks jūsų santykis su aktoryste dabar?

– Joks. Nors, pasak W.Shakespeare'o: „Gyvenimas – tai didžiulė scena, kurioje kiekvienas ką nors vaidina.“

Prieš porą metų pasivijo jaunystės kojos trauma. Reikėtų daryti operaciją, bet nesiryžtu, nes kartą jau nepavyko. Todėl atsisakiau ir paskutinio vaidmens – Konsentijus, Mėmelio karališkasis asesorius – A.Juozaičio ir G.Padegimo spektaklyje „Karalienė Luizė“ ir nuo to laiko į teatrą nebeužeinu, net kaip žiūrovas.

Šiuo metu stengiuosi nepersistengti, nes pavargau nuo gausybės įvairių projektų rašymo, nuo nusivylimo sulaukus jų rezultatų, nuo jų įgyvendinimo pusvelčiui, nuo formalių ataskaitų rengimo. Pavargau.

– Bet ar yra teatro jūsų gyvenime?

– Teatro gyvenime, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, yra apsčiai, bet Pelėda į tai sureaguotų – ar nusičiaudėjai? (juokiasi) Mano pagrindinis ir didysis vaidmuo teatre buvo Mikė Pūkuotukas, a. a. Sauliaus Mykolaičio režisuotame spektaklyje „Keistuolių teatre“. Mikės išmintimi stengiuosi ir dabar vadovautis, nes absoliučiai jam pritariu, kad „Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Sigutis Jačėnas
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Sigutis Jačėnas

– Atrodo, dirbate labai daug. Ar nebijote perdegti?

Patikslinu, dirbau. Šiuo metu stengiuosi nepersistengti, nes pavargau nuo gausybės įvairių projektų rašymo, nuo nusivylimo sulaukus jų rezultatų, nuo jų įgyvendinimo pusvelčiui, nuo formalių ataskaitų rengimo – pavargau. Dabar stengiuosi kuo daugiau laiko laiko skirti sau ir šeimai, nes šiuo metu tam yra palankiausias metas. Tik labai laukiu nesulaukiu, kada „atkarantinuos“ keltą į Smiltynę, nes kokia prasmė gyventi Klaipėdoje, jeigu negalime su žmonele nevaržomi nueiti pasivaikščioti prie jūros? Jos pasiilgome (šypsosi).

– Galėtų susidaryti įspūdis, kad visi šeimoje esate panašūs, iš panašių sričių. Galbūt kreipėte dukrą į meno pusę?

– Tai vyko natūraliai ir tarsi savaime. Muzika Juliją lydėjo nuo pat mažens. Anksti pradėjo dainuoti. Kai buvo 4-erių metų, mama ją jau vežiodavo į muzikos mokyklą ir fortepijono pamokas. Vėliau visi drauge rengėme pirmąją Lietuvoje TV laidą vaikams „Saulės zuikutis“, kurią vedė trejų metukų Julija, todėl namie nuolat vykdavo pasiruošimai, interviu ir dainelių repeticijos. Vėliau mes su Julija drauge daug koncertavome ir visada mus lydėdavo, mumis rūpindavosi mama.

Julija visada norėjo būti savarankiška. Išbandė save ir kaip muzikos autorė, ir kaip atlikėja, ir kaip mokytoja. O dabar ji dar yra ir didžiausia mūsų patarėja, ir, kaip juokaujame, „Vieno aktoriaus teatro“ ofiso Niukaslyje (Šiaurės Anglijoje), sekretorė, su kuria nuolat susisiekiame, konsultuojamės.

Broniaus Talaikio nuotr./Sigutis Jačėnas su dukra Julija
Broniaus Talaikio nuotr./Sigutis Jačėnas su dukra Julija

Paradoksas, bet, metams bėgant, greit dešimtmetis, kai gyvename skirtingose šalyse, tačiau per „Skype“ bendraujame netgi dažniau ir ilgiau, nei tada , kai gyvenome šalia.

Žavi ir net stebina jos branda, gyvenimo suvokimas, gilūs apmąstymai ir taiklūs patarimai... Gal taip yra dėl to, kad ji groja daug gražios ir prasmingos muzikos ir gyvena šalyje, kur žmonės yra laisvesni.

– Aš įsivaizduoju, kad jūs turėtumėte ja labai didžiuotis – ir dėl to, kad tarp jūsų yra panašumas, ir dėl to, jog kartais jos žinios galbūt net pranoksta jūsiškes.

Žinoma, kad didžiuojamės ir džiaugiamės, kad jai sekasi, ir dabar jau kuo dažniau stengiamės jai tai pasakyti. Tiesa, manau, kad kuo toliau, tuo labiau ji darosi panašesnė į mamą ir ne tik išoriškai, bet ir charakterio užsispyrimu (šypsosi).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką