Sekite 15min Google
Prisipažinsiu, nors elektromobilius testuoju nuolat, ši beveik trijų savaičių kelionė buvo savotiškas eksperimentas ir man pačiam. Norėjau pamatyti ne tai, ką žada gamintojų reklamos ar įkrovimo
tinklų statistika, o kaip viskas atrodo realiame gyvenime, kai automobilyje – visa šeima, pilna bagažinė ir daugiau kaip septyni tūkstančiai kilometrų prieš akis.
Kelionės tkslas buvo visai paprastas – sūnaus fechtavimo stovykla Pietų Prancūzijoje. Kadangi vis tiek reikėjo jį nuvežti, nusprendėme šią pareigą paversti šeimos atostogomis. Taip maršrute atsirado Venecija, Verona, Ligūrijos pakrantė, Provansas, Alpės, Mont Ventoux ir daugybė mažų miestelių, kurių greičiausiai nebūtume aplankę, jei keliautume lėktuvu.
Kelionės skaičiai: ar elektromobiliu pigiau?
Per 18 dienų nuvažiavome 7 609 kilometrus, sunaudojome 1 582 kWh elektros energijos ir naudojomės 13 skirtingų įkrovimo tinklų. Visa tai kainavo vidutiniškai 9,85 euro už 100 kilometrų, o vidutinė elektros energijos kaina siekė 0,47 Eur/kWh. Kitaip tariant, net važiuojant
Europos greitkeliais retas vidaus degimo variklį turintis automobilis tokią kelionę įveiktų pigiau.
Tačiau grįžęs supratau, kad didžiausias šios kelionės atradimas buvo visai ne sąnaudos.
Europa pasikeitė greičiau, nei daugelis įsivaizduoja
Prieš kelerius metus ilga kelionė elektromobiliu daugeliui reiškė nuolatinį maršruto planavimą ir nerimą dėl įkrovimo. Vis dėlto jau antrąją kelionės dieną supratau, kad realybė atrodo visai kitaip.
Sustojome viename Austrijos greitkelio įkrovimo parke. Jame veikė keli skirtingi operatoriai, buvo dešimtys greitojo įkrovimo vietų, šalia – kavinės ir restoranai.
Čia mūsų laukė dar viena staigmena – visiškai netikėtai sutikome giminaičius, grįžtančius iš savo atostogų Italijoje. Kol pasidalijome kelionės įspūdžiais, išgėrėme kavos ir trumpam atsikvėpėme po
ilgo važiavimo, automobilis jau buvo pasiruošęs kitam etapui.
Tą akimirką pirmą kartą pagalvojau, kad ilgoje kelionėje elektromobilio įkrovimas tampa nebe kliūtimi, o tiesiog dar viena natūralia poilsio pertrauka.
Po kelių dienų apie įkrovimą galvojome jau gerokai mažiau nei prieš išvykdami iš Lietuvos.
Kelionėje pasitaiko visko
Būtų neteisinga sakyti, kad per beveik aštuonis tūkstančius kilometrų viskas vyko idealiai.
Vienintelį kartą rimčiau susidūrėme su problema Prancūzijoje. Privažiavę prie populiaraus greitojo įkrovimo parko pamatėme nemažą eilę. Nusprendėme likti ir laukti. Kol sulaukėme savo eilės,
praėjo apie 45 minutės, o ir pats įkrovimas nebuvo toks spartus, kaip tikėjomės.
Tą akimirką pagalvojau – štai ir ta istorija, apie kurią dažnai pasakoja elektromobilių skeptikai.
Tačiau jau po kelių šimtų kilometrų sustojome kitame įkrovimo parke. Vaizdas buvo visiškai kitoks – jokių eilių, jokių problemų, o po trumpos kavos pertraukos galėjome važiuoti toliau.
Būtent tada supratau, kad viena prastesnė patirtis neapibūdina visos infrastruktūros. Kaip ir automobilių spūstys ar uždarytos degalinės nereiškia, kad neįmanoma keliauti vidaus degimo variklį turinčiu automobiliu, taip ir viena eilė prie įkrovimo stotelės neapibūdina visos kelionės. Mūsų atveju tai buvo veikiau išimtis nei taisyklė.
Vienas įprotis atsirado visai netikėtai
Planuodami nakvynes pirmiausia žiūrėdavome į vietą, kainą ir apartamentų įvertinimus. Jei netoliese būdavo įkrovimo stotelė – puiku, tačiau tai niekada nebuvo pagrindinis kriterijus.
Vis dėlto daugiau nei pusėje nakvynių įkrovimo stotelė buvo vos už kelių minučių pėsčiomis. Vieną vakarą Provanse automobilį palikome krautis, o patys nuėjome vakarieniauti. Po vakarienės
dar ilgai sėdėjome miestelio aikštėje stebėdami vakarinį gyvenimą. Ryte mūsų jau laukė pilnai įkrautas automobilis.
Atrodytų smulkmena, tačiau būtent tokie vakarai leido rytais tiesiog sėsti į automobilį ir tęsti kelionę.
Tik paskutinę naktį Lodzėje šis planas nesuveikė. Programėlės rodė veikiančias AC stoteles, tačiau realybėje jos neveikė arba buvo neprieinamos. Kitą rytą teko važiuoti ieškoti greitojo įkroviklio.
Keista, bet būtent ši vienintelė nesėkmė privertė suprasti, kiek daug patogumo suteikdavo vakarinis įkrovimas ankstesnėmis dienomis.
Svarbiausia – ne baterijos procentai
Grįžęs namo supratau, kad beveik neprisimenu, kiek procentų baterijos likdavo atvykus į vieną ar kitą vietą. Užtat puikiai prisimenu kopimą į Mont Ventoux, siauras Provanso gatveles, rytą Venecijoje, daugiau nei 40 laipsnių karštį Pietų Prancūzijoje ir daugybę pokalbių automobilyje,
kuriems kasdien atsirasdavo vis daugiau laiko. Automobilis šioje kelionėje nebuvo tikslas. Jis buvo priemonė visa tai patirti.
Ką kitą kartą rinkčiausi?
Jeigu tikslas būtų kuo greičiau pasiekti Pietų Prancūziją, tikriausiai rinkčiausi lėktuvą, o automobilį išsinuomočiau vietoje. Vien kelionei pirmyn ir atgal tenka skirti keturias ar penkias dienas.
Tačiau jeigu pati kelionė yra atostogų dalis, vėl rinkčiausi automobilį. Ir elektromobilis man nė karto nesuteikė priežasties tuo abejoti.
Šią kelionę įveikėme su savo „Volkswagen ID.4 GTX“, kuris visą maršrutą įveikė patikimai ir be jokių gedimų. Vis dėlto po beveik 7 600 kilometrų dar labiau įvertinau energijos efektyvumą ir spartų įkrovimą.
Kitai tokiai kelionei rinkčiausi elektromobilį su 800 voltų architektūra. Ne todėl, kad ši kelionė buvo sudėtinga, o todėl, kad naujos kartos elektromobiliai leidžia dar trumpiau stovėti prie įkrovimo stotelių ir daugiau laiko skirti pačiai kelionei.
Svarbiausia išvada
Prieš išvykdamas tikėjausi, kad didžiausias šios kelionės iššūkis bus įkrovimas. Grįžęs supratau, kad labiausiai klydau būtent dėl to.
Didžiausias atradimas buvo ne tai, kad elektromobiliu galima
nuvažiuoti per Europą. Tą jau žinojau ir prieš išvykdamas.
Didžiausias atradimas buvo tai, kad po beveik trijų savaičių kelyje apie įkrovimą galvojome gerokai mažiau, nei tikėjomės prieš išvykdami.
Paradoksalu, tačiau grįžęs iš šios kelionės dažniau prisimenu ne 9,85 euro kainavusius šimtą kilometrų, o žmones, vietas ir patirtis. Ir turbūt tai yra geriausias įrodymas, kad šiandien elektromobilis ilgoje kelionėje tampa ne iššūkiu, o tiesiog automobiliu.
