Lyg ir norėtųsi šiam tvirtai sudėtam dviejų metrų ūgio sportininkui amerikietiška šypsena lipdyti „svajonių jaunikio“ etiketę. Tačiau šis, kaip ir kiti banalūs apibūdinimai, Linui netinka. Jis – sėkmingas gabaus krepšininko, siausti su draugais norinčio jaunuolio ir kartu – brandžiai mąstančio, pasaulio mačiusio vyro lydinys. Į visas puses graibstomas, moka saugoti tai, kas labai asmeniška, bet ir sugeba pabūti „visos Lietuvos“ – kantriai dalija autografus, šypsodamasis pozuoja per vieną vakarą gal šimtajai nuotraukai su gerbėjais, tik n–ąjį kartą jų klausiamas, kaip šventė iškovojęs trečiąją vietą pasaulio čempionate, reaguoja lyg į danties skausmą: „O kaip švenčiate jūs? Mes – taip pat, esame tokie pat žmonės.“
Grįžęs iš Turkijos, Lietuvoje pabuvo vos savaitę. Porą dienų atėmė oficialūs sveikinimai, pagerbimai: „Dar norėjau aplankyti senelius, draugus, atsisveikinti – juk kai išskrisiu į Torontą, visą sezoną nesimatysime. Nuo tada, kai prieš aštuonerius metus išvykau į Ameriką, bičiulių ratas liko nedidelis, bet laikui bėgant nesiaurėja.“ Prieš iškeliaudamas kitąpus Atlanto žaisti NBA – Toronto „Raptors“ komadoje (šią vasarą su ja pasirašė ketverių metų, 19 milijonų JAV dolerių vertės sutartį), skubėjo susirinkti Kaune pas senelius, sostinėje pas draugus paliktus daiktus. O jų ne taip mažai – juk treniruočių stovyklose su rinktine praleista beveik visa vasara.
Kiek sveikinimo žinučių radai telefone po bronzinių planetos čempionato rungtynių?
Turbūt parašė visi, kas žinojo mano numerį. Pats pirmiausia paskambinau mamai, paskui – tėčiui, broliui.
Visada šiltai kalbi apie šeimą. Kaip išlaikyti tokį ryšį?
Tėvams išvykus į Ameriką, teko ir atskirai pagyventi, tačiau ryšys išliko kažkaip natūraliai. Mes tikrai labai gražiai bendraujame. Mama ant manęs yra rėkusi kartą gyvenime.
Ir už ką gi?
Net nebeprisimenu – seniai buvo. Daugiau ji niekada nesibarė. Tam yra tėvas.
Kaip Kaune gyvenančios močiutės cepelinai?
Kai tik išeina pabūti namuose Kaune, močiutė suneša ant stalo labai daug maisto. Prisikirsti lietuviškų patiekalų norisi visada, tik kad mūsų „bulvinė“ virtuvė sportininkui nėra labai tinkama. Bet ką daryti, jei esame su ja užaugę ir jos taip norisi?
Ar tikrai Turkijoje prieš pusfinalį lašinius kirtote be duonos? Dėl piktumo?
Buvo ir duonos, ir iš Lietuvos atvežtų lašinių, skilandžių. Valgydavome visi vakarais procedūrų kambaryje.
Kiek medalis būtų vertas, jei niekas juo nesidomėtų ir nesidžiaugtų? O dabar – žaidi Lietuvos komandoje, turi galimybę garsinti jos vardą...
Kas nutiko, kad ta iš anksto daugelio „nurašyta“ rinktinė padarė tokį stebuklą? Nejaugi trenerio Kęstučio Kemzūros parinkti koviniai istoriniai filmai taip paveikė?
Aišku, ir jie. Labai džiaugiuosi dėl trenerio. Juk vos jį paskyrus buvo tiek kritikos, maišymo su žemėmis. Dabar matot, kaip gyvenimas pasikeitė. Treneris padarė didelį darbą. Tikėkimės, taip pat dirbsim ir toliau. Taip jau yra sportininko gyvenime: kai laimi, tu – viešpats, o jei, neduokdie, nepasiseks – bus daug dalykų prikišta ir pamiršta, kas pasiekta anksčiau.
O pačiam grįžtamasis ryšys – žmonių palaikymas, šimtai savų arenose ir ta kelių tūkstančių minia Vilniaus rotušės aikštėje – svarbus?
Jausmas išvydus tą minią – labai geras. Atstovauti rinktinei – kas kita nei klubui. Nes žinai, kaip žmonės Lietuvoje dievina krepšinį, kiek vienybės ir džiaugsmo jiems suteikė šis čempionatas. Dėl to tik ir žaidi. Ne dėl savęs, medalio. Kiek medalis būtų vertas, jei niekas juo nesidomėtų ir nesidžiaugtų? O dabar – žaidi Lietuvos komandoje, turi galimybę garsinti jos vardą...
Ir kur tą tautą suvienijusį medalį saugosi?
Visi mano medaliai – namuose Niujorke, sporto kambaryje. Tėvai juos deda greta kitų apdovanojimų ir įrėmintų marškinėlių.
Vyriausybės už pergalę skirtą penkiolikos tūkstančių litų premiją pervesi Lietuvoje veikiančiam savo vardo labdaros fondui, jam aukoji ir daugiau pinigų. Kam tau to reikia? Nepamiršai laiko, kai tėvams išvykus į JAV pats galėjai slystelėti į gatvę, nuo kurios apsaugojo artimieji ir krepšinis?
Mintis imtis tokios veiklos man visą laiką buvo įdomi, ir Amerikoje ji – populiari. Gal aštuoni Denverio „Nuggets“ žaidėjai turėjo panašius fondus. Kai atsirado daugiau laiko, pernai grįžau rungtyniauti į Europą, buvo įmanoma tą idėją įgyvendinti. Ji tikrai bus plėtojama, malonu, kad daug žmonių, tarp jų – ir krepšininkų, nori prisidėti. Jeigu turim galimybę, kodėl gi nepadėti kitiems?
Fondo darbai juda. Stengiamės organizuoti vaikų užklasinę veiklą, kad įgytų kuo daugiau gyvenimo įgūdžių, turėtų kuo užsiimti, ko nors išmoktų.
Denveris, Atėnai, dabar – Torontas. Kaip pritapti naujame mieste, susirasti mėgstamą restoraną, pagaliau – kirpyklą?
Amerikoje problemų nebūna. Atėjęs į naują komandą, randi žmonių, kurie tavimi pasirūpina. Pavyzdžiui, jei nori eiti pavalgyti, rezervuoja staliuką restorane, paaiškina, kur ką rasti. Naujokui pataria, padeda ir komandos draugai. Amerika – didelė šalis, bet nesvarbu, kuriame mieste gyveni, visur žinai, ko tikėtis, viskas maždaug tas pats. Užtat Graikijoje buvo sudėtingiau. Ten gyvenimas visai kitoks nei JAV. Bet irgi viską perprasti padėjo klubo personalas, ypač – graikai komandos draugai. Atėnuose vietiniai, pamatę užsienietį, mėgindavo apsukti, kainas pakelti. Netrukus pats įvairius niuansus perpratau. Be to, su krepšininkais visi nori bendrauti. Attsirado pažinčių, ryšių.
Namą ar butą naujoje vietoje suranda klubas?
Graikijoje – taip. Ten klubas viskuo pasirūpino – išnuomojo puikų namą gražioje ramioje Atėnų dalyje Glifadoje, iki „Olympiacos“ arenos nesu ilgiau nei penkiolika minučių važiavęs, nes treniruotės vyko tuo metu, kai nebūdavo didelio trafiko. Man tereikėjo žaisti krepšinį.
NBA truputį kitaip. Ten žaidėjų apetitas kitoks – didesnis. Tie, kurie uždirba daug, turi labai didelius namus. Klubas tokių neįpirktų visiems.
Vadinasi, Toronte būsto teks ieškotis pačiam?
Taip. Nebus problemos – tereikia nuvažiuoti ir išsirinkti. Rinksiuosi butą kur nors arti arenos. Būčiau su šeima, gal ieškočiau ko nors edrvesnio. O dabar vienam to visiškai pakaks. Be to, kai pai
siilgsiu namų – iki Niujorko 45 minutės skristi.
Gal į Torontą iš Niujorko parsiveši numylėtinį anglų buldogą Blacką?
Blackui labai nesveika skraidyt lėktuvais – yra problemų su kvėpavimu. Dėl to ir nesivežiau į Graikiją. Kai nusipirkau mažiuką, jį man atgabeno lėktuvu. Paskui ėmė bijoti net lėktuvo garso. O mašina įpratęs važinėti. Įlipa ir nenori išlipti. Manau, jį atsivešiu: juk nuo Niujorko iki Toronto – aštuonios valandos mašina. Abu pabūsime ir ten, ir ten.
Ateis laikas, kai teks užsiimti kuo nors kitu. Tas perėjimas nebus lengvas. Kuo anksčiau suprasi, kad jis neišvengiamas, tuo bus geriau – spėsi pasiruošti gyvenimui po krepšinio ne tik finansiškai, bet ir kitais atžvilgiais.
Nelabai įsivaizduoju, kad pats turėtum laiko ir ūpo su dulkių siurbliu po namus sukinėtis. Naujoje vietoje kaskart tenka ieškoti ne tik buto, bet ir vyriškos tvarkos darkytojos?
Graikijoje vienas negyvenau – su manimi buvo vyresnysis brolis Žilvinas ir vienas vaikystės draugas. Jis puikiai gamino valgyti, yra dirbęs restoranuose. Visi pasidalydavome pareigas ir susitvarkydavome namuose idealiai. Turiu visokių reikalų ir už aikštės ribų. Vienam visko spėti būtų neįmanoma. Visur reikia geros komandos, o, kaip matom, geros komandos laimi.
Lengvai randi bendrą kalbą su naujais žmonėmis?
Man nesunku naujoje aplinkoje pritapti. Bet, aišku, niekada nesutapsi su visais dvylika žaidėjų. Juk visi nori būti pirmi, o drauge dirbant visko atsitinka. Būna, su kai kuriais gerai sutari, bet mažai bendrauji. Kaip kiekviename darbo kolektyve. Esi profesionalas, gauni už tai pinigus, tad turi problemas išspręsti, kad aikštėje jų neliktų. Yra žaidėjų, kurie po rungtynių net nesikalba, bet darbą aikštelėje atlieka kartu ir gerai.
Krepšininko karjeros laikas labai trumpas, o ir tą patį bet kada gali nutraukti trauma. Kaip susigyventi su jausmu, kad laikas švytėti aikštėje labai limituotas?
Tą suvokiu ir nuolat galvoju. Juk nieko amžino nėra. Bet turi išnaudoti galimybę, kuri tau duota. Turi pasirūpinti savo ir šeimos ateitimi. Visą gyvenimą ir nenorėčiau žaisti krepšinio. Ateis laikas, kai teks užsiimti kuo nors kitu. Tas perėjimas nebus lengvas. Kuo anksčiau suprasi, kad jis neišvengiamas, tuo bus geriau – spėsi pasiruošti gyvenimui po krepšinio ne tik finansiškai, bet ir kitais atžvilgiais. Juk mes tą darom nuo kokių šešerių – kiekvieną dieną sportuojam. Ir staiga viskas baigiasi. Iš pradžių nori pailsėti, pasėdi mėnesį du nieko nedarydamas, o tada prasideda visokios problemos.
Visą sezoną trunkanti rutina – namai, aikštelė, lėktuvas – turėtų įsukti į uždarą ratą, bukinti. Kaip iš jo ištrūksti?
Treniruočių, varžybų, salės, viešbučių, lėktuvų ratas man patinka! Be abejo, kartais tiesiog būtina iš jo pabėgti – galbūt kuo nors kitu užsiimti, nueiti atsipalaiduoti su draugais, skaniai pavalgyti ir rasti būdą negalvoti apie krepšinį. Pailsi, paskui viskas stoja į savo vietas.
Psichologiškai sunkesnių laikotarpių daugiau buvo karjeros pradžioje, tik atvažiavus į NBA. Iš pradžių viskas be proto įdomu, bet nesi pratęs prie tokio krūvio – tiek lėktuvų skrydžių, varžybų. Galiausiai neberandi, kur tavo kambarys. Paklysti, nes esi apsistojęs ketvirtame viešbutyje per šešias dienas. Gal kai kurios Europos komandos ir sužaidžia panašiai tiek rungtynių kiek Amerikoje, bet skraido tikrai mažiau. Dalyvauji varžybose Los Andžele, naktį skrendi į Denverį, viena laisva diena, paskui – į kokį Dalasą. Varžybos baigiasi vidurnaktį, namo parsigauni trečią ketvirtą nakties. Tai labai vargina. Aišku, į oro uostus nereikia vaikščioti, kiekviena komanda turi savo lėktuvus, skrydžiai padaryti kuo patogesni. Privačiame oro uoste tiesiai iš mašinos – į lėktuvą, o tašė net nepamatai, kaip viešbutyje atsidūrusi. Palieki daiktus kambaryje, pasiimi tik lipdamas iš lėktuvo namie. Personalo daug, viskas sutvarkyta idealiai. Organizacine prasme ten – lyg pasakų pasaulis. Žaidėjai pripranta prie gero gyvenimo ir kartais truputį nuo realybės atšoka.
Kas neatšoktų... Ypač kai į tą pasaulį patenka toks jaunas. Kaip pavyko nepamesti galvos gavus pirmus didelius pinigus?
Buvo keista: niekada pinigų neturėjęs, staiga gauni jų tiek, kad gali nusipirkti, ką tik norėtum. Protingas tokioje situacijoje neišliksi. Ir aš, ir visi kiti esame padarę klaidų. Normalu, kad iš pirmo atlyginimo žaidėjai nusiperka prabangias mašinas, kokių gal, protingai žiūrint, ir negalėtų sau leisti. Bet juk jei žmogus visą laiką apie tokį automobilį svajojo ir staiga pamatė, kad jį įperka? Devyniasdešimt aštuoni su puse procento taip pasielgtų.
Gal tėvai padėjo, patarė, kaip elgtis?
Žinoma. Tėtis padeda tvarkyti daug reikalų. Mama pataria dėl visko, išskyrus pinigus. Finansų klausimais turiu profesionalų patarėją.
Vienas po kito atžalų sulaukę tavo kartos krepšininkai gal pataria ir pačiam kurti šeimą? Kada vyrai tam subręsta?
Čia priklauso nuo kiekvieno, nuo situacijos, kada jis sutinka savąjį žmogų. O vaikai – norisi jau juos supt ar nesinori?.. Laikausi principo, kad vaikai nėra naminiai gyvūnėliai, kuriuos užsigeidęs imi ir nusiperki. Vaikams reikia sukurti idealias sąlygas, jiems reikia mylinčios mamos ir tėčio. O taip imt ir pasidaryt vaiką?.. Tokių dalykų nesuprantu. Mano bičiuliai, kurie dabar sulaukė atžalų, vedę, turi idealias šeimas. Tad jų vaikai – natūralus dalykas, kuris būna po to. Kada tai nutiks man – nežinia. Tikrai nemąstau taip: „Oi, jau visi turi, tai ir man reikia.“ Gal tokį požiūrį lemia tai, jog daug metų gyvenau Amerikoje. Čia, Lietuvoje, žmonės tuokiasi anksčiau. Ten kultūra truputį kitokia. Pirmiausia baigi universitetą, sužinai, ko nori gyvenime, tada galvoji apie šeimą.
Užsienio garsenybės nesidrovi pasakoti, kad aplink sukasi būriai susipažinti trokštančių gerbėjų, kurioms permiegoti su savo dievuku – garbė. Lietuvoje šiuo metu didesnių žvaigždžių nei krepšininkai vargiai rasi. Jauti ką nors panašaus?
Aišku, yra daug moterų, kurios nori permiegoti su žinomu žmogumi. Bet natūralu, kad joms patinka sėkmingi vyrai, kurie gyvenime ko nors siekia ir pasiekia. Kaip ir man patinka moterys, kurios turi savo nuomonę, tikslų. Juk neužtenka būti vien gražia ir tuo pagrįsti gyvenimą.
Didesnis dėmesys žinomiems veidams paaiškinamas. Tai – sėkmės žmonių trauka. Aišku, aplink besiburiantys turi įvairiausių tikslų, ketinimų. Pats privalai atsirinkti.
Tapus žinomam sunkiau atsirinkti, kas tikras draugas, o kas ieško naudos?
Tai irgi normalu. Dabar laikai ne patys geriausi – turiu galvoje ekonominius dalykus, krizę. O žmonės paskaito laikraščiuose apie milijoninius mūsų kontraktus. Atrodo, viskas paprasta, gyvenimas gražus. Tie dalykai pritraukia daug netikrų žmonių. Tai yra nutikę ne vienam sportininkui, verslininkui – bet kam, kas turi pinigų. Juk ir artimiausi žmonės kartais apgauna. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tik vienos istorijos žinomos, kitos – ne. Ir mane yra apgavę. Žinoma, ne taip, kad tai ką nors būtų pakeitę gyvenime.
Ko negalėtum atleisti kitam?
Man labai svarbi ištikimybė. Tikrumas. Nekenčiu dviveidžių.
Truputį nustebau, kad retkarčiais, kaip dabar, tave galima sutikti pas populiariųjų lietuviškų serialų prodiuserį, „Sakalų“ komandos bendraturtį Rolandą Skaisgirį. Esate skirtingų kartų, bet turite bendrų temų?
„Mus vienija krepšinis, bet apie jį šnekėjomės gal dešimt minučių. Tikrai turime apie ką kalbėtis. Rolandas – įdomus ir unikalus žmogus, padaręs tokią sėkmingą karjerą po krepšinio. Jis – tiesus, tikras, visada patars nesiekdamas naudos. Susipažinome, kai man buvo aštuoniolika, o jis ir „Sakalai“ atvažiavo į Ameriką rungtyniauti su Misūrio universitetu, kurio komandoje tuo metu buvau, – pasakoja Linas ir pro duris ką tik įžengusiam bičiuliui slėpdamas šypseną paaiškina: – Ką tik sakiau, jog su tavim draugauju dėl pinigų.“
Sabonio, Chomičiaus, Kurtinaičio, Marčiulionio kartą į priekį stūmė begalinė meilė krepšiniui ir troškimas bent jau aikštėje sumušti rusus. Kas skatina dabartinius žaidėjus?
Grįžtu žaisti su rinktine tik dėl meilės Lietuvai. Juk karjerai pasibaigus atsiminsime laimėjimus su šalies komanda. Daugiau skatina noras būti geriausiam, koks tik gali. Nenorėčiau sėdėti kur nors ofise, kai galiu įgyvendinti savo svajonę – tai, ką mėgstu, daryti kiekvieną dieną. Ir turėti už ką pavalgyti, pasirūpinti savo šeima. Tai – labai gražus ir geras gyvenimas.
Kelios užsienyje gyvenančios mūsų krepšinio žvaigždės mielai dalija interviu kitų šalių žiniasklaidai, bet ignoruoja lietuvišką. Kaip manai, kodėl?
Negaliu paaiškinti kitų žmonių elgesio. Matyt, yra nudegę ar turi argumentų. Aš pats neturiu bendravimo su Lietuvos spauda problemų. Ir stengiuosi jai teikti pirmenybę. Juk tai – tavo šalis, žmonėms įdomu, kaip tau sekasi svetur per sezoną. Žiniasklaida ir mes labai susiję. Mes kartu krepšinį paverčiame pramoga žmonėms.
