Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 3d. 13:01

„Pelėdų kalno“ aktorius Arnas Danusas: „Filme kovojame už tai, kuo tikime – už Lietuvos laisvę“

Arnas Danusas Interviu
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Arnas Danusas

„Pelėdų kalnas“ – neabejotinai vienas labiausiai laukiamų šių metų lietuviškų filmų. Vasario 16-osios proga ekranus pasieksianti režisieriaus Audriaus Juzėno kino juosta pasakos apie 1947–1952 metais Lietuvoje vykusius politinius ir istorinius įvykius, apie nepriklausomybės šauksmą, beatodairišką riziką priešintis laisvės vardan.

„Pelėdų kalne“ vaidina daugybė jaunosios kartos aktorių, tarp kurių – ir Arnas Danusas (24), juostoje įkūnijęs partizaną Šmelingą.

„Kai perskaičiau scenarijų, tiesiog įsimylėjau Šmelingą. Gal dėl jo savybių – ryžto, garbės, dėl to, kad jis buvo nuoširdus su savimi. Jo veiksmuose nebuvo veidmainystės“, – sakė jaunasis aktorius.

Jau šiandien jis kino užkulisiuose vadinamas ne tik kylančia žvaigžde, bet ir moterų numylėtiniu. Artėjant filmo premjerai, 15min pakalbino Arną apie aktorystę ir filmavimo užkulisius.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Arnas Danusas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Arnas Danusas

Filmas didžiuosiuose ekranuose pasirodys jau vasario 16-ąją. Kokios emocijos apima laukiant premjeros?

Daug ir įvairių tų emocijų apima, labai ilgas kelias nueitas – juk pradėjome filmuoti 2015 metų pradžioje, beveik prieš trejus metus, o baigėme tik praeitą pavasarį. Pats filmavimas vyko dviem etapais, iš pradžių pavasarį, o paskui žiemą, tačiau abu kartus buvo vienodai šalta (juokiasi).

Nuo atrankos praėjo daug spalvingų dienų, o aš, rodos, jau spėjau pamiršti, kaip ten viskas vyko.

Filmo dar nemačiau ir, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinuosi. Filmas man apie save primena visur – net ir einant miesto gatve, visur kabo plakatai, yra to jaudulio, tačiau tikiu, kad viskas bus gerai, žinau, kad mums viskas puikiai pavyko.

Kelias scenas jau mačiau ir man labai patiko. Galiu patikinti – filmas bus tikrai labai gražus. Nors sau, kaip kad būna – pastabų turiu. O ir dabar žiūrint – kai vaidinau, atrodė, kad ir emociškai stipriau viską perteikiau, ir bėgau greičiau, o kine viskas atrodo kiek kitaip nei realybėje.

Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.
Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.

Papasakok apie savo vaidmenį. „Pelėdų kalne“ tu – partizanas Šmelingas. Koks jis?

Istorija pasakoja apie mus, kelis gimnazistus, kurių likimai susiklosto labai skirtingai, kiekvienas herojus pasuka kitais kelias, visų jų vertybės skirtingos.

Mano personažo Šmelingo likimas skaudus – jis neturi tėvų, tėvas emigravęs į Vokietiją, mamos nėra, vienintelis pažįstamas, kuris manimi rūpinasi – partizanų grupuotės vadas Kovas (vaidina aktorius Mantas Zemleckas). Mes drauge norime kovoti už tai, kuo tikime, šiuo atveju – už Lietuvos laisvę.

Lygiagrečiai čia pat yra ir kitas, mano asmeninis gyvenimas – mokykla, mano pažįstami. Ir visoje didelėje kovoje nėra pozicijos „mes nugalėsim“, čia yra žmonės, kuriais tu tiki, kuriais pasitiki, nori, kad tavimi tikėtų, pasirūpintų. Toks yra ir partizanų lyderis Kovas.

Luko Juzėno nuotr./Arnas Danusas
Luko Juzėno nuotr./Arnas Danusas
Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.
Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.

Kaip apskritai atsidūrei šiame filme? Kodėl būtent šiame – kokia čia buvo istorija?

Trečiame kurse su berndrakursiais buvome užsiregistravę pas Dalią Survilaitę – ji buvo šio filmo aktorių atrankos režisierė. Prieš tai su Dalia buvau nusifilmavęs keliose reklamose, o vėliau ji pakvietė pabandyti dalyvauti atrankoje į „Pelėdų kalną“.

Pradžia buvo įdomi ir net kiek komiška – bandžiau kelis skirtingus vaidmenis ir vis neišeidavo. Galiausiai režisierius man pasakė: „Eik, išsiplauk galvą, ateisi rytoj.“ Tada net nesupratau, ką jis turėjo omenyje, bet, matyt, aš jam patikau, nes pasikvietė dar kartą.

Kitą dieną atėjau ryžtingai nusiteikęs ir pasakiau: „Režisieriau – Šmelingas.“ Tada jis nusijuokė, sako: „Nu, bandom.“

Padarėme keletą bandymų ir jis pasikvietė mane vaidinti. Nors tada turbūt labiau apsidžiaugiau net ne todėl, kad gavau vaidmenį, mane labai džiugino, kad aplink mane buvo Aidas Jurgaitis, Rūta Šmergelytė – juk mes visi drauge akademijoje ketverius metus praleidome.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas ir Rūta Šmergelytė
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas ir Rūta Šmergelytė

Tai kokie buvo tie pirmieji filmavimai? Ką šiandien atsimeni ryškiausiai?

Pradėjome filmuoti Kauno krantinėje, pirmas filmavimo dienas buvo daug veiksmo scenų. Savo fiziniais duomenimis pasitikiu, todėl didelio streso nebuvo, tačiau man tada kolegos sakydavo, palauk palauk, Danusai, palauk, kol prabilsi – iš pradžių neturėjau jokio teksto, tik daug laksčiau. Mane gaudė rusai, reikėjo bėgti, slapstytis.

Esu užaugęs su Džeimso Bondo filmais, todėl buvo didžiulis įspūdis, kad dabar ir pats panašiose situacijose prieš kameras atsidūriau, įsivaizduodavau, kaip aš čia įspūdingai lakstau, bėgu, šokinėju (juokiasi).

Gyvenau Kaune, viešbutyje, kas vakarą grįždavau, pasiimdavau į rankas tekstą ir ruošdavausi kitos dienos filmavimui. Tiesiog gyvenau filme. Tačiau kai pradedi į tai įsijausti, kai išgyveni visas tas scenas, tampa lengviau, natūraliau.

Buvo viena įdomi scena bažnyčioje, ją buvo labai sunku vaidinti, ten vaidinu, kaip slepiuosi, o rankose turiu dokumentus – įrodymą, kad Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Emociškai tai buvo labai stipru, todėl po filmavimo jaučiausi lyg du maratonus nubėgęs.

Kokios scenos dar buvo išskirtinės? Žinau, kad net į ledinį vandenį teko lįsti. Papasakok plačiau.

Teko teko. Čia buvo net greitoji atvažiavusi, mokymus darė. Mane aprengė hidrokostiumu, prie kurio pritvirtino du kilogramus švino, nes kitaip su tuo kostiumu neskęsčiau. Ir šalta, ir baisu, šiaip jaudulys ima, o dar turi galvoti, kaip įtikinamai suvaidinti.

Nors scena vandenyje man nebebuvo pirma – prieš keletą metų turėjau nedidelį vaidmenį suomių filme, kur nusirengęs su mergina turėjau bėgti į vandenį.

O šiaip filmavimo aikštelėje buvo visko – filmavome šaltuoju metų laiku, ir dieną, ir naktį, teko ir per lietų. Buvo daug tokių, šiandien, rodos, smulkmenų, tačiau teko išmokti prisitaikyti, pažinti save įvairiose situacijose. O dar visur su partizano apranga – grubiais ilgaauliais batais, plačiu švarku, ginklas rankose.

Tai tavo pirmas didelis vaidmuo kine. Koks įspūdis? Kokių pamokų gavai?

Tai visiškai kita patirtis nei teatre. Įdomu tai, kad teatro aktorius yra įpratęs, kad spektaklyje eina ištisinė siužetinė linija, viskas vyksta nuosekliai, o čia, kine, viskas susimaišo – gali vieną dieną filmuoti pabaigą ir tik vėliau – pradžią. Ir viskas labai labai intensyvu.

Kartais, būdavo, grįždavau po filmavimų į viešbutį ir jau niekur nenorėdavau eiti – reikdavo pabūti su savimi, susidėlioti mintis ir suvirškinti visą tą mišrainę.

Teatre aktorius turi partnerį, dirba su juo, nori, kad jį jaustų auditorija, kalba jai. O kine – viskas atvirkščiai. Čia, žinoma, taip pat turi partnerį, tačiau tuo pat metu negali pamiršti ir kameros, ir aplinkos. Kaip sakydavo Juzėnas – formulė tokia: 30 proc. sudaro darbas su kamera, 30 proc. – partneris, dar 30 proc. aplinka ir likę 10 proc. yra sėkmės.

Man iš pradžių vis kartodavo – dirbk su kamera, dirbk su kamera. Ką reiškia dirbk, galvodavau? Šokt man prieš ją, burt kažką? Bet paskui apsipratau. Šis darbas neabejotinai davė daug naujų patirčių.

Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.
Arnas Danusas, Luko Juzėno nuotr.

Ar lengvai „išeidavai“ iš vaidmens?

Nebuvo tokios distancijos, kad esu aš, ir yra vaidmuo. Atsidūręs aikštelėje elgdavausi kaip Šmelingas, net jei tuo metu ir būdavo pertrauka. Kažkaip jaučiau, kad kai persirengiu personažo drabužiais, tai ir perimu jo emocijas. O jau tuomet jei valgai – tai kaip Šmelingas, geri arbatą kaip Šmelingas, jei eini į tualetą, akimirkai nusnaudi – irgi kaip Šmelingas.

Kas pačiam buvo sunkiausia? Su kokiomis ypatingomis situacijomis teko susidurti filmavimo aikštelėje?

Turbūt bažnyčioje filmuota scena, kurioje mane puola rusai, o aš turiu išsaugoti dokumentus – tai buvo sunkiausia psichologiškai. Nors šiaip man visas filmavimas buvo kaip žaidimas, net režisierius sakydavo – vyrai, pažaiskim karą, taip šmaikštaudamas jis mus nuteikdavo emociškai.

O šiaip situacijų buvo pačių įvairiausių. Tačiau supratau, kad su Audriumi Juzėnu buvo visai kita mokykla, nei ta, kurią ketverius metus turėjau akademijoje.

Kalbėjome čia kada su kursioku Karoliu Kasperavičiumi, sakau, Karoli, tu pažiūrėk, kokiame mes nuotykyje savo gyvenime esame. O jis man – bet tai tikrai nuotykis!

Tai nebuvo eilinis darbas, todėl ir dabar galiu pasakyti, kad aš nedirbau, man tai buvo ištisas didelis nuotykis.

Luko Juzėno nuotr./Arnas Danusas
Luko Juzėno nuotr./Arnas Danusas

Užsiminei, kad jau teko filmuotis ir Suomijoje. Papasakok plačiau apie šį vaidmenį.

Antrame kurse turėjau nedidelį vaidmenį suomių filme „Kitos merginos“, vaidinau tokį Luką, kuris atvyksta į Suomiją kaip turistas ir čia sutinka gražią merginą. Scenarijus toks, kad mes įsimylime, ji atvyksta pas mane į Lietuvą, o aš – jau su kitomis ir sudaužau jai širdį. Žodžiu, bad boy (juokiasi).

Visas tas filmavimas man buvo iššūkis. Tuomet išvykau iškart po egzamino, nusikėliau į kažkokią salą, ten mane aprengė ir sako filmuojam! Reikėjo nusirengus su mergina bėgti į jūrą.

Esu suvaidinęs vieną sceną ir filme „Popiežius prieš Hitlerį“.

Ar šeimoje tu vienas pasukai aktorystės keliu, ar čia jau genai?

Mano pusbrolis taip pat aktorius. Jis Lietuvoje studijavo estų filologiją, o vėliau įstojo mokytis Taline, kur šiemet baigs aktorystės studijas. Jis už mane dvejais metais vyresnis, todėl gal mane šiek tiek ir įkvėpė pasukti šiuo keliu.

O tėvai kartais net juokauja – sako, iš kur tu toks vienas menininkas? Mama mano seselė, tėtis – tolimųjų reisų vairuotojas. Tėčio sesuo lietuvių kalbos mokytoja, senelis – rašo eilėraščius ir net knygą išleidęs yra.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

Visuomet buvau vienas tų vaikų, kurie išsiskiria. Gyvenau mažame Baisogalos miestelyje, mokykloje turėjau ilgus plaukus, mėgau kelnes su nukarusiu klynu, lankiau muzikos mokyklą, kai mano draugai žaidė krepšinį. Man menas, kultūra patiko nuo mažens, o muzika, vėliau – teatras atvėrė pasaulį, pamačiau jį kitomis akimis.

Kada supratai, kad nori būti aktorius? Kaip prisijaukinai teatro sceną?

Čia turbūt lietuvių kalbos mokytoja Elena Sadauskienė padarė įtaką. Ji man buvo didžiulis autoritetas, labai šviesus žmogus mano gyvenime – ji daug kalbėdavo apie literatūrą, apie teatrą, mus į spektaklius Vilniuje veždavo.

Tai čia viskas vyko kokioje 8–9 klasėje. Pamenu, kaip atvykome į Vilnių, praėjome pro centrinius akademijos rūmus ir aš paliečiau ranka stiklinį užrašą ant durų ir tada pagalvojau – noriu čia mokytis.

Pabandžiau mokykloje vaidinti, o man tada mokytoja juokais pasakė, kad teatras kabina kaip narkotikas, dabar suprantu, ką ji turėjo omenyje. Nebenorėjau palikti scenos.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

Iki šiol prisimenu visus pirmus vaidmenis. Justino Marcinkevičiaus „Mažvyde“ vaidinau špitolninką, su chebra statėme Povilo Makausko „Yolo“, kuriame vaidino Putiną, išėjo ir „Lokis“. Su Justina Smieliauskaite išleidome „Žuvėdros dienoraščius“, su Giedre Kriaučionyte padarėme „X tavyje“ – spektaklį-terapiją apie archetipus žmonių. Vis dar eina rodomas mūsų diplominis spektaklis „Identify“ – ten sukūriau muziką ir pats vaidinu.

Ar kada pats pagalvojai, kuo būtum tapęs, jei nebūtum pasukęs aktorystės keliu?

Kad viskas taip kažkaip savaime susiklostė. Kai stojau, aiškiai žinojau, kad noriu į akademiją, tada kursą rinko Oskaras Koršunovas, Saulius Bareikis, Ieva Stundžytė ir Eglė Gabrėnaitė. Patekau į jų rankas ir esu dėkingas už visus tuos metus kartu, jaučiu didelę pagarbą, juk tiek reikėjo su mūsų kursu atkentėt (juokiasi).

O jei rimtai... net nežinau, ką kita gyvenime galėčiau daryti, ir gal net dėl to šiek tiek baisu. Tada turbūt studijuočiau informatiką ir kurčiau kompiuterinius žaidimus. Tai mano hobis.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

O, čia įdomu, turbūt ir daugiau įdomių pomėgių turi. Kokia kita tavo asmenybės pusė? Koks esi, ką mėgsti, uždaręs teatro duris, išėjęs iš filmavimo aikštelės?

Manau, kad esu labai nuobodus ir neįdomus žmogus. Kiekvieną vakarą grįžęs pažiūriu po filmą arba du, paskaityti mėgstu. Mėgstu išeiti į miestą, lankau kino teatrus, galerijas – tai labai įdomu.

O tie kompiuteriniai žaidimai man gana skaudi tema (juokiasi), juos per daug mėgstu. Pirmoje klasėje tėtis man padovanojo „Play Station“ ir tai buvo peilis mūsų santykiuose, o kartu pati puikiausia dovana. Oi, kiek jau jų visokių prižaista yra... Tačiau labiausiai turbūt žavi tie, kuriuose galiu susikurti savo paties pasaulį, kuriame kuriu naują gyvenimą – susirengiu namus, ką nors pasistatau, auginu... Čia toks savotiškas asketizmas gal, siekis pabėgti nuo realybės.

Tam tikra prasme ir teatras, ir kinas yra pabėgimas nuo realybės, savito, kito pasaulio kūrimas. Kai pagalvoji – visa tai turi panašumų.

Turbūt tai tiesa. Ir teatras, ir kinas, ir žaidimai yra tam tikras mano pabėgimas. Gal išties aš taip nemyliu to pasaulio? Nežinau. O gal čia tiesiog noras pažinti kitą, nors ir išgalvotą realybę.

Įdomu ir tai, kad dabar vis labiau populiarėja aktorių vaidmenys žaidimuose, vis daugiau jų filmuojasi. Tad gal kada? (šypteli)

O kalbant apie kiną – kurių kūrėjų darbais labiausiai žaviesi? Kieno stilistika tau artimiausia?

Labai įvairiai. Man patinka Ruperto Sanderso stilistika, ta simetrija, švara, kurią jis perteikia filmuose. Taip pat visiškai priešingos Quentino Tarantino scenos, dievinu jo filmus. Įdomu, kad visi jo filmai filmuojami iš apačios, o žiūrint atrodo, kad tu pats esi auka ir tau tuoj bus šakės. Štai neseniai peržiūrėjau visą Stanley Kubricką.

O teatre? Kas tavo favoritai? Prieš tai išvardinai tiek daug vardų, kurie tave įkvepia.

Ir tai tiesa. Visi tie žmonės, kurie kartu buvo mano kelyje, visi jie man tiek daug davė ir visiems jiems esu be galo dėkingas. Eglė Gabrėnaitė, Ieva Stundžytė, Saulius Bareikis – tai žmonės, kurie mane vedė už rankos, jie tapo mano autoritetais.

Džiaugiuosi, kad turiu galimybę vaidinti su Airida Gintautaite, Vainiumi Sodeika, Dovydu Stončiumi.

Taip pat Audrius Juzėnas – jis tokią stiprią energiją skleidžia, kaskart tokia liepsna dega, ką bedarytų. Nuoširdžiai stebėdavausi, kaip jam pavyksta save taip perkrauti, taip pačiam susikoncentruoti į darbą ir tuo dar gebėti užkrėsti kitus. Filmavimo aikštelėje su švilpuku vaikščiodavo ir išjudindavo visus.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

Ir nors gal šiandien, kai jau baigėsi filmavimas, ta situacija atrodo kiek juokinga, bet tada, filmuojant „Pelėdų kalną“, mes negalvojom, ar norim valgyti, ar nepamiršom atsigerti, ar pakankamai išsimiegojom – norėjosi tiesiog daryti, dirbti atidavus visą širdį.

Visi šie išvardyti žmonės yra būtent tokie – jie šimtu procentu atsidavę tam, ką daro ir tai tiesiog negali neįkvėpti. O dar kai turi galimybę prie viso to prisiliesti, negali nevertinti.

Ankstesnė Audriaus Juzėno juosta „Ekskursantė“ sulaukė daugybės liaupsių ir gerų įvertinimų. Jau iš anksto, dar iki premjeros, „Pelėdų kalnas“ vadinamas vienu laukiamiausiu metų filmu, kuris tarsi jau pasmerktas sėkmei. Koks jausmas tau, kaip jaunam aktoriui, didžiajame kine debiutuoti su jau vardą spėjusiu užsitarnauti režisieriumi?

Tai, visų pirma, didelė atsakomybė. Kaskart, kai ruošiesi, nenori nuvilti režisieriaus, komandos, su kuria dirbi. Vertinu ir Juzėno pasitikėjimą manimi – juk kartais net ir dideliems profesionalams kyla klausimai – ar sugebėsiu, ar pavyks, atsiranda didžiulė baimė suklysti, o dar imi galvoti, ar nesuklydo pats režisierius tikėdamasis iš manęs per daug? Svarstai, gal nesi toks gabus, kaip jam pasirodė?

Man patinka Audriaus Juzėno požiūris, kaip maištininko, kad jis atsirinko jaunus aktorius. Jis vis primindavo mums, kad norėdami ką nors padaryti, pirmiausia turime savimi patikėti. O tada jau viskas įmanoma.

Darbas su juo man buvo ištisa mokykla ir labai vertinga. Kai atsiranda pasitikėjimas režisieriumi, komanda, tada atsiranda ir azartas įrodyti, kad esi ne iš kelmo spirtas.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

Dar prieš pradedant filmavimą, turėjote kokių nors specialių treniruočių?

Tiesa, su vaidmeniu reikia susidraugauti, įsijausti. O tam reikia susikurti ir atitinkamą nuotaiką. Dar ruošdamasis filmavimams daug vaikščiodavau po Vilnių su ausinuku ausyse, garsiai klausydavau „Rammstein“ muzikos ir bandžiau perimti tą nuotaiką – bandydavau įsivaizduoti, kad mane kažkas seka, kad slapstausi. Paskui pats juokdavausi iš savęs.

Buvo labai įdomus pasiruošimas vienai kovos scenai – turėjau mėnesį laiko lankyti bokso pamokas. Tuomet važiavau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, kur susipažinau su nuostabiu mokytoju. Jis, beje, už mano treniruotes nepaėmė nė cento!

Tos pamokos buvo ypatingos, jos nebuvo tik apie tai, kaip sugniaužus laikyti kumščius, kaip spirti. Tai buvo ištisa filosofija. Treneris man išaiškino daug dalykų apie gyvenimo moralę, daug su juo kalbėdavomės.

Nemažai pokalbių vykdavo ir po filmavimo, jie labai svarbūs. Apskritai, tos treniruotės svarbios psichologine prasme, pokalbiai, motyvacija, įsijautimas į vaidmenis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Arnas Danusas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Arnas Danusas

Nors iki dabar sakau, kad visur, kur eini pirmą kartą, dažnai teški savo galvą į sieną. Nes darai klaidų, mokaisi pats iš savęs, kaupi patirtį. Atsitrenki į sieną ir išauga guzas, tačiau kaip tu kitaip išmoksi? Kitą kartą jau eini atsargiau, protingiau, bet žinai, kad pabandei.

Aš trenkiausi galva į „Pelėdų kalną“ ir man tai patiko, buvo smagu, tai – neįkainojama patirtis. O dabar manau, kad filmas bus labai gražus. Jau dabar žinau, kad yra keletas tiesiog nuostabių scenų.

Filmas ekranus pasieks jau visai netrukus. Ar susimąstei apie tai, kad po premjeros veikiausiai užgrius dėmesys, populiarumo banga?

Nežinau. Nors gal ir įdomu, kaip čia bus (šypsosi). Bet kokiu atveju, esu įsitikinęs, kad svarbiausia – neprarasti savęs. Šlovės nesiekiu, filmas yra mano darbas, kurį tiesiog noriu atlikti gerai. Nenorėjau pasakyti, kad tie žmonės man nerūpi, man svarbu, kad yra žmonių kurie mane palaiko, kviečia draugauti ir t.t. Šlovė nieko nereiškia, bet ne žmonės, juk aš jiems ir kuriu.

Vieno, ko galiu tikėtis ir norėčiau tikėtis – kad po šio filmo man atsivers naujų kelių, naujų pažinčių. Gal atsiras progų su tuo pačiu režisieriumi kurti toliau – tai yra tai, kas mane iš tiesų jaudina.

Filmo kūrybinė grupė prieš susitinkant su tavimi pašnabždėjo, kad esi merginų numylėtinis, o po filmo premjeros veikiausiai tapsi naujuoju širdžių ėdiku ir svajonių jaunikiu, jaunuoju Tadu Blinda.

Tikrai? Oho (juokiasi). Žinai, man keista – žmonės kartais sako, kad esu gražus, nors aplinkoje, kurioje augau nuo mažens to negirdėjau. Neturėjau nei to merginų dėmesio, nei draugų daug. Nueidavau su keliais futbolo kamuolį paspardyti ir tiek.

O paskui atvažiavau į Vilnių ir žmonės ėmė pastebėti dalykus, kurių net pats savyje nemačiau. Nesureikšminu nei grožio ar negrožio ir net nenorėčiau, kad tai darytų įtaką mano gyvenime.

Tiesa, „Pelėdų kalne“ buvau labai įsimylėjęs ir tai man suteikė daug gyvybinės energijos. Tie santykiai truko maždaug metus ir jie baigėsi – tiesiog abu supratome, kad mūsų keliai per daug skirtingi. Tačiau noriu tam žmogui labai padėkoti, nes išgyvenau labai gražų laiką. O dabar... Dabar mėgaujuosi vienatve.

Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas
Asmeninio albumo nuotr./Arnas Danusas

Vadinasi, merginos gali suklusti?

Galbūt. Nors šiuo metu man santykiai nėra prioritetas, ta sritis gal kiek į kitą pusę nustumta. Dar man norisi šiek tiek kitais dalykais pagyventi, dar yra to laiko. Kita vertus, juk niekas negali žinoti, kaip čia gyvenimas ką tau paruošęs yra.

Nors viduje tikiuosi, kad 2018 metais bus tokie minčių pravalymo metai. Noriu įgyvendinti savo nepabaigtų darbų sąrašiuką, noriu pažiūrėti daugybę filmų, kurių dar nesu matęs.

Juolab kad darbine prasme dabar pakankamai laisvas laikotarpis – dauguma darbų jau padaryti. Dabar atrodo, kad visi gyvename „Pelėdų kalnu“, o kas laukia už jo – pamatysime.

Turiu įvairių užmojų – norėčiau keletą savo spektaklių sukurti, taip pat laukia nauja filmavimo pamaina filme apie gamtininką Tadą Ivanauską, juostoje „Broliai“ vaidinu vieną iš jo brolių. Kol kas nufilmavome tik dalį, darbai vyko Baltarusijoje, todėl gal pajudės šis filmas ir toliau.

Tomo Ivanausko nuotr./Arnas Danusas „Lokio“ repeticijoje
Tomo Ivanausko nuotr./Arnas Danusas „Lokio“ repeticijoje

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Streikuojantys Klaipėdos mokytojai išeis į gatves: „Tai gaisras, kurį gesinti reikia tuoj pat“

Verslas

Seime prasidėjo diskusijos dėl PVM lengvatų elektromobiliams, malkoms ir vaikų maistui

Aktualu

Justinas Mickus: Tikra Europos armija? Verčiau pakalbėkime apie tikrąją PESCO naudą

Vardai

15min studijoje – iš ekstremalios kelionės grįžę L.Pobedonoscevas ir A.Bružas

Verslas

Seimas pritarė naujovėms: individualiai veiklai – mažesni mokesčiai, o „Sodrai“ – įrankis prieš sukčius

Vardai

Eimunto Nekrošiaus netektis: „Mirė visa lietuviška teatro epocha. Kurti toliau bus labai sunku“

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Saulius Čiučelis

Kultūra

Mirė režisierius Eimuntas Nekrošius: artimųjų pageidavimu laidotuvės bus privačios

15min iš Belgrado Sportas

Serbų mačas su lietuviais Belgrade – vertas milijono

Aktualu

Garsus fotografas drėbtelėjo: niekas nepasikeis, kol asocialams leidžiama daugintis

Mokslas.IT

Pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla

Gazas

Ar automobilis gali degalams naudoti vandenį?

Aktualu

Dailininkės A.Každailytės artimieji neiškovojo didesnės bausmės jos žudikui

Mokslas.IT

Tiesos serumas: filmų kūrėjų pramanas ar realiai egzistuojanti tardymo priemonė?

Aktualu

Visiškai girtas BMW vairuotojas Kaune sukėlė kraupią avariją

Verslas

Seimas po svarstymo pritarė vaiko pinigų didinimui iki 50 eurų

Vardai

R.Mačiulytės skriaudėjo nepasigailėjo ir apeliacinis teismas: nelaisvės terminas prailgintas

Aktualu

Neprotestuojančios profsąjungos siūlo, kaip koreguoti atlyginimų pedagogams tvarką

Aktualu

Sprogimas per dvasininkų susitikimą Kabule pražudė mažiausiai 40 žmonių

Gyvenimas

15min studijoje – pokalbis su neurologe apie migrenos simptomus ir pasekmes

Naujienos

Aktualu

Lietuvos vadovai vieningi – dažnai gendančiu „Spartan“ orlaiviu skraidyti nenori

Verslas

Seime prasidėjo diskusijos dėl PVM lengvatų elektromobiliams, malkoms ir vaikų maistui

Tik 15min Gazas

Renkame Lietuvos Šimtmečio automobilį: išbandėme„Volga“ GAZ 21, vadintą rykliu

Aktualu

Dėl LGL bendruomenę įžeidusio lankstinuko kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir VDAI

Prie Pakso buvo...

Aktualu

Streikuojantys Klaipėdos mokytojai išeis į gatves: „Tai gaisras, kurį gesinti reikia tuoj pat“

Vardai

Eimunto Nekrošiaus netektis: „Mirė visa lietuviška teatro epocha. Kurti toliau bus labai sunku“

Aktualu

Justinas Mickus: Tikra Europos armija? Verčiau pakalbėkime apie tikrąją PESCO naudą

Aktualu

50 metų vienoje įmonėje išdirbęs ir net paminklą jai pastatęs kaunietis: „Niekad neėmiau biuletenio“

Verslas

Seimas pritarė naujovėms: individualiai veiklai – mažesni mokesčiai, o „Sodrai“ – įrankis prieš sukčius

Kultūra

O koks tu, kai nevaidini? Saulius Čiučelis

Vardai

15min studijoje – iš ekstremalios kelionės grįžę L.Pobedonoscevas ir A.Bružas

15min iš Belgrado Sportas

Serbų mačas su lietuviais Belgrade – vertas milijono

Aktualu

Garsus fotografas drėbtelėjo: niekas nepasikeis, kol asocialams leidžiama daugintis

Gyvenimas

Pirmasis plikledis: kaip išsilaikyti ant kojų ir išvengti traumų?

Aktualu

Dailininkės A.Každailytės artimieji neiškovojo didesnės bausmės jos žudikui

Vardai

R.Mačiulytės skriaudėjo nepasigailėjo ir apeliacinis teismas: nelaisvės terminas prailgintas

Mokslas.IT

Pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla

Mokslas.IT

Tiesos serumas: filmų kūrėjų pramanas ar realiai egzistuojanti tardymo priemonė?

Gazas

Ar automobilis gali degalams naudoti vandenį?

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką