Bjaurios jos, tos senos meilės. Net nežinai, griauna jos ar kuria.
Jurga augo mažame kaimelyje, kaip ir Antanas. Susipažino juodu kažkur laukuose, kai jis nusprendė šitą keistą kaimyninio kaimo mergaitę išmokyti vairuoti dėdės traktorių. Ir jei tai buvo meilė ne iš pirmo žvilgsnio, tai iš pirmo žodžio – tikrai. „Pora kaip tvora, vandeniu neperliet“, – juokavo vienkiemių moteriškės, paslapčia žavėdamosi jaunų žmonių draugyste. Gal ši idilė juodu ir prie altoriaus būtų atvedusi, jeigu ne šaukimas į sovietų armiją. Jaunuoliai rašė vienas kitam vos ne kasdien ir tikriausiai būtų išsaugoję meilę, jei ne gandai, pasiekę Antaną, kad jo Jurga laksto į pasimatymus su kitais. Tai buvo netiesa, tačiau pora išsiskyrė. Apsigydžiusi širdies žaizdas, jau bebaigdama studijas Vilniuje, Jurga susipažino su mielu vaikinu ir sutiko už jo tekėti. Vestuvių išvakarėse ji atvėrė slaptą Antano dėžutę, vartė ten saugomus laiškus, pageltusias senamadiškas nuotraukas, karštai meldėsi, kad rytoj jis pravertų bažnyčios duris prieš pat lemtingąjį „taip“ ir išsivežtų ją toli toli.
Lemtingasis „taip“ nuskambėjo, praėjo 11 metų. Norėdama pailsėti nuo yrančios santuokos keliamos įtampos, Jurga ilgam pasiliko pas tėvus kaime. Tie patys miškai ir pievos, ta pati upė – viskas jai priminė Antaną. Ir kažkodėl kankino bloga nuojauta... Bijodama, kad kas nors nutiko, moteris susirado jį (Kauno apskrityje buvo viršininkėlis) ir paliko sekretorei savo telefono numerį. Kai po kelių dienų jis suskambėjo ir Jurga išgirdo Antano balsą, širdis akimirką nustojo plakti. Ji papasakojo apie blogą nuojautą, o jis patvirtino, kad tą pačią dieną prieš savaitę jos ieškojo, o neradęs išmetė merginos rašytus laiškus, nuotraukas. Jie kalbėjosi telefonu ištisas dienas. Atrodė, tarsi nė nebuvo išsiskyrę. Vieną vakarą Jurga į ragelį sušnabždėjo: „Žinai, o aš visą gyvenimą tave mylėjau.“ – „Ir aš tave“, – atsakė jis. Po to viskas vyko greitai – tarpmiestinis traukinys, ašaros perone, o dabar – laiminga šeima ir du vaikučiai. „Labai mėgstu pasakoti šią istoriją, – sako Jurga. – Kai pasakoju, visada verkiu.“
Ne be reikalo žmonės sako: sena meilė nerūdija. Net ir nostalgiškai pažvelgus į savo praeitį atrodo, kad pirmoji mokyklos ar studijų laikų meilė – tai kažkas magiško, neapčiuopiamo, stebuklingo ir šviesaus. Vėliau irgi būta draugysčių, meilių, gal kur kas rimtesnių, gal kur kas ilgiau trukusių, gal net vedybomis pasibaigusių... Tačiau jos kitokios. Racionalesnės, ramesnės, turėjusios daugiau asmeninės laisvės ir erdvės. Jau nebegalvoji, kad tu ir jis – neperskiriamas vienetas, jau nebebaisu, kad praradusi jį nemokėsi ar nenorėsi gyventi, netrokši šnekėtis su juo valandų valandas. Labiau nei jaunystėje vertini savo laiką. Ryšys su mylimu žmogumi svarbus ir reikalingas, bet ne gyvybiškai.
Daug ką keičia ir tai, kad myli nebe pirmą kartą. Supranti, kas vyksta tavo širdyje ir kūne, žinai, kas yra aistra, sugebi atskirti fizinį geismą nuo širdies troškimų. Pastebi ir supranti, ko iš tavęs nori mylimasis, matai jo pliusus ir minusus, blaiviai vertini sunkumus, kurių gali kilti judviem bendraujant. Vis daugiau vadovaujiesi ne širdimi, o protu.
Jei pirmoji meilė buvo skaudi, sunki, jei ją lydėjo pažeminimas, melas ar kiti sunkūs išgyvenimai, patirta įtampa atsikartos ir vėliau bendraujant su vyrais. Menki juokai su ta pirmąja meile.
Tačiau kai tau dar nėra dvidešimties, viskas atrodo kitaip. Nesupranti, kas vyksta, kodėl pila karštis, linksta keliai, kas pakeičia tavo balsą ir eiseną, kodėl taip virpa jo paliestas kūnas. Nesupranti ir gal todėl jautiesi taip, it būtum palytėta dievų, išrinkta iš daugelio ir paskirta kažkokiai didžiai paslapčiai. Kai visa tai pasibaigia, nebeaišku nei kas atsitiko, nei kodėl, tačiau skauda ilgai ir smarkiai. Atrodo, kad tai nebepasikartos, kad niekada nebesutiksi tokio žmogaus, koks buvo jis, kad jau viskas baigta amžinai.
Vėlesnius atsisveikinimus su mylimaisiais išmoksti vertinti blaiviai. Žinai, kad skausmas praeina, jis jau pažįstamas ir ne taip gąsdina. Žinai, kad bus kitas žmogus: anksčiau ar vėliau, bet atsiras ryšys su juo – taip pat daugiau ar mažiau pavykęs.
Skamba labai romantiškai, bet įsikiša mokslininkai. Jaunystės mylimųjų susitikimai ir visos tos romantiškos, nežemiškos (be to, ne tokios jau ir retos!) istorijos galiausiai sudomino psichologus.
Kuo ypatinga jaunystės meilė
Pirmiausia specialistai iškėlė visai logišką klausimą: kodėl kai susitinka studijų ar jaunystės laikų mylimieji, vos neapsiverčia visas jų gyvenimas aukštyn kojomis? Ir kodėl to gyvenimo aukštyn kojomis neverčia susitikimas su vėlesniais mylimaisiais ar netgi su tais, už kurių buvome ištekėjusios?..
Dar būdama psichologijos bakalaurė, Jennifer Beer apklausė daugiau nei 300 porų ir nustatė: problemos, kurios mus ištinka bendraujant su priešinga lytimi, yra kur kas labiau susijusios ne su tėvais, kaip ilgą laiką manyta, o su pirmosios meilės istorija! Jei mokyklos laikų meilė buvo abipusė, nuoširdi, šilta, kupina pagarbos ir pasitikėjimo, tikėtina, kad ir bendraudamos su kitais vyrais jausimės saugios, laimingos, gebėsime sukurti intymų ryšį. Jei pirmoji meilė buvo skaudi, sunki, jei ją lydėjo pažeminimas, melas ar kiti sunkūs išgyvenimai, patirta įtampa atsikartos ir vėliau bendraujant su vyrais. Menki juokai su ta pirmąja meile.
Vaikinas, kurį pamilsta jaunutė mergina, tampa jai etalonu. („Štai toks turi būti vyras!“) Kuo daugiau pora bendrauja, kuo geresnis įsimylėjėlių ryšys, tuo didesnė tikimybė, kad vėliau ji – sąmoningai ar ne – ieškos vyro, primenančio pirmąją meilę. Net jei tos meilės istorija ir nenusisekė, tikėjimas, kad „gali būti ir kitaip“, atsiras ne iš karto: merginai kurį laiką atrodys, kad „visi vyrai – kiaulės ir nori tik vieno“. Turės nutekėti daug vandens, nuskambėti nemažai nuoširdžių žodžių, kol ji suvoks, kad gali būti ir kitaip.
Kodėl pirmoji meilė tokia galinga?
-
Iki 20 metų formuojasi esminės žmogaus vertybės, identitetas, atsiranda, nors ir migloti, gyvenimo tikslai ir troškimai. Jei du jaunuoliai daug laiko praleidžia kartu, jų asmenybės bręsta drauge: juodu pasirenka panašias vertybes, puoselėja panašias svajones ir troškimus. Todėl nenuostabu, kad susitikę po daugelio metų pasijunta taip, it būtų radę antrąją savo širdies pusę.
-
Psichiatras Thomas Lewis nustatė, kad paaugliškos meilės ir jausmai, ištinkantys mus sulaukus brandaus amžiaus, skiriasi ne tik psichologinėmis, bet ir hormoninėmis charakteristikomis. Paauglystėje meilę lydi (o gal sukelia?..) didesni nei kada nors vėliau testosterono ir progesterono kiekiai (tai lytiniai hormonai, susiję su seksualiniu aktyvumu). Be to, į kraują išmetamas oksitocinas – tas pats hormonas, kuris padeda užmegzti ryšį mamai ir gimusiam kūdikiui. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad pirmojoje meilėje užkoduota galinga seksualinė energija ir stiprus prieraišumas, galintis tęstis visą gyvenimą!
-
Tarsi patrakėlių hormonų dar būtų maža – pokštą iškrečia atmintis. Žmonės, anot psichologo Davido Rubino, geriausiai prisimena 10–30 savo gyvenimo metų laikotarpį. Vadinasi, neišvengiamai pirmoji meilė įstrigs į atmintį giliau nei visi vyriškiai, kuriais žavėjomės po trisdešimtojo gimtadienio.
Kaip ir kodėl jie suranda vienas kitą
Anksčiau pirmąsias meiles surasti nebuvo taip lengva: jei vaikinas ir mergina išvažiuodavo gyventi kitur, vienintelė galimybė susitikti būdavo arba bendri pažįstami, arba jo didenybė Atsitiktinumas. Sakoma, kad pirmoji meilė dėl to yra tokia brangi, jog nesibaigia vedybomis; ir iš tiesų, retai kuri jomis baigiasi. Išskiria draugystei nepritariantys tėvai, mokslai, atstumas, kariuomenė... Buvę mylimieji sukuria savo šeimas, augina vaikus, paskęsta kasdieniuose rūpesčiuose, o savo jaunystės laikų meilę prisimena dažniausiai tuomet, kai išyra santuoka. Tada ir sprendžia, ieškoti kadaise mylėto žmogaus ar ne.
Kai sena meilė sugrįžta, žmones ištinka dar vienas unikalus jausmų derinys, kurio, matyt, niekur kitur rasti nepavyktų.
Dabar viskas kur kas paprasčiau. Yra internetas, yra Google! Nesvarbu, ar geras sutuoktinis, kiek vaikų, – nuobodulio ar nostalgijos akimirką niekas netrukdo užrašyti savo pirmosios meilės vardo paieškos langelyje. Pamatai nuotraukas, perskaitai kai kuriuos faktus, ir širdis pašoka. Visai kaip kadaise, ar ne?..
Ir susitikimą suorganizuoti kur kas paprasčiau. Pora elektroninių laiškų į darbo pašto dėžutę, kelios trumposios žinutės, ir buvę mylimieji jau skuba vienas pas kitą (smalsuoliams visada galima pasiteisinti komandiruote ar seminaru).
Kas nutinka galiausiai susitikus? Jei tikėtume pasakojimais, kažkas tikrai stebuklingo: „Oro uoste jis vis bučiavo mane, ir nors buvo praėję daugiau kaip 20 metų, kartojo ir kartojo, kokia aš graži.“
Jei tikėtume psichologais, trys ketvirtadaliai tokių porų lieka kartu, jei tik joms netrukdo aplinkybės (pavyzdžiui, kurio nors vieno ar abiejų santuokos – nors paprastai ir tai ne kliūtis). Nenuostabu – juk jie jaučiasi vėl atradę pamirštą savo sielos dalį! Jei mylimieji susituokia, jų skyrybos būna kur kas retesnės nei galima būtų tikėtis.
Be to, keturiasdešimtmečiai dažnai patiria amžiaus vidurio krizę: „Nieko nepasiekiau, neįvykdžiau senų savo svajonių – gyvenimą nugyvenau blogai...“ O čia staiga atsiranda šansas perrašyti iš naujo pirmosios meilės istoriją, sukuriant jai kitokią – laimingą – pabaigą! Juk tai tikrai pakeistų likimą, ar ne?..
Kai sena meilė sugrįžta, žmones ištinka dar vienas unikalus jausmų derinys, kurio, matyt, niekur kitur rasti nepavyktų. Sutiktas vyras yra ir pažįstamas, ir nepažįstamas. Atsiranda aistra, smalsumas, susižavėjimas, viltis – visa tai, kas būdinga ką tik užsimezgusiai simpatijai. Bet kadangi pora pažįstama seniai, minėtus jausmus lydi pasitikėjimas, atvirumas ir nuoširdumas, kuriuos įprastu atveju tektų ilgai kurti ir puoselėti. Sutikite, dėl tokio ryšio galima daug ką paaukoti!
Griaunamoji jausmų galia
Algis laimingai nugyveno su žmona 27 metus. Santuoka, anot jo, buvo ideali – jie gerbė vienas kitą, buvo ne tik puikūs meilužiai, bet ir geri draugai. Nieko neįtardamas Algis išleido žmoną į vaikystės draugo laidotuves. „Po to jau nebebuvo taip, kaip anksčiau“, – atsidūsta jis. Ten žmona sutiko savo pirmąją meilę. „Ji racionali, protinga moteris, – sako vyras. – Tačiau aš jos negalėjau pažinti: atrodė, tarsi ją kas nors užhipnotizavo! Vos grįžusi, ji paprašė, kad gyventume atskirai. Vėliau aš juos užtikau lovoje.“ Šeima iširo moters iniciatyva. Jos mylimasis neišsiskyrė ir vis dar budriai saugo nuo savo žmonos nesantuokinio ryšio paslaptį.
Ar laiminga ši moteris, netyčia sutikusi jaunystės dienų mylimąjį ir apsisprendusi likti su juo? Ar buvo verta stačia galva nerti į jausmus, vienu brūkšniu užbraukiant tai, kas buvo kurta beveik 30 metų?..
Daugelis santuokų atlaiko vieno iš sutuoktinių neištikimybę ar flirtą. Tačiau vyro ar žmonos susitikimas su jaunystės meile – kur kas sunkesnis išmėginimas. Jausmai, apie kurių egzistavimą žmonės nieko neįtaria, staiga prasiveržia, o protui gali būti per sunku juos kontroliuoti.
Todėl jei esate ištekėjusios, geriau rimtai pagalvokite, ar verta ieškoti savo pirmosios meilės. Kai tik ryšys atsinaujina, tai jau nėra fantazija ar nostalgija. Jis tampa stipriu jausmu, kuriam taip norisi suteikti antrą šansą. Būkite atsargios. Praeitis gali skaudžiai atsiliepti jūsų dabarčiai.
