Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 6d. 19:02

Mylimąjį iš Serbijos vedęs Artūras Tereškinas: „Liūdna, kad Lietuva mūsų santuokos nepripažįsta“

Artūras Tereškinas su širdies draugu Vlad
Asmeninio albumo nuotr. / Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladimiru

Po šešerių metų draugystės Lietuvos mokslo premija įvertinto sociologo Artūro Tereškino svajonei buvo lemta išsipildyti – jis Danijoje susituokė su savo širdies draugu iš Serbijos Vladimiru Bralovičiumi. Ir nors kalbėdamas su 15min profesorius juokiasi, kad jųdviejų sužadėtuvės tikrai neprimena ištraukos iš romantinio filmo, jų internete užsimezgusi draugystė tikrai galėtų atsidurti romano puslapiuose. Susidūrę su kaimynų iš Vilniaus stoties rajono diskriminacija, įveikę atstumą, nepalaikymą ar skaudžius žodžius, tapę sutuoktiniais abu džiaugiasi – tokios teigiamos audringos reakcijos jie nesitikėję.

15min interviu Artūras Tereškinas papasakojo pažinties su sutuoktiniu Vladimiru istoriją, santuokos Danijoje ypatumus, kliūtis, su kuriomis tenka susidurti Lietuvoje, aplinkinių reakciją.

– Artūrai, papasakokite, kaip susipažinote su savo draugu.

– Susipažinome 2013 m. internetinėje pažinčių platformoje „OkCupid“. Ji įdomi tuo, kad užsiregistravus reikia atsakyti į šimtus klausimų, kurie reikalingi tam, kad ši programa automatiškai surastų tau labiausiai tinkantį partnerį. Tai klausimai apie gyvenimo prioritetus, profesinius interesus, kultūrinius pomėgius. Mūsų ir mano vyro sutapimo procentas buvo gana aukštas, jei gerai prisimenu, virš 87 procentų. Jis man parašė pirmas. Ilgai neatsakiau, nes tuo metu nemažai važinėjau darbo reikalais.

Šioje platformoje pradėjome kalbėtis kone kasdien, kiek vėliau perėjome prie „Skype“. Tačiau praėjo daugiau nei pusę metų, kol išdrįsome susitikti, – aš keliavau į Belgradą, kur tuo metu gyveno Vladas. Visa kita, kaip sakoma, istorija. Praleidome keturias nuostabias dienas. Atsimenu, sėdėjome ankstų rytą Belgrado oro uoste ir nežinojome, ką toliau darysime. Nuo to laiko ėmėme lankytis vienas pas kitą kas porą mėnesių. Jis atskrisdavo į Vilnių, aš keliaudavau į Belgradą. Ir vasaros atostogas dažniausiai praleisdavau Belgrade. 2016 metais mano vyras persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo to laiko gyvename kartu. Taigi esame kartu jau beveik šešerius metus.

– Gyvenate Lietuvoje. Mūsų visuomenėje dar ne visada tolerantiškai žiūrima į tos pačios lyties žmonių draugystę. Ar sulaukiate kokių nors pastebėjimų, aplinkinių komentarų?

– Gyvename gana tolerantiškoje aplinkoje. Turiu nuostabius kolegas. Galima tai vadinti savotišku burbulu, kuris mus apsaugo nuo neapykantos ir skausmo.

Bet esame susidūrę ir su neapykanta grįstais buitiniais konfliktais. Galbūt dėl jų išsikraustėme iš mūsų ankstesnio buto Vilniaus stoties rajone. Ten turėjau kaimynę, kurios draugas mus vadino „pyderais“. Kita nuolat girtuokliaujanti pora iš kitos mūsų namo laiptinės vadino mane „profesoriumi pyderu“. Dėl tos kaimynės, kuri tapo ir epizodine mano romano „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ heroje, yra tekę rašyti ir pranešimą policijai. Deja, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, o aš neturėjau laiko skųsti šio sprendimo. Dabar gyvename Naujamiestyje, kuris atrodo draugiškesnis mums.

– Ar nesunku puoselėti tokius santykius?

– Gyventi kartu nesunku, pirmiausia dėl to, kad mano vyras – puikus partneris. Mano charakteris sudėtingas ir gal šiek tiek konfliktiškas, bet dėl Vlado pakantumo mano keistumams ir kūrybingoms depresijoms nesunku išspręsti problemas.

Net ir dabar, po šešerių metų, jis man atrodo kaip tikras stebuklas, nes didesnę savo gyvenimo dalį buvau vienišius, kuriam partnerystė atrodė gana svetimas dalykas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, kai surandi savo žmogų, labai lengva atsisakyti savo vienišumo ir nenoro įsipareigoti.

Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu
Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu

– O kaip įvyko jūsų sužadėtuvės?

– Deja, turiu nuvilti jus, nes didelės romantikos nebuvo. Visi mūsų gyvenimo metai kaip ilgos sužadėtuvės. Prisimenu, kad kai po mėnesio vizito Vilniuje 2014 metais Vladas ruošėsi atgal į Belgradą, o mano akyse kaupėsi ašaros, paklausiau jo anglų kalba: „Ar vesi mane?“ Jis atsakė „taip“. Dėl įvairių priežasčių tik dabar galėjome tai padaryti.

Visi mūsų gyvenimo metai – kaip ilgos sužadėtuvės

– Gegužės pradžioje Kopenhagoje sumainėte žiedus. Kodėl nusprendėte susituokti būtent Danijoje?

– Danija labai draugiška užsieniečiams. Ir nesvarbu, ar tu heteroseksualus ar homoseksualus. Jie sutuokia poras iš viso pasaulio.

Kitose Europos šalyse, kurios pripažįsta tos pačios lyties santuokas, santuokos procedūros sudėtingesnės, pavyzdžiui, kai kur reikia būti tos šalies rezidentu ar būti gyvenus toje šalyje bent pusę metų. Danija tokių reikalavimų neturi. Pirmiausia reikia užpildyti prašymą Valstybės departamentui, kad jis išduotų leidimą tuoktis. Visus dokumentus (pasų kopijas, dokumentus, kad nesi vedęs ir kad gali tuoktis) reikia pateikti internetu. Atsakymo reikia laukti nuo savaitės iki mėnesio.

Jei leidimas išduodamas, jis automatiškai siunčiamas į pasirinktą savivaldybę, kurioje pora norėtų susituokti. Kopenhagoje jų yra keturios. Mes pasirinkome pagrindinę didžiausią Kopenhagos savivaldybę. Gavę leidimą internetu pasirinkome santuokos dieną. Tiesa, į Kopenhagą reikia nuvažiuoti bent vieną dieną prieš vedybas, nes savivaldybėje reikia užregistruoti pasus. Kalbant apie Kopenhagos pasirinkimą, reikia pasakyti ir tai, kad pažįstame net kelias homoseksualias poras, kurios jau ten yra susituokusios. Jų patarimai taip pat padėjo pasirinkti Daniją.

– Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo artimieji, draugai?

– Jaučiamės keistai, bet jau seniai nesame sulaukę tiek daug sveikinimų ir palinkėjimų. Ir artimieji, ir draugai mus palaikė ir sveikino. Nesitikėjau tokios audringos teigiamos reakcijos. Kartu džiaugiuosi, kad išdrįsome pasidalinti šiuo asmeniniu įvykiu su gana plačia socialinių tinklų auditorija.

Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu ir draugu Gilbertu
Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu ir draugu Gilbertu

– Ar tai buvo spontaniškas, o galbūt ilgai svarstytas ir gerai apgalvotas sprendimas?

– Taip, tai labai apgalvotas sprendimas – penkeri metai. Per tą laiką visko buvo, bet gyvenimas kartu dar labiau įkvėpė įteisinti šiuos santykius. Liūdna, kad Lietuvos valstybė mūsų šeiminių santykių nepripažįsta. Bet nemažoje dalyje Europos šalių mes esame šeima, susieta santuokos ryšiais. Ir tai svarbiausia.

– Manau, visiems išties įdomu sužinoti, kaip vyksta netradicinės orientacijos žmonių vestuvės. Papasakokite apie ceremoniją.

– Jos nėra išskirtinės. Danija neskirsto žmonių į heteroseksualius ar homoseksualius. Visos civilinės santuokos ceremonijos yra lygiai tokios pat.

Į Kopenhagos rotušę reikia atvykti penkiolika minučių prieš ceremoniją. Įėjus į rotušę, pamatai širdimis pažymėtą taką, kuris nuveda į santuokos patalpą. Ten lauki savo eilės. Teisėjas iškviečia į ceremonijos salę, pasako kalbą besituokiančiųjų pasirinkta kalba. Mes pasirinkome anglų. Jei neklystu, be danų, dar galima rinktis vokiečių kalbą. Visa kita tikriausiai taip pat kaip ir Lietuvos civilinės metrikacijos biuruose. Pati ceremonija trunka nuo 5 iki 10 minučių. Jaudindamiesi į rotušę atvykome gana anksti, todėl matėme, kaip prieš mus tuokėsi trys heteroseksualios poros.

– Kaip nors paminėjote šventę?

– Turime kelis pažįstamus Kopenhagoje, vienas draugas atvažiavo iš Švedijos. Draugų iš Lietuvos ir Serbijos nebuvo, nes jiems surengsime atskirą šventę. Mūsų santuokos ceremonija buvo anksti po pietų, po jos nuėjome į puikų barą pavadinimu „Oscar bar cafe“ visai šalia rotušės ir keliese atšventėme. Kitą rytą jau keliavome atgal į Vilnių. Bet, kaip sakiau, didesnės šventės mūsų dar laukia birželio pradžioje. Planuojame skristi ir į Belgradą, kuriame mūsų išsiilgę Vlado draugai ir artimieji.

– Galbūt laikėtės kokių nors lietuviškų vestuvių papročių?

– Nesu artimiau susipažinęs su lietuviškų vestuvių papročiais. Manau, jie labai kinta. Tradicinėse vestuvėse esu buvęs daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Atsimenu tik kariamus piršlius ir upėmis besiliejantį alkoholį. Galbūt būdami Belgrade surengsime tradicinį serbišką vakarėlį jų labai populiariose tradicinėse tavernose, kurios vadinamos „kafana“. Ten geriama serbiška rakija, groja tradicinės muzikos atlikėjai, šokama ir dainuojama.

– Tradiciškai labai populiaru po vestuvių išvykti medaus mėnesio. Ar jūs taip pat kur nors kartu keliausite?

– Taip jau sutapo, kad netrukus kelioms savaitėms išskrendame į Stokholmą. Aš turiu mokslinę stažuotę Stokholmo universitete. Tai bus mūsų medaus mėnuo. Abu labai mėgstame šį miestą ir jo optimistinę dvasią. Stokholme jau esu gyvenęs kelis mėnesius (buvau vizituojantis profesorius prieš gerą dešimtmetį), todėl jį jau neblogai pažįstu. Su šiuo miestu susiję daug gražių prisiminimų. Tikiuosi, kad po šių kelių savaičių tokių prisiminimų bus dar daugiau.

Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu
Asmeninio albumo nuotr./Artūras Tereškinas su širdies draugu Vladu

– Ką manote apie lietuvių požiūrį į netradicinės orientacijos žmonių santuoką?

– Nežinau, ar yra daug ką manyti. Lietuvių požiūriuose nemažai neapykantos ir nesupratimo. Liūdna, kad ir nemaža dalis mūsų politinio elito pritvinkusi neapykantos. Nors nesu optimistas, neprarandu vilties, kad tiek neigiami požiūriai, tiek pati LGBTQ+ žmonių padėtis Lietuvoje keisis į gera, ypač po kitų Seimo rinkimų.

– Kokie jūsų ateities planai? Ką manote apie vaikus, jų auginimą?

– Vaikų neplanuojame, nes jų niekada nenorėjome. Per savo ilgą gyvenimą turėjau ne vieną galimybę turėti vaikų, bet rinkausi jų neturėti. Atrodo, kad reiktų teisintis dėl to, bet savo pasirinkimų nesigailiu. Gyvenimo pilnatvė įmanoma ir be vaikų. O apskritai planuojame daug kurti, keliauti ir mylėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:44
01:16
22:20

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką