Apie istorinę asmenybę, partizanų lyderį Juozą Daumantą, kurio tikroji pavardė – Juozas Lukša, pasakojantis filmas gausus atvirų jo amžininkų prisiminimų, jautrių pasakojimų, čia naudojamos ištraukos iš J.Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“, pasakojama apie tuometį siaubą, kankinimus, o kartu ir apie meilę ir narsą.
Pasak J.Ohmano, norint pastatyti istorinį filmą, reikia ne tik sukaupti daug žinių, reikia ir didelio atsidavimo. Drauge su bendraminčiais sumanęs kurti juostą apie 1944–1953 metais vykusį pasipriešinimo judėjimą, jis sako pradžioje turėjęs visai kitą viziją, Tačiau, kaip jau neretai būna – rezultatas gerokai skyrėsi nuo pirminės idėjos.
„Turėjome 13 ar 14 juodraščių, jau nekalbant apie tai, kad kiekvienas, dalyvavęs kūrybiniame procese, tuos pačius dalykus suprato skirtingai. Aš esu nelietuvis, man svarbūs kiti akcentai. Man svarbi siužeto esmė, svarbi žinutė, kurią siunčiame, žmonės, kurie kalba, ką jie pasako“, – Žmonės.lt sakė jau du dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis švedas J.Ohmanas.
Susirinkusiems svečiams jis atskleidė įdomiausias filmo užkulisių detales, taip pat parodė į juostą nepakliuvusius kadrus. Tarp jų – autentiški herojų pasakojimai: vieno iš partizanų prisiminimas apie bunkeryje gimusį jo vaiką ir problemas, su kuriomis teko susidurti norint jį iš ten išgabenti; vaizdo įrašas apie kūrėjų bandymą ieškoti J.Lukšos-Daumanto palaikų, nors jo laidojimo vieta kol kas iki šiol nėra žinoma; čia taip pat buvo parodytas Latvijos prezidento Valdžio Zatlero interviu, kuriame jis kalba apie partizanus. Smalsiausi taip pat galėjo iš arčiau pamatyti juostos filmavimo procesą.
„Įdomiausias dalykas filmavimo procese yra tai, kad supranti, jog daug dalykų, kuriuos manei žinantis – iš tikrųjų nežinai. Kalbi su vienais žmonėmis, su kitais, jie pasakoja skirtingas istorijas, atskleidžia ką nors įdomaus. Apskritai kurti filmą – didelis darbas“, – sakė J.Ohmanas.
Nepaisant to, jis jau dėlioja paskutinius taškus prie savo naujo filmo, kuris dienos šviesą išvys jau kitos savaitės pabaigoje. „Filme bus visai kita tema, apie 1987–1991 metus, apie Kauną, apie tam tikrus veikėjus, ideologinio judėjimo žmones. Jis – visiškai kitoks. Ir nors temos panašios, visai kitas laikotarpis. Tačiau tai yra savotiškas tęsinys. Ukraina yra tęsinys. Kai aš paimu pavyzdį iš Lukšos, suprantu, kaip reikia veikti tam tikromis sąlygomis. Mes irgi kovojame, irgi kaunamės su rusais. Tik gal kiek kitaip“, – sakė jis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonui Ohmanui Kovo 11-osios proga projekte „Lietuvos garbė“ buvo įteiktas apdovanojimas
Renginyje taip pat buvo prisiminta 1950 metais Lietuvos katalikų spaudos draugijos Čikagoje išleista knyga, čia buvo pristatytas naujausias, dar sykį perleistas jos variantas.
Čia taip pat dalyvavo ir dizaineris Giedrius Paulauskas, kuriam partizanų tematika taip pat nesvetima. XX amžiaus pirmosios pusės istorija, to laikotarpio drabužiais, apranga, uniformomis, aksesuarais, atributika ir ginklais besidomintis dizaineris savo aistrai suteikė materialią formą.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga jis surengė ekspoziciją, kurioje pristatė paties atkurtą pokario Lietuvos partizanų švarką. Kartu su juo eksponuojama ir unikali tarpukario Lietuvos karininko uniforma bei ekipuotė, kurią naudojo pokario partizanai. G.Paulauskas susirinkusiems pasakojo apie tarpukario partizanų uniformas, apie jų simboliką.
