Šakių rajone A.Masevičiaus tėvai pradėjo ūkininkauti nuo 90-ųjų. Dabar 560 ha vidutinio dydžio šeimos ūkis jungia tris ūkius – tėčio, mamos ir sūnaus Augusto.
„Mums taip patogiau dėl apskaitos“, – sako A.Masevičius, vedinas idealizmo ir aplinkosaugos reikalavimų, savo dalį su žmona Gabriele įregistravo 2019 m. Priklausomai nuo metų, augina kviečius, rapsus, pupas, kanapes, vikius, miežius.
„Žemės ūkyje norėjosi pokyčio – nesakau, kad anksčiau buvo daroma blogai, bet laikai keičiasi, veiklą pasukome regeneratyvine linkme. Taikome „nulinį“ žemės apdirbimą, tai reiškia, kad žemės neariame, sėklą beriame tiesiai į dirvą. Dirvožemį geriname sėdami tarpinius pasėlius, mažindami trąšų kiekį“, – pasakoja Augustas.
Iš muzikos ir kino pasaulio – į žemės ūkį
Augustas ir Gabrielė studijavo Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o ūkininkauti pradėjo todėl, kad suprato, jog tėvai į ūkį įdėjo daug darbo, sukūrė infrastruktūrą, supirko techniką, pastatė džiovyklas, įdirbo laukus.
„Kažkas turėtų tai tęsti, kad ūkis nebūtų apleistas ar parduotas. Kaimo darbai man niekada nebuvo svetimi. Nuo paauglystės vasaromis visada padėdavome tėvams dirbti. Man buvo 12-13 metų, kai mane sodindavo už kombaino vairo. Tą patį darau ir dabar, tik vadovaujuosi savo galva“, – pasakoja Augustas.
A.Masevičius tikina, kad kuo daugiau domisi, tuo labiau įsitraukia į žemės ūkio kultūrą, ypač šiais laikais, kai vyksta tiek daug pokyčių.
Augustas kuria muziką, groja elektrine gitara, dainuoja. Dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje su bendraminčiais sukūrėme bliuzroko grupę „Movo“, kuri buvo nominuota M.A.M.A. apdovanojimuose kaip geriausia metų roko grupė. Vėliau A.Masevičius pradėjo solo kelią, koncertuoja Alytuje, Vilniuje, festivalyje „Akacijų alėja“.
„Mano gitaros mokytojas yra pasakęs, kad muzikantas – diagnozė. Galiu pasakyti, kad ūkininkas irgi yra „liga“, – šypsosi muzikantas ir kartais jo FB galima pamatyti tokį įrašą: „Ryt važiuojam rapsą pjauti, o šeštadienį pasimatom „Akacijų alėjoj“.
Jei elgiesi atsakingai, viskas grįžta su kaupu
Gabrielė pasakoja, kad su Augustu buvo klasiokai, draugavo nuo 12 klasės, ji žinojo, kad jo tėvai yra ūkininkai. „Ir man nesvetimi ūkio darbai, nors mano tėvai negyveno ūkiškai – tėtis valstybės tarnautojas, mama – odontologė. Studijuojant kaimas nutolo, ūkininkavimas nebuvo mūsų tikslas, bet gamta visą laiką traukė. Menas ir meilė žemei eina kartu. Kai myli gamtą, ryšys su žeme papildo kūrybine energija. Žemės ūkis yra labai geras kelias į ryšį su gamta, jei tavo požiūris teisingas, jei atsakingai naudoji gamtinius išteklius, negriaudamas ekosistemos. Viskas sugrįžta su kaupu, gal ir ne finansine išraiška, bet dvasine ir kūrybine“, – pasakoja Gabrielė.
Masevičiai tvirtina, kad laiko skiria ir kūrybinei veiklai, dažnai važinėja į Vilnių, bet savo ateitį mato ūkyje. Gabrielė dėkinga ir vyro tėvams, kurie priėmė jų idėją ir ūkyje darniai dirba kartu.
Mikrobiologijos pamokos iš Amerikos
Ieškodamas žinių apie dirvožemį, iš ko jis sudarytas, A.Masevičius rado mikrobiologijos mokytoją Amerikoje. Jaunasis ūkininkas internetu baigė kursus, išmoko naudotis mikroskopu, įvertinti dirvožemio sudėtį.
„Išmokau dirvožemį vertinti per biologinę prizmę: jis sudarytas iš daugybės mikroorganizmų, jų grupių ir jos visos yra svarbios – grybai, bakterijos, nematodai, kaip ir fizikinės bei cheminės dirvožemio savybės“, – sako Augustas.
Praturtinti dirvožemį galima naudojant organines trąšas, kompostą, mėšlą, taip pat taikant sėjomainą, augalų įvairovę – kuo daugiau skirtingų augalų, tuo daugiau dirvožemyje skirtingų mikroorganizmų grupių. „Augalų šaknys išskiria „cukrų“, kuris reikalingas mikroorganizmams, o jie mainais atiduoda maistines medžiagas augalams. Tokiu būdu turime puikią dirvožemio struktūrą ir galima mažinti trąšų kiekį. Tai didelis ir sudėtingas mitybos ratas“, – pasakoja ūkininkas.
Taiko neariminės ir regeneratyvinės žemdirbystės metodus
Ūkininkas pasakoja, kad savo ūkyje taiko neariminės žemdirbystės metodą: „Naudojame sėjamąją su atpjovimo diskais, kurie įpjauna dirvožemį, ten įterpiama sėkla ir žemė lengvai užspaudžiama. Nors tai nėra ideali technologija, turi daug trūkumų, bet yra ir daug privalumų.“
Lietuvoje ši technologija yra nauja, šiuo metu remiama APVA.
„Remdamiesi regeneratyvinės žemdirbystės metodais, sėjame tarpinius pasėlius, kurie turi daug anglies, kitų cheminių elementų – labiausiai tinka avižos, kurios greitai nesuyra. Rudenį jų nenupjauname, žiemines kultūras sėjame į žaliąją masę. Mulčias sulaiko drėgmę, apsaugo nuo saulės spindulių“, – teigia A.Masevičius.
Vakuuminiu būdu spaudžia ir išpilsto kanapių aliejų
Masevičių ūkyje apie 15 ha plotą užima kanapės – pasak Augusto, tai vienas iš šio regiono tradicinių augalų, tinkantis mūsų klimatui ir gerinantis dirvožemį.
Kanapių realizacija labai plati, sutuoktinius sudomino galimybė spausti aliejų. Gabrielė pasakoja, kad jų pagrindinė idėja – gaminti tokį produktą, už kurio kokybę būtų atsakingi nuo kanapių auginimo iki aliejaus spaudimo ir išpilstymo. Jiems pavyzdys – Italijos šeimos ūkių produktai, kurių kokybė labai vertinama.
„Deja, pas mus, gal tai sovietinis palikimas – aliejų pilsto į plastikinius butelius, kad tik pigiau, paprasčiau. Mes esame sąžiningi prieš vartotoją, viską darome maksimaliai kokybiškai“, – tvirtina Gabrielė.
Šeimos ūkyje kanapių aliejus spaudžiamas ir išpilstomas vakuuminiu būdu, tai reiškia, kad ištraukiamas deguonis ir aliejus nesioksiduoja – negenda. Kokybišką produktą išpilsto į storo stiklo, nepralaidžius saulės spinduliams buteliukus, kuriuos perka iš Italijos. „Svarbu ir tai, kad spaudžiame žemoje temperatūroje. Šaltas, lėtas spaudimas nėra našus, bet išgauname maksimaliai sveiką aliejų“, – teigia G.Masevičienė.
Šeima planuoja prekiauti aliejumi elektroninėje parduotuvėje, o jau dabar jo galima įsigyti kai kuriuose Vilniaus parduotuvėse arba pirkti iš ūkio tiesiogiai. Masevičių kanapių aliejų naudoja ir Zyplių dvaro restorane „Kuchmistrai“.
Pirkėjai atranda išskirtinį aliejaus skonį ir maistines savybes
Masevičiai iš kanapių spaudžia ne tik aliejų, bet ir parduoda skrudintas, lukštentas ir nelukštentas sėklas, gamina chalvą. „Aliejaus spaudimas dar tik įsibėgėja, natūralu, kad tai nišinė produkcija, kurios pardavimai negali staiga šauti į viršų, turi atrasti savo vartotojus, kiekvienais metais plėsti pirkėjų ratą. Džiaugiamės naujais mūsų bendruomenės nariais, kurie atranda kanapių aliejų, išskirtinį jo skonį ir maistines savybes“, – sako Gabrielė.
Šeima kanapių aliejumi gardina salotas, padažus, makaronus, žuvį, trintas sriubas. „Tinka visiems patiekalams šaltam naudojimui. Pirmą kartą paragavę žmonės nustemba, koks geras aliejaus skonis, nematyta žalia spalva, o dar ir naudingas sveikatai“, – šypsosi A.Masevičienė.
Kanapių aliejaus išspaudos keliauja į kompostą, po to į laukus – taip susidaro uždaras ratas, regeneracija – kas paimama iš gamtos, tas ir atiduodama.
Ko gamta neatima, atima žmonės
Masevičiai nelinkę skųstis, bet žemės ūkis tikrai nėra labai pelninga veikla. „Nežinia, kodėl susiformavo toks klaidingas stereotipas, kad ūkininkas nieko neveikia, tik gauna išmokas ir vartosi piniguose. Bendraujame su ūkininkų bendruomene, didžioji dalis – Augusto bendraminčiai, visiems nėra paprasta išgyventi, ypač pastaraisiais metais. Stebime ir klimato pokyčius – jei anksčiau liepos 25-26 dieną pradėdavome pjauti kviečius, tai pernai liepos 24 d. jau baigėme javapjūtę. Natūralu, kad ir augalams sunkiau prisitaikyti. O dar ir biurokratija. Ko gamta neatima, atima žmonės“, – pasakoja Gabrielė.
Masevičiai tikisi, kad ateityje bus geriau, bet požiūris į ūkininką labai keistas. „Ūkininkai nėra neišprusę kaimo žmonės, priešingai, daug jaunų, išsilavinusių žmonių, atėjusių iš kultūros, sporto pasaulio. Kaimo ir miesto supriešinimas yra keistas“, – atkreipia dėmesį sutuoktiniai.
Šliužai nuėdė rapsų lauką
Ūkininkai pasakoja apie kovą su kenkėjais. Prieš kelis metus dėl šilto rudens atsidaro amarai, kurie pradėjo platinti kviečių virusą – jį galima pastebėti tik prieš pat derlių, kai varpos pajuoduodavo. „Paprasčiausias būdas kovoti su kenkėju – purkšti insekticidais rudenį. Mes nenorime naudoti chemikalų, todėl sėjame vėliau, kad „prašoktume“ periodą, kai atsiranda tas virusą platinantis amaras. Taip pat galima ieškoti atsparesnių kviečių veislių. Reikės laiko prie to prisitaikyti“, – teigia Augustas.
Kitas iššūkis – invaziniai šliužai, kurie pasiekė nekontroliuojamą kiekį, ypač rapsų pasėliuose. „Vienais metais iš 30 ha rapsų lauko nieko neliko, viską suėdė šliužai. Bandome ieškoti būdų su jais kovoti, naktimis, kai jie išlenda, purškiame vario sulfato trąšomis, kurios šliužams nepatinka“, – pasakoja ūkininkas.
Tenka kovoti ir su graužikais – pelės, kirstukai iš laukų į savo slėptuves tempia derlių ir kaupia atsargas. Gabrielei patiko vyro panaudotas būdas, kurį nusižiūrėjo iš Anglijos ūkininkų – laukuose pastatė „T“ formos stulpus, kad turėtų kur atsitūpti plėšrieji paukščiai ir tavo laukus pasirinktų kaip patogų medžioklė plotą.
Mieste gerai, kaime dar geriau
Augustas ir Gabrielė kartu su dviem vaikais – penkiamete dukra ir dviejų metuku sūnumi bei bordekolio veislės augintiniu gyvena 12 namų kaime. „Mūsų kaimo bendruomenę labiausiai suvienija kalėdinės eglutės įžiebimas, kurios iniciatoriai mano tėvai“, – sako A.Masevičius.
Jaunai šeimai nedidelėje bendruomenėje gyventi patinka, visko čia turi kaip ir mieste, tik daugiau ramybės, mažiau tempo. „Jei trūksta judesio, norisi pabėgti į miestą, bet ir vėl traukia atgal. Geriausia rasti balansą, bet vis tiek vardiklis linksta į kaimo pusę. Nieko nėra gražiau už žvaigždėtą dangų rugpjūčio naktį“, – šypsosi Augustas.
