Sekite 15min Google
Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis
Violetos Giknienės ūkis, valdantis 410 hektarų plotą, šiandien yra tapęs savotiška laboratorija po atviru dangumi. Čia auginami kviečiai ir rapsai, tačiau jų priežiūros metodai gerokai skiriasi nuo įprastinių. Agronomas Edmundas Giknius įsitikinęs, kad raktas į sėkmę slypi dirvožemio biologinėje pusiausvyroje.
„Šiuo metu valdome 410 hektarų plotą, auginame kviečius bei rapsus ir džiaugiamės, kad didžiąją dalį kylančių problemų sugebame išspręsti patys savo kieme. Jau ne vienus metus glaudžiai bendradarbiaujame su mikrobiologais, biochemikais ir laboratorijomis. Nuolat tobuliname savo kuriamus produktus, kurie leidžia ne tik suvaldyti šliužų invazijas, bet ir visiškai atsisakyti fosforo bei kalio trąšų. Maža to, jau ketvirtus metus savo laukuose nenaudojame jokių fungicidų“, – pasakoja E. Giknius.
Ūkio filosofija paprasta, bet geniali: „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“. Juk daugelį augalų ligų sukelia patogeniški mikroorganizmai. Tad ūkininkai pasitelkia mikroorganizmus, gerąsias bakterijas ir grybus tam, kad šie apsaugotų augalus ir kitaip jiems pagelbėtų. Užuot pirkę brangius sintetinius preparatus, ūkininkai iš savo laukų išskiria gerąsias bakterijas ir grybus, juos padaugina ir grąžina į dirvą. Pasak Edmundo, dirvožemyje slypi milžiniški fosforo ir kalio klodai, kurie augalams yra tiesiog neprieinami. Tačiau pasitelkus tinkamus mikroorganizmus šios medžiagos „atpalaiduojamos“.
„Bakterijų ir grybų padedami mes padarome fosforą bei kalį prieinamą augalams. Grybai padeda padidinti šaknų plotą, todėl augalui nebereikia tokių didelių maisto medžiagų koncentracijų dirvožemyje, nes jis pats geba jas efektyviau pasisavinti“, – aiškina agronomas.
Mikroorganizmai – nemokami darbininkai laukuose
Giknių susidomėjimas mikrobiologija prasidėjo prieš maždaug 15 metų. Ieškodami būdų, kaip optimizuoti ūkio išlaidas, jie suprato, kad rinkoje siūlomi biologiniai produktai yra ne tik brangūs, bet ir ne visada pritaikyti vietos sąlygoms.
„Trąšų kainos nuolat auga, o fungicidų veikliąsias medžiagas viena po kitos išima iš rinkos. Tai, ką anksčiau buvo leidžiama naudoti, dabar draudžiama, o likusių preparatų kaina šauna į viršų.
Mes pasirinkome kitą kelią – auginame grynąsias bakterijų bei grybų kultūras. Iš pradžių jas užauginame, vėliau perkeliame į kitą terpę, kol išgauname maksimalų fermentų kiekį tirpale. Būtent tie fermentai vėliau leidžia mums natūraliai slopinti augalų ligas“, – gamybos procesą atskleidžia Edmundas.
Ūkininkas pats iš savo laukų yra išskyręs tris grybų rūšis, kurios pasižymi ypatingu poveikiu augalams. Pastebėjęs vietas, kur pasėliai auga geriau ir neserga, jis vežė dirvožemio mėginius į laboratoriją, kur buvo patvirtinta – čia dominuoja „gerieji“ mikroorganizmai. Dabar šie grybai dauginami ūkio patalpose įrengtuose fermentatoriuose. Per mėnesį Gikniai pasigamina apie 20 tonų šio gyvojo eliksyro.
Kova su šliužais pavyko ir be mėlynųjų granulių
Viena didžiausių pastarųjų metų problemų Lietuvos ūkiuose – invaziniai šliužai. Apie šliužus žino kone kiekvienas, kuris savo namų kieme turi darželį ar šiltnamį. Ir jei savame kieme šliužus suvaldyti dar įmanoma negailint mėlynųjų granulių (moliuskocidų), renkant ir sūdant, tai didelis ūkis tokiais rankdarbiais užsiimti neturi kada. Taip, taip – šliužai siaubia ne tik nedidelius daržus, bet ir didžiulius rapsų laukus. Įprastos granulės ne visada padeda, o jų kaina ir prieinamumas dažnai tampa ne ką mažesniu galvos skausmu už pačius šliužus. Edmundas Giknius rado sprendimą, kuris nustebino net mokslininkus.
„Šliužai tiesiog nušluodavo mūsų rapsus, nes dirbame žemę paviršutiniškai, o tai jiems ideali terpė. Granulės nepadėdavo dėl milžiniškos šliužų koncentracijos.
Galų gale dažnai pamatydavome žalą per vėlai – naktį jie išeina maitintis, o ryte žiūri, kad ką tik išdygę augaliukai jau nukąsti.
Taigi pradėjau gilintis ir skaityti mokslinius straipsnius, ieškojau visų prieinamų žinių apie šliužus. Vežėme šliužus į laboratoriją, tyrėme jų natūralius priešus, skrandžio sandarą. Galiausiai iš mirusių šliužų išskyriau tam tikrą bakteriją. Ją padauginę ir išpurškę laukus pamatėme, kad kenkėjai tiesiog atsitraukė“, – sėkme dalijasi ūkininkas.
Šis metodas veikia kontaktiniu būdu – šliauždami per užkrėstą dirvą šliužai pasigauna bakteriją, kuri sustabdo jų skrandžio veiklą. Kenkėjai nustoja ėsti ir pasitraukia. Taip Gikniai natūraliu būdu su šliužais kovoja jau šešerius metus. Ši inovacija sulaukė ir kolegų dėmesio – preparatus iš Kėdainių rajono ūkininkų sėkmingai perka net Panevėžio krašto žemdirbiai.
Nedideliame ūkyje pritaikomi naujausi moksliniai atradimai
Nors Gikniai save vadina smulkiais ūkininkais, jų požiūris į technologijas – aukščiausio lygio. Jie bendradarbiauja ne tik su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslininkais, bet ir palaiko ryšius su mokslininkais iš Kauno, Vilniaus, taip pat su laboratorijomis Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje bei Kinijoje.
„Kadangi plika akimi sporų ir mikroorganizmų nepamatysi, nuolat vežame produkciją tirti. Mikroskopu tikriname koncentraciją, atliekame vandens ir maisto terpių analizes. Svarbu, kad bakterijos būtų gyvybingos. Pavyzdžiui, Bacillus genties bakterijos sudaro sporas, kurios nepalankiomis sąlygomis tarsi užmiega, o patekusios į lauką vėl aktyvuojasi ir pradeda savo darbą, tačiau yra kitokių bakterijų, kurios jautresnės ir ne tokios gyvybingos. Joms reikia daugiau priežiūros ir specifinių sąlygų“, – aiškina Edmundas, o jo tėtis Egidijus sako, kad produkciją ūkyje gamina maksimaliai kokybišką. Juk ją įterpia į savo laukus, tačiau ir kolegos ūkininkai pas juos kasmet nesugrįžtų, jei jie parduotų prastą produktą.
Tiesa, inovacijos ir novatoriškas žvilgsnis į ūkininkavimą ne visiems Lietuvos žemdirbiams prie širdies. Vis dar nemažai kolegų į tokius eksperimentus dar visai neseniai žiūrėjo skeptiškai, tačiau jau dešimtį metų trunkanti Giknių ūkio sėkmė net ir didžiausius skeptikus verčia keisti savo nuomonę.
Kiekvienai kultūrai – kviečiams, rapsams, žirniams ar cukriniams runkeliams – Edmundas sudaro skirtingą „Lego“ rinkinį iš mikroorganizmų. Naudojamos tokios bakterijos kaip Rhizobacteria, Bacillus subtilis, Bacillus megaterium, taip pat grybai Trichoderma harzianum ir Trichoderma viride.
Maža to, skirtingas problemas išspręsti galima vienu purškimu – taip sutaupoma ir nemažai laiko.
Inovatyviam ūkiui reikalingi ir kitokie technikos sprendimai
Giknių ūkyje pasikeitė ir derliaus nuėmimo filosofija. Jie įsitikinę, kad kombainas turi nuimti derlių, o ne smulkinti šiaudus, nes smulkintuvas sunaudoja net iki 25 proc. variklio energijos. Vietoj to, ūkininkai palieka aukštą ražieną (apie 38–40 cm) ir ją apdoroja mikroorganizmais.
„Didžiausias mūsų turtas yra šiaudai. Juos reikia apkrėsti tinkamais mikrobiologiniais preparatais. Prie traktoriaus priekio turime įrengtą purkštuvą su talpa, o gale – diskinį skutiką. Vienu važiavimu mes įterpiame mikroorganizmus į 6–10 cm gylį. Taip organika suskyla greičiau, patogenai prislopinami, o pašaknio ligų rizika sumažėja iki minimumo“, – techninius niuansus dėsto Edmundas.
Toks ūkininkavimo modelis, dar vadinamas regeneracine žemdirbyste, sparčiai populiarėja visame pasaulyje – nuo Brazilijos sojų laukų iki JAV prerijų. Tai leidžia ne tik saugoti gamtą, bet ir drastiškai sumažinti savikainą, o tai šiandieninėje rinkoje yra kritiškai svarbu. Nuostabu, kad toks ūkininkavimas įleido šaknis ir nedideliame Padotnuvio kaime pačioje Lietuvos širdyje bei tampa pavyzdžiu net ir didžiausiems mūsų šalies ūkininkams.
Savam krašte pranašu… būsi?
Nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, Giknių ūkis šią taisyklę laužo. Jų patirtis rodo, kad net ir nedidelis ūkis, pasitelkęs mokslą ir kantrybę, gali tapti pavyzdžiu kitiems. Edmundas neslepia, kad informacijos srautai yra milžiniški, o darbas su gyvais organizmais reikalauja preciziškumo – per stipri saulė ar sausra purškimo metu gali nubraukti visas pastangas.
„Gyvenimas priverčia tokiais dalykais domėtis. Kiekvienais metais stengiamės tobulinti savo bakterijų arsenalą, skaitome naujausius mokslinius straipsnius, dalyvaujame diskusijose. Mes siūlome kolegoms ne tik produktą, bet ir patirtį“, – sako Edmundas, tiesa, pridurdamas, kad visu šituo gėriu dalintis gali tik su kolegomis ūkininkais. Kovai su šliužais ir ligomis savo darželį turintiems žmonėms šios technologijos, deja, per sudėtingos. – „Be to, mažiau nei tonos net neparduodame – paprasčiausiai neturime į ką įpilti“, – juokiasi agronomas.
Kėdainių rajono ūkininkų sėkmės istorija dar kartą įrodo, kad ateities žemės ūkis bus ne cheminis, o biologinis. Ir šios ateities kūrėjai gyvena čia pat, tarp mūsų, kasdien išeidami į laukus ne kariauti su gamta, o bendradarbiauti su ja.
