Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2020 11 18, 17:04

Translytės Zofijos mama: „Sužinojus, kad mano abu vaikai LGBT, jaučiau gėdą, galvojau, ką pasakys kiti“

Su mama Olivija susitikome prie kompiuterių kamerų pakalbėti devintą ryto. Susitarėme susitikti virtualiu būdu, nes šiuo karantino laikotarpiu susitikti gyvai ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, nors ji gyvena už 200 mylių kelio nuo manęs, mažame Anglijos miestelyje, prie jūros. Išsivirėme po puodelį kavos ir paprašiau jos nurimti bei pasistengti prisiminti momentą, kada ji sužinojo, jog laukiasi dvynių, bei akimirką, kada mano brolis jai prabilo apie savo netradicinę orientaciją, o aš pranešiau, kad esu translytė. Kas vyko jos vidiniame pasaulyje tuo laikotarpiu?
Mama Olivija, Zofija Palenta ir brolis Edvinas Ypatingos
Mama Olivija, Zofija Palenta ir brolis Edvinas / Asmeninio albumo nuotr.

Visą emocingą ir atviromis ašaromis aplaistytą, dvi valandas trukusį pokalbį suguldžiau raidėmis šiame interviu. Interviu, kurį su mama nusprendėme paskirti visiems žmonėms, kurie planuoja ateityje turėti vaikų. Žmonėms, kurie nori suprasti. Užbaigiant mūsų pokalbį mama ištarė: „Zofija, man nereikia draugių. Tu esi mano geriausia draugė“. Tai man reiškia labai daug.

– Mama, koks buvo tavo gyvenimas prieš susilaukiant mūsų?

– Gyvenimas buvo labai įdomus mažame Lietuvos provincijos miestelyje – Kybartuose. Su jūsų tėčiu mes buvome kiemo draugai. Prasidėjus paauglystei, draugystė keitėsi, stiprėjo, pradėjome susitikinėti.

Kadangi mano šeimoje buvo problemų, jūsų seneliai, jūsų tėčio tėvai pasiūlė man pas juos apsigyventi. Jaučiausi kaip jų vaikas. Taip ir apsigyvenome kartu, o iš mūsų paaugliškos meilės atsiradote jūs.

Ilgą laiką net gydytojai nenutuokė, jog laukiuosi dvynukų. Tik septintame nėštumo mėnesyje šie suprato, kad pilve auga „daug kojų ir daug rankų“. Tą dieną daug verkiau: tai buvo džiaugsmo ašaros.

– Vos susilaukus mūsų, likai vieniša dvynių mama. Kodėl išsiskyrėte?

– Kai aš gulėjau ligoninėje būdama nėščia, tėtis susirado draugę, apie kurią sužinojau tik daug vėliau. Sužinojus labai išgyvenau. Bet negalėjau sau leisti apie tai galvoti. Tuo metu man gydytoja liepė nesinervinti, turėjau galvoti apie jus. Gimdymas buvo labai komplikuotas ir tu gimei itin sunkiai.

Augant jums man labai padėjo jūsų tėčio tėvai. Apmaudu, kad ne pats jūsų tėtis. Todėl kai jūs buvote metų ir penkių mėnesių, aš pati supakavau jo daiktus ir liepiau išeiti.

Buvo be galo sunku, bet dėl jūsų privalėjau išlikti stipri. Turėjau daug dirbti ir stengtis dėl mūsų jaunos šeimos. Kita vertus – tai padėjo, nes būtent fizinis darbas leido mintimis atitolti nuo skaudžių skyrybų.

Didžiavausi jumis. Tik kad jūs labai mėgote žaisti su lėlėmis

Asmeninio albumo nuotr./Zofijos Palentos mama Olivija
Asmeninio albumo nuotr./Zofijos Palentos mama Olivija

– Kaip mus įsivaizdavai užaugusius?

– Visada žinojau, kad jūsų gyvenimai bus išskirtiniai. Galvojau, kad jūs būsite aktoriai. Neabejojau, kad jumyse slypi didi Dievo dovana. Didžiavausi jumis. Tik kad jūs labai mėgote žaisti su lėlėmis.

Kai prasidėjo jūsų brendimas, ėmiau daugiau dėmesio kreipti į tavo brolį Edviną, mat jis būdamas 16-os susitikinėjo su mergina. O tu buvai labai rami. Turėjai daug veiklos, daug šokai, įsivaizdavau, kad būsi choreografė.

Labai norėjau, kad siektumėte scenos. Stebėdama jus scenoje sėsdavau kuo atokiau, kad niekas nematytų, kaip verkiu. Jūs buvote mano idealai, todėl iš jūsų laukiau vis daugiau. Gal buvau kiek per griežta, tikriausiai todėl, nes maniau, kad jums turėjau atstoti ir tėtį.

– Kas nutiko tavo viduje, kai mes tau atsivėrėme?

Tavo brolis vienas vasaros atostogas leido pas mane, Anglijoje, ir vis naktimis dingdavo. Labai nerimavau, todėl vieną dieną nusprendžiau susėsti ir išsiaiškinti, kur jis išeina. Man rūpėjo, kas vyksta.

Tada Edvinas man tarė: „Tu niekada iš mūsų nesulauksi anūkų. Aš gėjus“. Tą akimirką net negalėjau verkti. Aš tegalėjau inkšti, man buvo šokas.

Kaltinau aplinką. Skambinau mokyklos psichologei, pas kurią lankėtės, ir kaltinau ją. Linkėjau jai skausmo, kurį tuo metu išgyvenau aš

Pirmiausiai kaltinau visą aplinką. Skambinau mokyklos psichologei, pas kurią lankėtės, ir kaltinau ją. Linkėjau jai skausmo, kurį tuo metu išgyvenau aš. Atvirai sakant, tada negalvojau apie jus. Galvojau apie gėdą, ką pasakys kiti. Nieko nežinojau apie homoseksualius asmenis, todėl iš manęs tryško tik skausmas, kuris gimdė begalinį pyktį. Rodės, jog visas gražus pasaulis apie jus manyje numirė. Man prasidėjo ankstyva menopauzė. Kaltinau savo likimą.

Tik po kurio laiko aš pradėjau atsigauti. Ėmiau domėtis ir supratau, kiek daug garsių žmonių yra kitos orientacijos, bet jie yra laimingi ir gyvenantys pilnavertį gyvenimą. Turėjau priimti viską lemiantį sprendimą: pasistengti suprasti jus iš naujo arba prarasti.

Mano gyvenimo draugas jūsų nepalaikė ir ties čia mūsų gyvenimo keliai išsiskyrė. Ėmiau ieškoti naujų pažinčių: mamų, kurios augina netradicinės orientacijos vaikus. Man žūtbūt reikėjo palaikymo. Aš norėjau geriau jus suprasti. Man skaudėjo, nes skaudėjo jums.

Asmeninio albumo nuotr./Zofija Palenta su broliu dvyniu Edvinu
Asmeninio albumo nuotr./Zofija Palenta su broliu dvyniu Edvinu

– Kas padėjo pasikeisti ir priimti mus tokie, kokie mes su broliu esame: jis – homoseksualus ir aš – translytė? Kaip kito tavo požiūris į homoseksualius ir translyčius asmenis?

– Tokių kaip jūs yra labai daug ir jie slepiasi. Labai apmaudu, jog jie negali atsiverti savo tėvams, nes bijo jų reakcijos. Aš džiaugiuosi, nes tik po daug laiko supratau, kad tai yra jūsų gyvenimai. Aš nusprendžiau atleisti. Tiek sau, tiek jums. Taip pat suprasti ir atiduoti jūsų gyvenimus į jūsų rankas nieko nesitikint. Jūs neturite pateisinti nei vieno žmogaus lūkesčių.

Mano požiūrį keitė gyvenimas Anglijoje ir naujos pažintys. Visata į mano gyvenimą pradėjo siųsti žmones, kurių man reikėjo ir kurie keitė mano mąstymą bei supratimą. Jūsų atsivėrimas taip pat mane privertė susimąstyti ir pamažu atverti akis. Pamatyti gyvenimą iš kitos pusės ir nustoti teisti. Matyti žmogų širdimi.

Atvirai sakant, tada negalvojau apie jus. Galvojau apie gėdą, ką pasakys kiti

Labai gaila, kad Lietuvoje trūksta žinių, nes nežinojimas skatina baimę. Viskas prasideda nuo švietimo sistemos ir mokyklos. Apie tai privaloma kalbėti mokyklose, nes mokykla konstruoja požiūrį ir toleranciją bei savęs pažinimą.

– Ar vis dar kreipi dėmesį kitų žmonių nuomones? Ką pasakytum tiems žmonėms, kurie interneto komentaruose palieka išsireiškimus – „Vargšė mama, kaip ji turėtų jaustis, kai sūnus – gėjus, o dukra – translytė“?

– Nustojau klausyti kitų žmonių nuomonių, kai pradėjau gyventi savo gyvenimą, jį gyventi nepriklausomai. Taip pat mane pradėjo supti tolerantiški žmonės. Mes apsisunkinam save, laukdami iš vaikų, kad pateisintų mūsų lūkesčius, užuot linkėdami savo vaikams laimės. Vaikai turi būti ne tik sūnūs ar dukros, o visų pirma – draugai, nes mes kiekvienas esame skirtingi.

Į tokius komentarus tegaliu atsakyti labai trumpai: vargšai tėvai, kurie nesugeba mylėti savo vaikų tokių, kokie jie yra. Kurie nesugeba pamatyti, kad tie vaikai visuomet buvo tokie. Išskirtiniai ir ypatingi. O aš jaučiuosi turtinga, jog turiu jus. Būtent tokius ir ne kitokius. Aš laiminga, nes laimingi jūs.

Vargšai tėvai, kurie nesugeba mylėti savo vaikų tokių, kokie jie yra

– Ką palinkėtum tėvams, kurie augina homoseksualų sūnų, dukrą ar translytį vaiką? Kaip jiems suprasti savo vaikus ir juos priimti?

– Palinkėčiau jiems stipriai apkabinti savo vaikus ir mylėti juos neegoistiškai. Nebijoti ieškoti pagalbos, bendraminčių ir žinių, kurios padės labiau suprasti. Šaltakraujiškai atsisijoti informaciją, kuri gali dar labiau žeisti ir iškreipti supratimą netinkama linkme. Mylėti savo vaikus tokius, kokie jie yra, nes jie visuomet tokie buvo, net jei mes nesugebėjome to pastebėti. Labai svarbu palaikyti tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Nebijoti kalbėtis, komunikuoti ir tapti savo vaiko draugu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką