Kaip gimė idėja tokiam filmo „Trys milijonai eurų“ scenarijui? Kokią žinutę siekėte perteikti šiuo filmu?
Manau, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų bent tyliai pasvajojęs apie tai, ką darytų, jei laimėtų daug pinigų. Aš, nors ir neperku loterijos bilietų, tikrai esu ne kartą pagalvojęs, ką daryčiau, jei laimėčiau. Visi mes norim būti laimingesni, gražesni, turtingesni ir ši istorija būtent apie tokius paprastus, netikėtai praturtėjusius žmones.
O filmo žinutės niekad nenoriu atskleisti prieš filmą, nes kiekvienas žiūrovas ją pamato vis kitokią.
Kur Jūs išleistumėte netikėtai gautus 3 mln. eurų?
Pačią pirmą dieną išsimokėčiau paskolą, nes nemėgstu būti kam nors skolingas. Tuomet lėkčiau ilgai kelionei ir atostogoms. Grįžęs nusipirkčiau kelis mažus butus Vilniuje, kuriuos iškart išnuomočiau. Tada investuočiau į savo filmus. Pagaliau padaryčiau pasauliui skirtą pilno metro filmą anglų kalba. Dar kažkiek paaukočiau vaikams ir gyvūnams ir, kiek liks, pasilikčiau juodai dienai.
Koks Jūsų požiūris į loterijas? Ar esate kada lošęs?
Esu lošęs kelis kartus vaikystėje. Bet tuos kelis kartus nieko nelaimėjęs supratau, kad šis užsiėmimas ne man. Lygiai ta pati istorija su rūkymu.
Jei nelošiate, tačiau tiksliai žinote, kaip išleistumėte 3 milijonus, kaip jų siekiat?
Manau, kad geriausias, patikimiausias ir tikrai garantuotas pinigų šaltinis yra darbas. Tai ir yra mano alternatyva. Bet pilnai suprantu ir tuos, kurie laimę bando loterijose. Kiekvienam savo.
Ar kuriant scenarijų, teko domėtis realiomis loterijų laimėtojų istorijomis? Kokie būtų pastebėjimai? Ar jas kažkas vienija?
Prieš rašant tikrai nemažai domėjausi kaip gyvena tikri laimėtojai. Juos visus sieja tai, kad turtingi jie būna neilgai. O kartais jau po metų gyvena dar vargingiau nei prieš laimėjimą.
Tai trečiasis pilno metro filmas ir visi trys yra komedijos. Ar šis žanras Jums artimiausias širdžiai? Kodėl?
Taip, komedija man yra artimiausias žanras. Nežinau dėl ko. Gal kad šiaip į gyvenimą žiūriu gana pozityviai, esu laimingas, o ir iš negatyvių dalykų nebijau pasijuokti.
Rašyti komedijas man yra lengva. Juokauti mėgstu ir moku. Ant scenos to daryti gal taip niekada ir neišdrįsiu, bet mano žodžiais visad gali kalbėti mano sukurti personažai ekrane.
Taip pat tai yra sėkmingiausias kino žanras Lietuvoje, o man tikrai patinka, kai mano filmus pamato daug žmonių.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte, kurdami šį filmą?
Tokiu įtemptu grafiku dar nebuvau dirbęs. Pirmos kelios pamainos buvo labai labai ankstyvos. Gal kokią penktą dieną jau pervargau ir stipriai susirgau. Dirbau ir su 39 laipsnių temperatūra. Teko kelias pamainas filmuoti prieš tai naktį miegojus vos valandą (kai sergu visad prastai miegu). Žodžiu, didžiausias krūvis teko organizmui. Bet kažkaip atsilaikiau ir rezultatas visa tai su kaupu atpirko.
Kodėl pasirinkti „kaimiečių“ personažai? Ar „miestiečiai“ laimėtus pinigus tikrai racionaliau išleistų?
Man jie nėra „kaimiečiai“. Jie yra tiesiog paprasti žmonės, kurie gyvena provincijoj. Žinoma, filme nemažai pokštų kyla iš to, kad jie nedaug mieste buvę, daug ko nesupranta, bet aš pats, nei žmonių, nei savo personažų neskirstau į „kaimiečius“ ir „miestiečius“.
Julius ir Živilė Rekašiai (pagrindiniai filmo personažai) yra šiek tiek kitokio mąstymo žmonės. Net ir situacijos, į kurias jie patenka, kyla ne dėl jų kvailumo, o dėl vaikiško naivumo.
Pirmas dalykas, ką padarytų milijonus laimėjęs miesto žmogus, tai greičiausiai, kad dramatiškai mestų darbą ir tą patį vakarą eitų į miestą to laimėjimo demonstratyviai švęsti. O pirmas dalykas, ką padarytų kaimo žmogus, tai paskambins kaimynui paklausti, ar tas dar nepardavė savo mašinos, nes ji naujesnė ir mažiau saliarkos valgo. Aš, žinoma, kiek perdedu, tačiau tai iliustruoja, kad miesto ir kaimo žmonės yra kitokie, ir netipinėse situacijose elgiasi skirtingai.
Kaip manote, ar tai, jog didelę sumą gauna vargingai gyvenęs žmogus, užprogramuoja jų švaistymą?
Nebūtinai, bet dažniausiai taip. Tiesiog staigiai praturtėjęs vargingiau gyvenęs žmogus sunkiai suvokia tų pinigų kiekį ir vertę. Taip pat jie dažnai nori atsigriebti už vargingą praeitį todėl jų sprendimai kur ir kaip tuos pinigus išleisti dažnai būna neapgalvoti.
Kas, Jūsų nuomone, yra prasmingas pinigų leidimas?
Vienareikšmiškai kelionės. Labai gerbiu žmones, kurie neturi didelių pajamų, bet taupo ir kartą ar du per metus kažkur išvažiuoja. Juk visi mes vis daugiau dirbam praktiškai tam, kad galėtume turėti vis geresnes atostogas.
Papasakokite apie savo neracionaliausią pirkinį. Ar neracionalūs pirkiniai visuomet blogybė?
Jei neracionalus pirkinys teikia džiaugsmą, tai jis yra geras pirkinys. Manau, patys neracionaliausi, tikrai nebūtini pirkiniai būtų keli maži meteoritai. Turiu šešis, dar trūksta keturių iki pilnos laimės. Sekantis planuose – nukritęs iš mėnulio.
Astronomija domiuosi nuo vaikystės, o meteoritai yra vieninteliai dalykai žemėje, kurie yra nežemiškos kilmės ir kuriuos galima turėti. Mane žavi vien mintis, kad kai kurie jų gali būti seniai sunykusių žvaigždžių liekanos arba senesni už mūsų planetą.
Ar filme yra scena, kur personažai gulėtų lovoje ir mėtytų pinigus į viršų? Filme apie pinigus tokia tikrai turėtų būti.
Ne, tokios scenos nėra, bet jie tuos pinigus ir taip mėto į kairę ir dešinę.
Kuri scena filme yra jūsų favoritė?
Filmas pavyko tikrai juokingas, bet mano mėgstamiausia scena visgi yra pati jautriausia. Negaliu per daug išduoti, bet ji yra beveik pačiam filmo gale.
Kaip sekėsi dirbti su pagrindinių vaidmenų atlikėjais – Giedriumi Savicku ir Inga Jankauskaite?
Su Giedriumi ir Inga sekėsi puikiai, labai greitai radom bendrą kalbą. Jie abu yra profesionalūs aktoriai ir puikūs, pozityvūs žmonės, su kuriais ne tik lengva dirbti, bet ir smagu tą daryti.
Pastaruoju metu kino ekranuose vis dažniau galime mėgautis lietuviškais filmais. Ar tai atgimimas?
Manau, kad kino teatrai tuoj galės atsisakyti Holivudo produkcijos, pakaks vietinės. Gerai, kad kinas atgimsta. Tik norėtųsi, kad filmų kūrėjai labiau gerbtų žiūrovą ir labiau dėl jo stengtųsi. Kad ne greiti pinigai juos motyvuotų, o nuoširdi saviraiška arba žiūrovų lūkesčiai. Jei reiktų kažkiek pateisinti prastus režisierius ir scenaristus, tai, mieli žiūrovai, žinokit, kad mes neseniai pradėjom, mes dar mokomės. Ir neretam iš mūsų tenka tą daryti pačiam, tiesiog bandant. Jokia aukštoji mokykla Lietuvoje kol kas nemoko kurti gero kino.
Kodėl žiūrovai turėtų ateiti į naują jūsų filmą?
Nes, kaip su „Gautu Iškvietimu“ man pavyko į Lietuvos kiną įpūsti naujų vėjų ir jį pakeisti (mano žiniomis šiuo metu filmuojami dar du filmai, būtent tokiu pat, pseudo-dokumentiniu stiliumi), taip ir su šiuo atnešiu naujienų. Filme bus smagūs, įsimenantys, personažai ir įdomi istorija. Apie natūraliai, tikroviškai skambančius dialogus ir juokingus pokštus net nekalbu. Taip pat ateikit, jei bent kartą pasvajojot apie didelius pinigus.
