Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 17d. 11:29

Po skyrybų šokėjas D.Žebrauskas-Skruzdėliukas verčia naują lapą, tik planus dar stabdo traumos

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas ir Ieva Sakalauskaitė
Denis Grabovskij ir Juliaus Kalinsko nuotr. / Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas ir Ieva Sakalauskaitė

Skyrybos – visuomet nemalonus ir skausmingas procesas. Tačiau kai širdyje jauti, kad santuoka ima byrėti, o lipdyti suskilusio puodo nebepavyksta, tenka priimti sprendimą ir sukti skirtingais keliais. Taip nutiko ir gatvės šokių treneriui, buvusiam daugkartiniam šalies sportinės gimnastikos čempionui Dainiui Žebrauskui-Skruzdėliukui (47) bei rinkodaros specialistei Ievai Sakalauskaitei (26). Po dvejų santuokos metų pora nusprendė padėti tašką.

Tiesa, padėjo jį jau seniau, prieš metus, nors apie tai garsiai nekalbėjo. Nes ir dabar, kaip sako, dar šiek tiek skauda, esą ne visos žaizdos užgijo.

Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas pokalbiui su 15min ryžosi sunkiai. Praėjusiais metais, paklaustas apie jo šeimą ištikusius pokyčius, tuomet atsitvėrė tylos siena. Apie dabar jau buvusią žmoną Ievą jis atsiliepia tik gražiais žodžiais, tačiau skyrybų temą stengiasi palikti praeityje ir toliau pilna pėda žygiuoti per gyvenimą.

„Dabar gyvenu puikiai: daug veiklos, daug naujų, pačiam sau išsikeltų tikslų – viskas juda tai, kaip ir turi būti“, – 15min sakė Skruzdėliukas.

– Nuo skyrybų praėjo metai. Kaip jūs pats šiandien jaučiatės?

– Man iki šiol šia tema nemalonu kalbėti, tačiau suprantu, kad gyvenimas nesustojo ir turiu gyventi toliau. Skaudžiausia turbūt yra tai, kad man apie buvusią žmoną vis primena kiti, daugelis nežino, kad mes išsiskyrę ir, jei pamato ją kur nors mieste su kažkuo, pasako. O aš nenoriu apie tai girdėti.

Ir veikiausiai todėl, kad dar ne viską esu paleidęs, dar į kai kuriuos dalykus reaguoju skausmingai, tačiau tokia būsena – natūrali. Juk drauge buvome ketverius metus, per kuriuos daug visko įvyko. O po skyrybų teko stotis ant kojų iš naujo.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dainius Žebrauskas ir Ieva Sakalauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dainius Žebrauskas ir Ieva Sakalauskaitė

Dėl kokių priežasčių priėmėte sprendimą skirtis?

– Nebuvo jokių pykčių. Tiesiog atėjo ta diena. Dabar manau, kad mes kažkuriame etape vienas kitą pametėme. Buvo laikas, kai jos darbas pasikeitė, mano mintys sukosi apie naują studiją, abu pasinėrėme į kitas veiklas. Galiausiai atėjo diena, kai supratau, kad žmogus nori išeiti, o negali būti šalia žmogaus, kuriam reikia eiti.

Daug kalbėjomės, tačiau supratom, kad reikia skirtis. Nes, o koks tikslas? Dviem nelaimingiems žmonėms gyventi kartu yra kažkas baisaus.

Kaip suprantu, tai nebuvo vienos dienos sprendimas?

– Oi, ne, tikrai ne. Jis buvo išlauktas ilgą laiką. Bandėme šeimą klijuoti, tačiau kaip kartais būna – ji tiesiog nebesiklijavo. Todėl nusprendėme, kad geriau skirtis ir nebekankinti vienas kito.

Kiekvieni santykiai duoda kokių nors pamokų. Ko jus išmokė santuoka, skyrybos su Ieva?

– Per gyvenimą patirties santykiuose turiu pakankamai, tačiau vieną supratau iš naujo – negalima nustoti tarpusavy kalbėtis, kad ir kas bebūtų. Gal buvo ir klaidų: gal kartais per daug pasakydavau, gal kartais per tiesmukai, gal ir charakteris mano ne auksinis – suprantu, kad nesu dovanėlė.

Šiandien sunku ir pasakyti, kas nutiko. Į santuoką ėjome lakoniškai, gražiai, o ir skyrybos buvo tokios. Kita vertus, per daug nebandžiau ir analizuoti, bet jaučiau viena – žmogus nori išeiti. O jei nieko nebegali padaryti, turi tai paleisti.

Denis Grabovskij nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas
Denis Grabovskij nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas

Ar tai reiškia, kad Ieva norėjo išeiti?

– Galima sakyti, kad taip. Mačiau, kad ji su manimi nebuvo laiminga, o matyti artimą žmogų, kurį labai myli, nelaimingą – labai skaudu. Jaučiau, kad kažkas ne taip, bandėme kalbėtis, viską bandėme. Bet kai matai, kad niekas nesikeičia... tada ir pagalvoji – gal skyrybos yra išeitis?

Dabar nežinau, kaip ji su kuo gyvena, girdžiu daug nuogirdų, tačiau prašau visų manęs į tai nevelti. Labai tikiuosi, kad ji yra laiminga. Man ji – vienas nuostabiausių žmonių apskritai sutiktų gyvenime, ji atvėrė man daug naujų durų, parodė daug naujų spalvų, su ja gavau daug įvairios patirties, ji praplėtė mano akiratį ir gyvenimą nušvietė kaip vaivorykštė po stipraus lietaus. Tą žmogų visą gyvenimą minėsiu tik gražiuoju, o tai kad mes išsiskyrėme... gaila, bet taip atsitiko.

Nors... jei nuo manęs vieno būtų priklausę, gal ir dabar mes būtume buvę kartu. Bet negali savintis žmogaus.

Kaip jūs dabar sutariate, palaikote ryšį?

– Nebendraujame visiškai. Aš jos paprašiau, kad kuriam laikui nutrauktume ryšius. Man vis dar yra skaudu. Maniau, kad jausiuosi lengviau, bet supratau, kad man viduje dar kažkas kirba. Tie ketveri metai kartu nenuėjo šiaip sau, kad vieną dieną ėmei ir išmetei – žmogus buvo ir, matyt, vis dar kažką jam jaučiu.

Gal tai egoistiška, tačiau šiuo etapu man lengviau nebendrauti ir nieko nežinoti. Nei aš kišuosi į jo gyvenimą, nei ji į mano.

Sakote, kad neretai pažįstami jums užsimena apie tai, kada, kur ir su kuo matė Ievą. O po to nustemba, kad jūs jau kurį laiką nebe kartu. Ar tai reiškia, kad apie skyrybas mažai kam užsiminėte?

– Kartais pagalvoju, kad net nežinau, ar man pasisekė ar nepasisekė, jog turiu begalę pažįstamų. Kas tam tikrą laiko tarpą aš iš skirtingų žmonių gaunu informaciją apie Ievą, kai pasakau, kad man nebeįdomu, nes mes nebekartu, jiems būna šokas – klausia, kaip jūs galėjot? Na, galėjom.

Nors gal dabar bus pagaliau padėtas taškas ant „i“, visiems bus viskas aišku, kad mes kiekvienas gyvename savo gyvenimus.

Tarp jūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas, jums 47-eri, Ievai – 26-eri. Kaip manote, gal ir tai turėjo įtakos iširusiai santuokai? Neretai skirtingame amžiuje skiriasi vertybės, požiūris į santuoką, gyvenimą šeimoje.

– Kai pradėjom draugauti, problemos nebuvo. Net ir dabar laikausi nuostatos, kad yra porų, kurių amžiaus skirtumas dar didesnis, bet jos puikiai sutaria. O ir šiaip – ką tuomet sakyti, kai vienmečiai susituokia ir išsiskiria? Nemanau, kad amžiaus skirtumas yra problema, mūsų atveju tai nebuvo priežastis ar bent jau ne pagrindinė. O jei vis tik buvo – tada turbūt tai mano klaida, nes galbūt turėjau įvertinti, kad amžiaus skirtumas padarys savo. Nors kai įsimyli, apie tai negalvoji. Gal tik dabar labiau stengiuosi vertinti protu ir mesti jausmus į šoną.

Kaip ten bebūtų, viskas dabar dėliojasi taip, kaip turi dėliotis. Manau, kad gyvenimas man paruošė dar daug įdomių staigmenų.

O naują meilę į širdį esate pasiruošęs įsileisti ar dar anksti?

– Nežinau. Yra nuostabių merginų, kurios man patinka, tačiau į viską pradėjau žiūrėti truputį atsargiau. Aišku, kartais liūdna vienam tarp keturių sienų, tuomet apsikraunu veikla ir namo grįžtu tik pamiegoti.

Manau, kad kažkas jau galėtų pasibelsti, tačiau tai nereiškia, kad kviečiu belstis, tiesiog durų neuždarau. Nors prisipažinsiu, iš pradžių maniau, kad uždarysiu jas ilgesniam laikui, bet juk gyvenimas yra gražus, niekada nežinai, ką ir kada sutiksi.

Kažkas yra pasakęs, kad tą kažką sutiksi, kai būsi tam labiausiai pasiruošęs, tačiau tuo pat metu – kai mažiausiai to tikėsiesi. Tereikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir mėgautis kiekviena diena.

Po skyrybų savo gyvenime atvėrėte naują puslapį, atradote naujų aistrų. Papasakokite apie tai plačiau.

– Oo, taip! Veiklos dabar tikrai netrūksta. Nors, kaip kartais jau juokiuosi, gyvenimas, būna, pristabdo. Esu skaitęs, kai žmogus viduje nesijaučia labai laimingas, ir kūnas pradeda atitinkamai reaguoti. Vienu metu visko per daug užsigriebiau, patyriau ne vieną traumą.

Žaisdamas futbolą žiauriai susižeidžiau čiurną, užsiimdamas ekstremaliu vandens sportu stipriai susižalojau ranką, stuburą. Nors viena po kitos įvykusios traumos neatbaidė – išbandžiau jėgos aitvarus, susipirkau visą vandenlenčių sportui reikalingą įrangą, tik kad lentos ir šalmai kabo ant sienos – reikia išsigydyti, gal dabar tiesiog nelemta.

Denis Grabovskij nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas
Denis Grabovskij nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas

Įsitraukėte ir į motosporto entuziastų būrį, mokotės važiuoti motociklu. Ar dar per mažai adrenalino?

– Visiems dažnai linkiu padaryti tai, ko visą gyvenimą labai bijojo arba ką ilgai atidėliojo. Vienas kolega man pasiūlė išsilaikyti motociklo teises. Tuomet iškart pasakiau, kad ne – jaunystėje esu išsidrėbęs, vos nekirtau galvos į akmenį, todėl sakiau, ne, nenoriu.

Tačiau netrukus susigundžiau. Pradėjau važiuoti ir supratau, kad tai nuostabu. Kai pajauti tą adrenaliną – ačiū Dievui, kad man jau tiek metų, kad suprasčiau riziką – tai yra vau. Tie, kas vairuoja motociklą, žino, apie ką aš kalbu.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Dainius Žebrauskas-Skruzdėliukas

O kaip sekasi šokių veikloje?

– Puikiai. Netrukus laukia keli renginiai, taip nuo rugsėjo atidarome naują sezoną „Ozo“ prekybos centre – studijoje nebetelpam, todėl atidarome naują patalpą, kad galėtume priimti daugiau žmonių. Noriu, kad žmonės išmoktų šokti.

Neužilgo laukia dar vienas naujas TV projektas, kur pradėsim ruošti savo chebrytę – veiklos tikrai netrūksta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką