Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jono Meko vaikai: mes su tėvu labai artimi

Jono Meko vaikai: Oona ir Sebastijonas
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Jono Meko vaikai: Oona ir Sebastijonas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pastarąjį kartą garsusis filmininkas, JAV avangardinio kino krikštatėvis Jonas Mekas (87) Vilniuje lankėsi su savo atžalomis Oona (35) ir Sebastijonu (28). Sūnui tai buvusi ketvirta viešnagė tėvo gimtinėje. Dukrai, kaip juokiasi, tikra – pirmoji, nes į Lietuvą su tėčiu buvo atvykusi trejų.

Daugiau 15min Vardai naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Susitinkame, žinoma, ne kur kitur, o sostinės Gedimino prospekte, buvusiame Sveikatos apsaugos ministerijos pastate šį pavasarį įsikūrusioje „Fluxus ministerijoje“. Fotografų apsuptyje sėdintys Oona (tariama Una) ir Sebastijonas – lyg du elfai. Jų prigimties subtilumą dar labiau pabrėžia tamsi, niūri ketvirtojo dešimtmečio architektūros ir sovietinio ministerinio stiliaus fojė, kurioje kaip tik montuojamos fliuksiškos instaliacijos, kažkas groja sintezatoriumi. Oona iš rankų nepaleidžia fotoaparato ir fiksuoja kiekvieną sudominusį objektą. Tėvo – garsiojo videografo, kaip save vadina – didžiojo filmuotų dienoraščių autoriaus, įtaka.

Lietuvoje – vis komfortiškiau

Su Oona ir Sebastijonu pradedame nuo kalbos: Oona drovėdamasi prisipažįsta lietuviškai nemokanti, tačiau kai ką jau suprantanti. Sebastijonas geriau „įvaldęs“ gimtąją tėvo kalbą. Paklaustas, kaip rašyti jo vardą, lietuviškai paaiškina: „Kai esu Lietuvoje, reikia rašyti „Sebastijonas“ – su „j“ raide, bet Niujorke esu tiesiog Sebastian.“ Ir toliau vaikinas įterps vieną kitą gražiai ištartą lietuvišką žodį: „Kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą jaučiuosi vis komfortiškiau: turiu daugiau draugų, pažįstamų vietų, gatvių, kuriomis mėgstu vaikščioti. Pastebiu pasikeitimų, kurie suteikia laimės – kad ir šis pastatas: buvo apleistas, pradėjęs irti. O dabar jame verda kūryba, generuojamos idėjos. Arba atsidariusios ekologinės, ūkininkų krautuvėlės. Biržuose pas giminaičius gėrėme sula, valgėme lašiniai. Tas grįžimas prie tradicinių dalykų daro mane laimingą.“

„Man buvo labai svarbu apsilankyti Biržuose... – pradeda Oona ir akyse sublizga ašaros. – Atleiskite, patyriau tiek gerų emocijų! Tėvo gimtinėje lankiausi, kai man buvo treji. Štai pažiūrėkite nuotrauką, kur mes su Jonu Biržuose...“ – mobiliajame suranda ir parodo prieš daugiau kaip tris dešimtmečius darytą nespalvotą fotografiją. Kokie Oonos – Niujorko didmiesčio vaiko – įspūdžiai apie Vilnių? „Mažas miestas, bet tiek jame visko daug! Nuostabus, vibruojantis! Žavi Senamiestis.“

Jono Meko vaikai augo tokioje aplinkoje, kur avangardinis menas buvo gyvenimo būdas. Beliko apsispręsti, ar to reikia jiems.

Įtakos neišvengė

Jono Meko vaikai augo tokioje aplinkoje, kur avangardinis menas buvo gyvenimo būdas. Beliko apsispręsti, ar to reikia jiems. Sebastijonas, siekdamas pajusti savarankiškumą, tam priešinosi ir studijuoti pradėjo... matematiką ir astrofiziką! „Tai – visų tolesnių mokslų pagrindas. Tėvas neprieštaravo, palaikė. Vėliau pasukau į lingvistiką. Manau, tai tėvo, nepaprastai besidominčio kalbomis, literatūra, pasaulio poezija, poveikis man nuo mažų dienų. Gyvenau Neapolyje, Paryžiuje, kur dirbau vertėju. O paskui dvejus metus Kinijoje mokiausi kalbos, vertėjavau. Kodėl kinų? Aukštojoje studijavau mirusias kalbas – senąją graikų, lotynų. Norėjau išmokti kalbos, kuria galėčiau gyvai šnekėti. Ir kartu man reikėjo visiškai atsiplėšti nuo vaikystės ir Niujorko. Kinija buvo geriausia vieta. Ir ten, ir čia, Lietuvoje, – gilus tradicijų tęstinumas. Man reikėjo susibalansuoti, apžiūrėti senoviniuos miestus, susipažinti su senosiomis civilizacijomis.“

Pernai, pasakoja, grįžo į Niujorką: „Visiškai nusisukau nuo lingvistikos – dirbu grynai techninį darbą: daug padedu tėvui kurti naują, nepaprastai didelį „Anthology Film Archives“ (Jono Meko įkurtas filmų archyvas – red. past.), arba „Antologijos“, tinklalapį. Pastaruosius penkerius metus fotokamera yra mano dienoraštis. Nuotraukos padeda prisiminti patirtus išgyvenimus, garsus, kvapus. Kaip ir tėvas, nelaikau savęs menininku, kino žmogumi ar fotožmogumi. Esu metraštininkas. Kada nors į rankas paimsiu ir kino kamerą.“
Oona – aktorė: vaidina teatre, filmuojasi reklamose, televizijos ir kino filmuose. Kad būtų arčiau kino pramonės pulso, persikėlė į Los Andželą. „Į aktorystę pasukau vėlai. Daug metų dirbau tėvo „Antologijoje“. Tuomet užsiėmiau grafiniu dizainu. Buvau išties neprasta, bet... nejutau aistros šiai kūrybai. Tai ir yra didžiausia Jono įtaka: privalau gyventi ir dirbti su milžiniška aistra ir meile... – tęsia. – Netrukus mano, kaip kino režisierės, debiutas. Filmas kitoks nei tėvo, bet jo poveikis jaučiamas: kuriu taip, kaip išmokau iš jo, nes vaikystėje visi namai tapdavo filmavimo aikštele.“

Filmuose – visa šeima

Abu grįžta į vaikystės prisiminimus, vienas per kitą emocingai pasakoja: „Mūsų vaikystė buvo nuostabi ir laiminga!“ „Su pasivaikščiojimais parke, hotdogais, žaidimais su tėvais, draugais!“
Tėvų namuose lankydavosi ne tik artimiausias bičiulis Jurgis Mačiūnas, bet ir pats Salvadoras Dali, Johnas Lennonas su Yoko Ono, poparto tėvas Andy Warholas, jo mūza, kompozitorė ir dainininkė bei modelis Nico, garsus poetas Allenas Ginsbergas.

Ką reiškia vaikams gyventi su žmogumi, kuriam menas – visas gyvenimas, o visas aplinkinis pasaulis – menas? „Mums – normalu! – sušunka Oona. – Nes nepažinome kitokio gyvenimo!..“ „Lengviausiai atsakymą į šį klausimą rastumėte tėvo filmuose, kuriuose uždokumentuoti mūsų vaikystės momentai“, – šypsosi Sebastijonas. „Mes su tėvu labai artimi“, – sutartinai ištaria.

O mama Hollis Melton? „Tėvai labai panašūs, tuo metu mama pati domėjosi fotografija...“ – pradeda Sebastijonas, o Oona „pasigriebia“: „...tokį gyvenimą tėvai susikūrė kartu. Dabar jie išsiskyrė... Mama nuveikė milžinišką darbą publikuodama ir leisdama knygas, daug dirbo „Antologijoje“. Bet jei pažiūrėsite filmus – mes visi juose!“

Ar patys šeimas jau sukūrė? „Buvau, bet išsiskyriau, – prisipažįsta Oona. – Gyvenu su draugu muzikantu. Noriu vaikų, bet, manau, kiek vėliau – po kelerių metų. Moteriai sunku suderinti motinystę su karjera. Ypač aktorei. Ir mums, dviem menininkams, materialiai nebūtų lengva... Abu mūsų tėvai – menininkai, bet aštuntajame dešimtmetyje menininkui turėti vaikų buvo kiek lengviau. Civilizacija taip išsivystė, kad tau reikia tiek visokių dalykų... o gal visuomenė perša nuomonę, kad jų reikia?... “ „O aš nevedęs, – nusijuokia Sebastijonas. – Pabrėžiu: kol kas!“
 

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką