Ir pašaipos, ir ditirambai
700 milijonų litų, kuriuos japonai per 2007-uosius paklojo už vaizdajuostę „Billy’s Bootcamp“, nustebino ir pralinksmino pasaulį. Tekančios Saulės šalies gyventojų pamišimas dėl fitneso pratimų, demonstruojamų trenerio Billy Blankso, imtas vadinti japonišku fenomenu. Ir vienumoje, ir didelėmis grupėmis prie televizoriaus susirinkę gerbėjai išsijuosę mėgdžiojo amerikietį fitneso guru – kad turėtų dailesnius, liaunesnius, išmankštintus kūnus. „Billy’s Bootcamp“ mada gyvavo vos porą metų, tačiau prisimenama iki šiol. Kai japonai kritikuojami už tai, kad perima blogus Vakarų įpročius, todėl storėja, dažniau serga vadinamosiomis civilizacijos ligomis ir mėgina susigrąžinti grožį bei sveikatą vakariečių praktikuojamais būdais. Ir tada, kai giriami už tai, kad tebėra viena liekniausių, sveikiausių, geriausiai anti-aging paslaptis išmanančių nacijų planetoje. Mus, žinoma, domina antroji tema. Taigi – ką tos nacijos atstovai kasdien daro kitaip nei mes?
Mažai ir gražiai
„Japoniška dieta – tai maisto iPodas: mes paverčiame nepaprastą maisto energiją kompaktišku ir maloniu koncentratu. Bet, kad juo pasimėgautumėte, jums nereikia gaminti japonišku stiliumi“, – teigia Naomi Moriyama, knygos „Japonės nesensta ir nestorėja: mano mamos Tokijo virtuvės paslaptys“ autorė. Anot jos, pakanka vadovautis keliomis šios virtuvės taisyklėmis. Jų laikantis kilogramai tirpsta nevarginančiai ir negrįžtamai.
Daug daug daržovių ir vaisių. Jie sudaro japoniško valgiaraščio pagrindą. Įvairovė ir spalvos taip pat labai svarbu. Jei žmogus kasdien keletą kartų valgo skirtingų (raudonos, žalios, geltonos, tamsiai mėlynos, baltos) spalvų daržovių ir vaisių, susirenka maksimumą reikalingų medžiagų ir nesijaučia alkanas.
Ryžiai yra viskas. Šios kruopos tenai valgomos kasdien ir keliskart, ryte – taip pat. Antai tipiški pusryčiai „Made in Japan“ – garuose virti ryžiai, miso sriuba ir papildomi valgiai (žalia ar grilyje kepta žuvis, omletas, jūrų dumbliai, daržovės ir kt.). Anksčiau japonai daugiau vartojo rudųjų, neapdorotų, ryžių. Tokie – nepalyginti geriau nei mums įprasti baltieji, poliruoti: neapdoroti ne tik ilgam suteikia sotumo jausmą, bet ir turi daugybę naudingų medžiagų. Beje, sviestuku japonai ryžių neskanina – smulkmena, bet reikšminga.
Daug daug daržovių ir vaisių. Jie sudaro japoniško valgiaraščio pagrindą. Įvairovė ir spalvos taip pat labai svarbu. Jei žmogus kasdien keletą kartų valgo skirtingų (raudonos, žalios, geltonos, tamsiai mėlynos, baltos) spalvų daržovių ir vaisių, susirenka maksimumą reikalingų medžiagų ir nesijaučia alkanas. Kai per apklausą japonėms uždavė klausimą, kokį maistą jos mieliausiai gamina savo šeimoms, atsakymas buvo: „Įvairias daržoves, trumpai pavirtas sultinyje su prieskoniais.“
Teisingi baltymai. Nors jų dalis japonų valgiaraštyje nedidelė, tačiau sojos ir žuvys, kurių daug valgoma Japonijoje, aprūpina jos gyventojus omega-3 rūgštimis, be visų kitų puikių savybių, pasižyminčiomis gebėjimu paskatinti medžiagų apykaitą ir pakelti ūpą.
Porcijų kontrolė. Mes valgome iš didelių lėkščių, japonai – iš mažų dubenėlių ir lėkštučių. Tai – viena iš tos šalies gyventojų lieknumo paslapčių. Tyrimais ne kartą įrodyta, kad žmogus, nors ir nesijaučia alkanas, linkęs susidėti į skrandį tiek, kiek mato akys. O jei kaip japonai imtume valgyti iš mažų indų ir dar pagaliukais... Gal pirmomis dienomis ir nepavyks pasitenkinti miniatiūrinėmis porcijomis, bet žinovai tikina, kad priprantama gana greitai. Savaitę kitą galima pasinaudoti matavimo kaušeliais. Dėl pagaliukų pajuokavome...
Tausojantys maisto ruošimo būdai. Viena yra ilgai kepti, virti ir troškinti maistą (kaip mes dažnai darome), kita – ruošti jį garuose, grilyje, trumpai kepti ir virti (kaip paprastai daro japonai). Pastarieji būdai garantuoja didesnį patiekalų maistingumą ir mažesnį kaloringumą. Be to, sriuba, kurią japonai valgo keliskart per dieną ir netgi per pusryčius, užpildo skrandį ir prideda sotumo.
„Valgymas“ akimis. Kaip atrodo japoniškas maistas? Jis žavi spalvomis, formomis, tekstūromis, apipavidalinimu. Tokiu norisi ilgiau pasimėgauti. O kai „valgai“ akimis, neprisikemši, t. y. išvengi nereikalingų kalorijų. Tiesa, būtina tokio maitinimosi prielaida – pastovus cukraus kiekis kraujyje: tada nekankina alkis. Kaip tai pasiekti? Valgant maždaug kas tris valandas, po nedaug ir vengiant labai saldžių produktų.
Keli faktai apie japonų mitybą
* Tradicinio japonų valgiaraščio tyrinėtojai nurodo tokius skaičius:
apie 30 proc. kalorijų gaunama iš riebalų, kurių didžiąją dalį sudaro vertingi augaliniai aliejai, žuvų taukai;
apie 55 proc. – iš angliavandenių, kurių šaltinis – daržovės, vaisiai, neskaldyti grūdai;
15–20 proc. – iš baltymų, kuriais japonai apsirūpina valgydami sojas ir kitus augalinius produktus, žuvį, jūrų gėrybes, baltą mėsą, kiaušinius. Raudona mėsa ant jų stalo būna gerokai rečiau nei ant europiečių.
* Nors japonai sudaro tik 2 proc. Žemės gyventojų, jie suvalgo 10 proc. pasaulyje suvartojamos žuvies.
* Japonai kasdien su maistu gauna itin daug flavonoidų, kurių gausu sojose, kituose ankštiniuose, žaliojoje arbatoje. Šios medžiagos, labai stiprūs antioksidantai, dietologų manymu, – viena iš priežasčių, kodėl Japonijoje – mažai nutukėlių.
Aikido gali jus pakeisti
Tarkim, sekdamos japonų pavyzdžiu sulieknėjote. Tačiau tai – tik pusė darbo. Kita – susikurti stangresnį, grakštesnį, žodžiu, dailesnį kūną. Apie aikido galimybes girdėjote?
Kalbamės su 7-ojo dano (pakopos) meistru Shihanu Shigeru Sugawara, kuris bendradarbiauja su aikido „Aikikai“ asociacija „Sūkurys“ ir Lietuvoje veda tarptautinius seminarus.
– Noriu paklausti apie moterims itin rūpimą dalyką – ar galima praktikuojant aikido, Rytų kovą, pagražėti?
– Moksliškai to niekas netyrinėjo, tačiau gyvenimas patvirtina. Pasakysiu taip: tie, kurie praktikuoja aikido, atsiveria iš vidaus ir tai atsispindi išorėje. Vedu seminarus įvairiose šalyse Europoje, Azijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, stebiu žmones ir matau, kad ši taisyklė – universali. Tačiau moterų poreikiai skiriasi: pavyzdžiui, Lietuvoje jos stengiasi nepraleisti nė vieno mokytojo judesio, viską daro susikaupusios, siekia perprasti aikido subtilybes, o amerikietės gali stovėti ir gurkšnoti kolą, nors tuo metu vyksta intensyvi treniruotė.
– Grožis – tokia plati sąvoka... Kaip aikido paveikia moterį?
– Pasikeičia judesiai – jie tampa plastiški ir harmoningi. Kūnas įgauna lankstumo, stangrumo ir tvirtumo, nes lavėja vidiniai raumenys. Pagerėja koncentracija, išauga pasitikėjimas savimi, atsiranda vidinė ramybė. Sutikite – visa tai susiję su grožio sąvoka. Man labai gražios tos moterys, kurios atlieka aikido judesius taip pat grakščiai, tiksliai, užtikrintai kaip vyrai. Daug kas stebisi, kaip šešiasdešimtmetės aikido mėgėjos greitai bėgioja, minkštai, plastiškai griūva... Osteoporozė joms nebaisi (juokiasi). Kažkada ši dvikova buvo tik vyrų pasaulis, tačiau įvairiose šalyse daugėja ja besidominčių moterų – dėl to man labai labai džiugu. Tiesą sakant, aikido gal net labiau tinka moterims nei vyrams, nes čia nereikia šiurkščios fizinės jėgos, galingų raumenų...
Moterys turi didelę galimybę tobulėti. Pavyzdžiui, aikido – puiki tarpusavio santykių mokykla: treniruojamasi poromis ir pratinamasi labai gerai jausti, suprasti kitą žmogų, išlaikyti saugų atstumą, nekonfliktuoti ir apsiginti, jei toks poreikis kyla. Galioja taisyklė – jei gindamasis pargriauni kitą žmogų, turi tai padaryti taip, kad jis nenukentėtų, nesusižeistų... Visa tai gali būti naudojama kasdien įvairiose gyvenimo srityse ir duoti nenuneigiamą naudą. Dėl šios priežasties Japonijos kompanijos, kurių vadovai domėjosi ir užsiiminėjo aikido, netgi samdė trenerius savo darbuotojams. Pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų: direktorius liepia eiti pavaldiniui į treniruotę, šis atsikalbinėja: „Bet aš nespėju darbo padaryti!“, tačiau jo neišgelbsti net toks argumentas! (Juokiasi.) Tiesa, ekonominė krizė situaciją pakeitė aikido nenaudai. Tačiau grįžkime prie jūsų klausimo. Argi moteris, kuri yra perpratusi štai tokį santykių meną, nėra graži?.. Aikido atpratina nuo egoizmo, išmoko galvoti apie kitą žmogų.
– Žmona ir jūs nežinote, kas yra šeimyninis barnis?
– Aš labai daug važinėju po pasaulį. Kadangi manęs niekada nėra namie, ir barnių nėra... (Juokiasi.)
Skaičiau, kad aikido, be visa kita, padeda sulaužyti įsisenėjusius įpročius? Kaip žinia, būtent jie dažniausiai kalti dėl nesugebėjimo padaryti tai, ką norėtume... Kad ir reguliariai nueiti į sporto salę, užuot reguliariai sėdėjus prie televizoriaus, kuris meistriškai augina kilogramus...
Man atrodo, įpročius padeda laužyti bet kuri aktyvi ir ilgai trunkanti veikla, todėl šia prasme aikido nesureikšminčiau. Kita vertus, tie, kurie užsikrečia aikido, atsikrato daugelio šiuolaikinės visuomenės stereotipų ir tokiu būdu gerokai praplečia mąstymo rėmus, o tai yra prielaida atsisveikinti su nenaudingais įpročiais. Beje, ilgi lakuoti nagai, palaidi plaukai, makiažas ir aikido treniruotė – nesuderinami dalykai. Pastebėjau, kad aikido pakoreguoja ir šią moterų gyvenimo pusę, – jos tampa sau gražios be visokių pagalbinių priemonių.
