Ir nors visa tai pasibaigė gana greitai ir netikėtai – mano pasprukimu iš jo namų, tiesiai į Ženevos traukinių stotį, tos pačios dienos vakarą man pasakius, kad einu parūkyti – vidinės žaizdos ir nepasitikėjimas liko visam gyvenimui.
Šiuo metu apie tai kalbėti plačiau nesijaučiu pasiruošusi, bet aš pasižadu, kad apie tai vieną dieną prabilsiu, nes tyla yra pražūtinga. Apie tai kalbėti yra būtina. Leisti prievartą patyrusioms merginoms suprasti ir patikėti, kad jos – nėra vienos. Padrąsinti jas, kad laikas nustoti kaltinti save, kad daugiau negalima tylėti. Ir žinoma – tokiu būdu paraginti jaunas merginas išlikti atsargioms ir saugoti save.
Tyla yra pražūtinga. Apie seksualinį priekabiavimą kalbėti yra būtina
Skaitydama statistikas kukliai šlykščiuosi: pavyzdžiui, 2018-aisiais Lietuvoje atlikto tyrimo metu net trys penktadaliai apklaustųjų teigė, jog seksualinio priekabiavimo aukos pačios prisideda prie seksualinio priekabiavimo netinkamai rengdamosis. Pusė apklaustųjų manė, kad aukos iš tikrųjų mėgaujasi rodomu dėmesiu, o 40% taip pat sakė, kad apie priekabiavimą prabilę žmonės tiesiog „netinkamai suprato flirtą“. Apmaudu, bet būtent tokia įsisenijusi visuomenės nuomonė atskleidžia, kodėl aukos bijo prabilti apie savo patirtis garsiai. Jos paprasčiausiai yra išjuokiamos arba apkaltinamos.
Tad būtent šiuo straipsniu noriu padėti kiek geriau suprasti aukos padėtį ir pateikti klausimus, kuriuos prisipažindamos aukos išgirsta dažniausiai, tačiau jų reikėtų vengti.
„Tu turėjai kreiptis į policiją!“ – sako žmonės. Deja... Seksualinį priekabiavimą patyrę asmenys pirmiausiai nori patekti į saugią aplinką ir apie tai pamiršti. Dažniausiai nukentėję yra per daug sukrėsti, jog galėtų kreiptis į policiją ir apie tai prabilti. Be to, tyrimo rezultatai ne visada gali būti teigiami, nes seksualinis priekabiavimas ne visuomet yra fizinė prievarta. O apie tai pasakojantis asmuo bus priverstas visą įvykį išgyventi iš naujo, tik šįkart jau kaltindamas save, o ne priekabiautoją.
„Kokius drabužius tuo metu dėvėjai?“ – įtariai akcentuoja žmonės. Tai, ką auka dėvėjo įvykio metu, nepateisina priekabiautojo, drabužiai bei išvaizda nesuteikia teisės nė vienam pasinaudoti kito asmens kūnu.
Drabužiai bei išvaizda nesuteikia teisės nė vienam pasinaudoti kito asmens kūnu
„Kodėl nesipriešinai? Kodėl nusprendei nekovoti?“ Šis momentas labiau suprantamas seksualinį priekabiavimą patyrusiems asmenims, tačiau dažniausiai aukos tuo metu patenka į šoko būseną. Tokia būsena dar vadinama išėjimu iš kūno, kurios metu negali kontroliuoti situacijos ir/ar savo kūno.
„Laikas judėti į priekį!“ Aukos išgyvenusios seksualinį priekabiavimą patiria gijimo procesą, kuris reikalauja darbo su savimi, laiko ir supratimo. Jo metu auka bei jos požiūris gali pasikeisti negrįžtamai. Kitaip sakant, tokia trauma nėra kaip lūžęs kaulas – kai kuriais atvejais ši patirtis gali sukelti paranoją, depresiją, uždarumą ir vienatvę. Tad vietoj skatinimo gyventi gyvenimą, kokį auka gyveno prieš tai, geriau ieškoti būdų, kaip būtų galima prisidėti prie aukos emocinės sveikatos bei gijimo, leisti pasitikėti, atsiverti ir pasijusti suprastai.
Žinau, jog teisti yra kur kas lengviau nei pasistengti suprasti, tačiau prieš tai darant vertėtų pagalvoti, kad auka gali tapti tavo artimasis. Nė vienas nėra nuo to apsaugotas. Geriausias būdas su tuo kovoti yra supratimas ir kalbėjimas – viešas pareiškimas, prabilimas apie situaciją. Būtent tai privers potencialų priekabiautoją susimąstyti apie atoveiksnius ir pasekmes.
Vienas iš to pavyzdžių – MeToo judėjimas, kurį 2006 metais socialinėse medijose pradėjo Tarana Burke, paviešindama savo seksualinio priekabiavimo istoriją ir taip įkvėpdama tūkstančius moterų nebetylėti. Nes mes nesame vienos. Netylėk. Tai nebuvo tavo kaltė.
