Tie ūkiai, kurie skyrė dėmesio efektyviam šiaudų ir ražienų įterpimui bei skaidymui, šį pavasarį gali džiaugtis gyvybingesniu dirvožemiu ir geresniu maisto medžiagų balansu. O tiems, kas dar ieško optimalių sprendimų, dabartinės įžvalgos – puikus priminimas planuojant būsimo rudens darbus. Tad kodėl gi po derliaus likusios liekanos, potencialus turtingas organikos šaltinis, kartais tampa tikru iššūkiu?
Palikimas po derliaus: kodėl svarbu tinkamai tvarkyti liekanas?
Nuėmus derlių laukuose liekančios augalinės liekanos – šiaudai, ražienos – yra vertingas organinių medžiagų ir maisto elementų šaltinis. Tinkamai jas tvarkant, galima praturtinti dirvožemį, pagerinti jo struktūrą, vandens ir oro režimą. Vis dėlto, gamtoje šis procesas nėra greitas. „Natūraliai augalinės liekanos gali irti net 3–4 metus. Tam, kad jos virstų augalams prieinamomis maisto medžiagomis ir humusu, reikalingas aktyvus dirvožemio mikroorganizmų darbas. Jei dirvožemis biologiškai neaktyvus arba liekanų masė labai didelė, šis procesas dar labiau sulėtėja ir gali netgi pakenkti būsimam derliui“, – paaiškina „Agrokoncerno“ įmonių grupės biologinių produktų vadybininkas Povilas Švėgžda.
Vienas pagrindinių iššūkių – skirtingas augalinių liekanų anglies ir azoto (C:N) santykis. Dirvožemio mikroorganizmams, ardantiems organiką, kaip ir visiems gyviems organizmams, reikalingas subalansuotas „maistas“. Idealiu laikomas maždaug 24:1 C:N santykis. Tuo metu javų šiaudų (kviečių, rugių) C:N santykis gali siekti 80:1 ar net daugiau. Tai reiškia, kad juose gausu anglies, bet labai trūksta azoto.
„Pradėję skaidyti tokias liekanas, mikroorganizmai ima trūkstamą azotą tiesiai iš dirvožemio aplinkos. Šis procesas, vadinamas azoto imobilizacija, laikinai užrakina azotą dirvožemyje, padarydamas jį neprieinamą tuo metu augantiems arba netrukus sėjamiems augalams“, – aiškina P. Švėgžda. Be to, nesuirusių liekanų sluoksnis gali fiziškai trukdyti sėjai, pabloginti dirvos aeraciją, o kartais net tapti ligų sukėlėjų prieglobsčiu.
Dirvožemio tyrimai pavasarį – rudens darbų veidrodis
Kaip rudenį tvarkytos augalinės liekanos paveikė dirvožemį, geriausiai matosi pavasarį, atlikus dirvožemio tyrimus. „Agrokoncerno“ Tiksliųjų technologijų centras „AgroTTC“ nuolat stebi situaciją ūkininkų laukuose. Centro vadovas Šarūnas Sadauskas dalijasi šių metų pavasario mineralinio azoto tyrimų Kėdainių rajone įžvalgomis. Pasak jo, azoto kiekį dirvožemyje pavasarį tiesiogiai veikia trys veiksniai: humuso kiekis, augintų tarpinių pasėlių sudėtis ir, žinoma, likęs šiaudų kiekis iš priešsėlio.
„Tyrimai parodė, kad žieminių kviečių pasėliuose laukuose su didesniu humuso kiekiu ir aukštesnio našumo zonose paprastai randame daugiau mineralinio azoto – vidutiniškai apie 40 kg/ha, kai žemo našumo zonose šis kiekis svyravo tarp 15–24 kg/ha“, – komentuoja Š. Sadauskas. Tačiau kur kas įdomesnė situacija stebėta žieminių rapsų pasėlyje, kur priešsėlis buvo žieminiai kviečiai. „Lauko dalyje, kuri pasižymi aukštu našumo potencialu ir kurioje, tikėtina, užaugo didesnis kviečių derlius bei liko daugiau šiaudų, pavasarį azoto radome mažiau (apie 19 kg/ha) nei žemo našumo zonoje (apie 21 kg/ha). Tai akivaizdus pavyzdys, kaip gausios, aukštą C:N santykį turinčios liekanos gali imobilizuoti azotą ir sumažinti jo prieinamumą pavasarį“, – tyrimo rezultatus aiškina Tiksliųjų technologijų centro „AgroTTC“ vadovas.
Anot jo, šie duomenys patvirtina, kaip svarbu yra ne tik įvertinti bendrą dirvožemio našumą, bet ir atsižvelgti į priešsėlį bei augalinių liekanų kiekį planuojant pavasarinį tręšimą.
Gyvybingas dirvožemis – raktas į sėkmę
Š. Sadausko pateikti tyrimų duomenys dar kartą primena – dirvožemis nėra tik inertiška terpė augalams augti. „Tai sudėtinga, gyva ekosistema, kurioje mikroorganizmai atlieka kertinį vaidmenį ardant organines medžiagas, atpalaiduojant maisto elementus ir formuojant humusą“, – pabrėžia ir P. Švėgžda. – Jei norime, kad augalinės liekanos taptų trąša, o ne problema, turime pasirūpinti dirvožemio biologiniu gyvybingumu“.
Specialistas atkreipia dėmesį į kartais pasitaikantį supaprastintą požiūrį, kai manoma, jog pakanka rudenį įterpti papildomą kiekį azoto trąšų ir problema bus išspręsta. „Azotas yra svarbus mikroorganizmų mitybai, tačiau jei dirvožemyje vyrauja skaidymo procesui ne naudingieji mikroorganizmai, o patogenai, tik papildomas azotas be skaidytojų naudos suteiks mažiau, geresniam rezultatui reikalingi organines liekanas ardantys mikroorganizmai“, – teigia P. Švėgžda.
Todėl rudenį priimami sprendimai – ne tik kaip įterpti liekanas, bet ir kaip paskatinti naudingųjų mikroorganizmų veiklą – tiesiogiai atsiliepia pavasarinei dirvožemio būklei ir augalų startui. Kaip rodo praktika ir tyrimai, kryptingas darbas su dirvožemio biologija gali padėti efektyviau paversti augalines liekanas naudingu resursu. Supratimas apie šiuos procesus leidžia ūkininkams priimti sprendimus ir planuoti darbus ne tik šiam pavasariui, bet ir artėjančiam rudeniui.
