Vytaras Radzevičius pristatomas kaip žurnalistas, sporto naujienų redaktorius, transliacijų režisierius, komentatorius, laikraščių ir žurnalų redaktorius, TV prodiuseris, keliautojas, ne vienos knygos autorius.
Visgi pats Vytaras save vadina nuotykių ieškotoju ir sako: „Iki šiol reikia save prilaikyti už apynasrio, nors padaryti norisi kuo daugiau.“ Ir juokiasi, kad iki šiol negali pasigaminti vizitinės kortelės, nes tiesiog nežino, ką joje įrašyti – veiklos tiek daug.
Su Vytaru kalbamės apie apvalią sukaktį, įsimintiniausią gimtadienį keliaujant į karo bazę, mažėjantį ūgį, gyvenimą pakeitusį anūką ir nesibaigiančių nuotykių paieškas, nors kartais labiausiai norisi ramybės.
– Sukaktis ypatinga, tad kaip planuojate ją atšvęsti?
– Žaisiu futbolą (juokiasi). Iš pradžių galvojau išvis nieko nedaryti, bet turiu draugų, su kuriais norėčiau pasimatyti neoficialioje aplinkoje. Kadangi sporto mano gyvenime buvo nemažai, tad šeštadienį sužaisime futbolo rungtynes. Kausis du klubai, prie kurių susikūrimo esu prisidėjęs – tai „Prelegentai“ ir „Pressas“. Vieną kėlinį už vienus pažaisiu, kitą už kitus – bus aktyvus gimtadienis.
– Atrodytų, kad pasirinktas gimtadienio šventimo būdas – tarsi protestas penkiasdešimtmečiui. Ką pačiam reiškia šis skaičius?
– Kaip bebūtų, mes, vyrai, norime būti jauni. Ir sulaukęs 70-ies, žiūrėk, dar mirksi į šonus. Aš ir mano draugai geriausiai jaučiamės tokioje aplinkoje, kur esame nevaržomi, turime daug laisvės, galime kaip kumeliukai lakstyti, „šposauti“. Tiesiog mūsų toks gyvenimo būdas.
Penkiasdešimt metų – tai gražus, apvalus skaičius, bet kaip besuksi, kaip bevartysi – ne septyniolika. Žinote, jaučiuosi kaip džentelmenas, kuris tuoj įstos į naują klubą. Aišku, poelgiai, viso gyvenimo supratimas keičiasi su kiekvienais metais, bet kaip reklamose – yra ir papildomų sąlygų. Visgi sakyčiau, kad ne metai, o tavo artimiausia aplinka turi daugiausia įtakos. Anūkas labai pakeičia gyvenimą, paaugęs sūnus, užaugusi dukra.
Jauti, kad bėga metai. Kad ir žaidžiant futbolą. Toks primityvus pavyzdys, bet mintys taip veikia – įsivaizduoji, kad ir tą, ir aną gali padaryti, bet kūnas jau nebeklauso, kojos nebejuda. Kita vertus, niekada nežinai, kada vyras yra savo jėgų žydėjime. Senovės graikai teigdavo, kad vyrai išminties apogėjų pasiekia 42-ejų.
– Tai ar jau pajutote pasiekęs savo išminties apogėjų?
– Ne, nepajutau (juokiasi). Galvoju, kad dar pasieksiu. Gal dabar, kai penkiasdešimties sulauksiu, nes jau požymiai atsiranda.
– Betgi sakoma, kad vyrai – kaip vynas, su amžiumi tik geryn.
– Toks vynas turi būti laikomas geromis sąlygomis, o mūsų karta visgi tokia, kad tų sąlygų nebuvo. Tad gal koks kitas stipresnis gėrimas išeitų.
– Kokius pokyčius jaučiate, nes iš jūsų draugų girdėjau tik vienintelį dalyką – nebe taip aukštai pašokate.
– Na taip, svoris pasikeitė. Arba gravitacija traukia prie žemės (juokiasi). Tiesą sakant, ūgis sumažėjo vienu centimetru, bet čia viskas logiška. Žmonės ryte būna aukštesni, vakare mažesni, nes juos gyvenimo našta per dieną paspaudžia. Daugiau žilų plaukų.
Smegeninėje permainos irgi vyksta. Tampi išmintingesnis. Kai klausia, ko labiausiai sau nori, ko kitiems palinkėtum – sakai ramybės. Jos mums visiems labai trūksta, ypač, kai visi esame įsisukę į kažkokį verpetą, nors širdyje dažnai sau sakome, kad kam tau visko to reikia, sustok. Tad būtent ramybės sau linkiu.
Kaip tik vakar su žmona ir vaikais kalbėjausi, ko labiausiai norėčiau. Atsakymas – būti savo paties laiko valdovu, padaryti taip, kad laikas tau tarnautų.
– O kokio gyvenimo sau linkėjote sulaukęs aštuoniolikos?
– Per savo 18-ąjį žinojau, kad mane paims į sovietų kariuomenę, todėl buvau labai keistoje būsenoje. Norėjau stoti į universitetą, mokytis, būti studentu, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žinojau, kad po mėnesio būsiu nežinia kur išvežtas ir viskas bus kitaip.
Atsimenu, kad jį švenčiau irgi labai keistai: Molėtuose, kažkokiame name, su draugais ir draugėmis. Ir kažkaip labai nesišventė jis man, nes aš toks vienas iš visų pasmerktas buvau, vis galvojau apie savo miglotą ateitį.
Gerai prisimenu, kaip juokingai švenčiau gimimo dieną ir kariuomenėje: dvidešimtąjį gimtadienį sutikau eidamas dvidešimties kilometrų žygį. Iš Uzbekistano pasienyje esančio Šerabado pėsčias keliavau iki kalnų bazės. Tiesą sakant, tai buvo vienas labiausiai įsiminusių gimtadienių, nes tikrai buvo apie ką pagalvoti. Skirtingai nuo 18-ojo, džiaugiausi, nes žinojau, kad liko keli mėnesiai ir grįšiu namo.
– Ar teko gimimo dieną švęsti užsienyje?
– Taip jau sutampa, kad per pastaruosius dešimt metų su Martynu Starkumi visada pavasarį keliaujame, mėnesį būname ekspedicijose, ir dažniausiai mano gimtadienis pasitaiko jų metu. Žinoma, Starkus tai daro iš išskaičiavimo. Kaip projekto prodiuseris žino, kad gimimo dieną ekspedicija nieko nekainuos, nes turėsiu ir pietus padaryti, ir vaišes parengti. O šiemet, ačiū jam už tai, pasirūpino, kad 50-metį sutikčiau su šeima. Bet išvažiuosime lygiai po savaitės, kitą pirmadienį išskrendame.
– Gimtadienis neįsivaizduojamas ir be dovanų. Kuri labiausiai įsimena?
– Geriausiai prisimenu vaikystėje gautas dvi dovanos. Močiutė, tėčio mama, man padovanojo pirmąjį laikrodį, mechaninį, prisukamą, o dėdė – kišeninį peiliuką su geležiniu vilku.
Iki šiol turiu tokią taisyklę: kai kažkas labai sunervina ir norisi sprogti, nes kaip Avinas esu pakankamai impulsyvus, primenu sau, kad prieš kažką darydamas turiu prisiminti, kaip atrodė pirmojo laikrodžio ciferblatas. Ir kol prisimenu, pyktis praeina ir aš nusiraminu.
Puikią dovaną gavau ir keturiolikos metų. Dėdyna, kuri sukosi prekyboje, padovanojo sportbačius, atvežtus iš tuometės Čekoslovakijos. Man jie žiauriai patiko, todėl pirmą naktį miegojau pasidėjęs juos po pagalve.
– O kaip dovanos sąvoka pasikeitė bėgant laikant?
– Dabar galvoju, kad ką jau čia bepridovanosi. Man svarbiausia šypsenos, gera nuotaika, žvilgsnis į akis su draugais. Gera pabūti kartu, nes vis grįžtu prie to, kad laikas pats svarbiausias.
Gyvenimas man padovanojo didžiausią dovaną – vaikus, šeimą. Aš esu tikrai laimingas žmogus. Teko patirti daug dalykų, kurie man buvo tikra likimo dovana. Ir tomis dovanomis tikrai reikia džiaugtis.
– Ar aistrą nuotykiams, kelionėms irgi vertinate kaip likimo dovaną?
– Daug dalykų susideda. Visų pirma, genai. Mano tėtis buvo geologas, žvejys ir labai aistringas keliautojas, tad nuo mažumės su juo keliaudavome po Lietuvą. Antra, aš aktyviai sportavau. Su rankinio komanda aktyviai išmaišėme visą Sovietų Sąjungą. Trečia – atsivėrusios sienos, kurios tarsi uždarytam narvelyje paukščiui leido klajoti. Tai, apie ką tu skaitei vaikystėje Jules'io Verne'o knygose, galėjai visą pamatyti savo akimis. Pasaulio pažinimas man yra labai gražūs žodžiai, nes visą laiką sieki atradimų, pamatai, sužinai.
Pasaulis dar tiek nepažintas, ir viena gražiausių su tuo susijusių istorijų: vaikystėje per vieną vakarą perskaičiau S.Kanišausko knygą „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“, ir ten buvo visas skyrius apie Afrikos tautą, dogonus, kildinančius save iš Sirijaus žvaigždės.
Per pirmąją mūsų ekspediciją į Afriką atsidūriau Malyje, tos tautos žemėse. Ir tai buvo laiko grandininė reakcija, kuri paliko neišdildomą įspūdį. Pažinti pasaulį – didžiausias džiaugsmas, nes visuomet lydi nuotykiai. Man tai labai svarbu. Yra toks posakis, susijęs su nuotykių baime: „Kai kas sako, kad nuotykiai yra pavojinga. Išbandykite rutiną – tai mirtina“. Tai tos rutinos man mažiausiai ir norisi.
– Jei mėgstate nuotykius, mėgstate ir staigmenas?
– Mėgstu palyginimą su futbolu arba bet kokiu kitu komandiniu žaidimu. Kai būni aikštėje, svarbiausia matyti ne tik kamuolį, bet ir tai, kas vyksta aikštėje. Ir gyvenime turi matyti, kas vyksta aplinkui, jausti, sugebėti pro akis nepraleisti svarbių momentų.
Aš pats kuriu aplinkybes ir, turiu pripažinti, esu labai spontaniškas žmogus. Daug gyvenime sprendimų priėmiau tiesiog per akimirką. Ir dėl to nesigailiu. Bet todėl man sunku patarti jauniems žmonėms, kaip pasirinkti profesiją. Sakau: klausykite širdies, o ne proto, nes aš klausydavausi širdies. Bet tai gali būti blogas patarimas, nes kiekvienas žmogus yra individualus.
– O dažnai dairotės į praeitį?
– Dairausi kitomis prasmėmis. Istoriškai man įdomu nagrinėti, kodėl vieni dalykai nutiko taip, kiti kitaip. Bet čia sužaidžia mano žingeidumas. Visgi aš esu už žiūrėjimą į priekį, man tai atrodo labai svarbu.
Stengiuosi, kad ir mano vaikai nepajustų to žvilgčiojimo atgal. Žinoma, būna išsprūsta frazė „o mano laikais“, bet greitai save prigauni. Tam, kad nevirstum tuo bambekliu, kurių visi esame sutikę gyvenime, kuris mano, kad praeitis yra numeris vienas, o visų kitų ateitis – numeris du. Taip tikrai nėra. Viskas keičiasi, tad gal geriau stebėti tai, kas vyksta šiandien, ir bandyti kurti tai, kas vyks rytoj.
– Ar jaučiatės gimęs pačiu laiku – nei per anksti, nei per vėlai?
– Manau, kad gimiau laiku. Kai pagalvoji, nutiko tikrai labai daug. Kai visi švenčia Lietuvos atkūrimo šimtmetį, pagalvoji, va, aš tik 50-imt metų jaunesnis už atkurtą Lietuvą. Mūsų kartą vadinu transformeriais, nes mums ne kartą teko keistis, bet gerąja prasme. Pasikeitė labai daug dalykų, visuomenės sanklodų.
Atsimenu, kaip atsirado skaičiavimo mašinėlė, elektroniniai laikrodžiai, atsimenu, kaip mokiausi mašinraščio su spausdinimo mašinėle, o jau po kelių metų dirbau kompiuteriu. Technologijos labai keičia žmogaus gyvenimą ir mums teko visą laiką keistis, įsisavinti tai, ko, atrodo, kartais net nebespėji. Bet kai pagalvoji, mano mama per internetą susimoka mokesčius, tad supranti, kad viskas gerai – pasaulis nestovi vietoje.
– Kaip jaučiatės būdamas seneliu?
– Būti seneliu yra labai geras jausmas. Ir buvimas seneliu suteikia gyvenimui kitų spalvų, išminties irgi prideda. Nes tu jau stengiesi su anūku būti tikru seneliu. Aš stengiuosi būti jam įdomus, noriu, kad jam būtų smagu. Įsivaizduoju, kaip bus, kai jis paaugs. Aš turėsiu, ką jam papasakoti, eisime kartu žvejoti.
– Tad ko sau linkite?
– Aš visada tikiu noro filosofija, nes kai kažko labai nori, tai ir įvyksta. Tegu ta filosofija toliau visiems būna sėkminga.
15min galerijoje – 50-ąjį gimtadienį švenčiančio Vytaro Radzevičiaus gyvenimo akimirkos:
