Ekstremalaus automobilių vairavimo mokyklos „BMW Driving Academy“ instruktorius Darius Grinbergas tikina pats motociklu nevažinėjantis. Anot jo, valdyti tokią transporto priemonę jis moka ir ne kartą yra išbandęs, tačiau jei nesėda į automobilį, mieliau renkasi elektrinį motorolerį.
Į klausimą, kodėl motociklininkų saugumo ir jų konfliktavimo su automobilių vairuotojais klausimai metams bėgant išlieka vis tokie pat aktualūs Darius atsakė savo klausimu: „O kodėl kiekvieną rudenį, kai tik iškrenta pirmasis sniegas visi tinklalapiai užduoda tą patį klausimą: „Na tai kaip dabar vairuoti žiemą?“
Ekstremalaus vairavimo specialisto teigimu, kol nebus tarpusavio supratimo – niekas neišsispręs.
– Sakote, kad eismo dalyviams Lietuvoje tiesiog trūksta tolerancijos? – klausimą Dariui Grinbergui uždavė 15min.lt.
– Taip. Ir ne tik tarp motociklininkų ir automobilininkų, tiesiog bendrai – tarp visų eismo dalyvių. Tolerancijos ir įgūdžių. Visiems. Dėl to taip ir nutinka, kad vienas kažko nepamato, kitas pagavojo, kad anas pamatė ir įvyksta tie incidentai. Visgi aš niekaip neišskirčiau motociklininkų. Tai yra bendros eismo situacijos dalis. Su kiekvienais metais, mano manymu, padėtis gerėja.
– Kokios priemonės, jūsų manymu, turėtų būti taikomos sprendžiant tokio pobūdžio problemas?
– Pats geriausias būdas yra mokymas ir mokymąsis. Mes su „BMW vairavimo akademija“ kiekvienais metais į gatves išleidžiame kelis šimtus vairuotojų jau žymiai supratingesnių ir žinančių, ką reikia daryti – kaip gerbti kitus eismo dalyvius, o jei kažkas atsitiko, kaip reaguoti.
Aišku, tokių mokyklų nėra daug, o vairuotojų, kurie sako, kad labai gerai vairuoja, Lietuvoje turbūt 99 procentai. Tarp vyrų tai gal ir visas 100 procentų. Reali situacija – tokių, kurie žino, ką daro prie vairo ir visiškai kontroliuoja padėtį, koks vienas ar du procentai.
– Kiek būtų naudingi papildomi kursai naujiems vairuotojams?
– Mano nuomone, tai būtų labai gerai. Į mūsų vairavimo akademiją ateina žmonės, kurie suvokia, kad jiems reikia mokytis, nors jie kažkokiu būdu jau važinėja, pavyzdžiui, 20 metų. Visgi vieną dieną jie supranta, kad be papildomų mokymų yra tiesiog keleiviai prie vairo. Turbūt reikėtų kreipti dėmesį į patį žmonių supratingumą.
Vairavimą daugelis žmonių suvokia kaip vaikščiojimą. Jeigu kažkokiu būdu atsistojau ir pradėjau eiti, tai galiu ir vairuoti. Visgi taip nėra, kadangi automobilis – nenatūrali aplinka žmogui. Įprastoje sau aplinkoje, eidamas, žmogus juda 6 km/val. greičiu, tuomet jis viską suvokia. Kai tie greičiai pasiekia netgi 40 ar 50 km/val. – tai jau visai kita aplinka, kurioje tu turi suprasti dėsnius, žinoti, kai būti saugiam ir neįvelti į nepatogią situaciją kitų.
– Ar svarbūs tik praktiniai įgūdžių tobulinimo kursai? Ar reikalingas ir teorijos žinių atnaujinimas?
– Praktika ir teorija vienareikšmiškai viena nuo kitos neatsiejamos. Aš turiu omenyje ne kelio ženklus, ar jų žymėjimą, kurį mes bet kuriuo atveju turime žinoti, kadangi laikėme egzaminą. Kalbėdamas apie teoriją aš turiu omenyje vairavimo teoriją. Fiziką ir kiti panašius dalykus. Žmogus turi suvokti, kas ir kaip jį laiko ant kelio. Kalbu apie tokią teoriją.
– Ar šiltojo sezono metu pats atidžiau žiūrite į veidrodėlius, žinodamas, kad jame galite pamatyti motociklą?
– Aš visuomet apie tai galvoju. Ir žiema, ir vasarą. Ir ne tik apie juos, o apie visus kitus eismo dalyvius. Kalbant apie motociklininkus, galbūt jau pastebėjote, kad pastaraisiais metais karts nuo karto ir viduržiemį, esant –15 laipsnių celsijaus, gatvėje gali išvysti motociklą. Juk būna tokių entuziastų, kurie sugalvoja ir išvažiuoja.
Taip, kaip ir tie žmonės, kurie užsidėję tinkamas padangas žiemą važinėja dviračiais. Apskritai, kalbant apie eismą, nėra pavasario, vasaros, rudens ar žiemos – tik kelias ir visi jo dalyviai. Važiuodamas turi būti maksimaliai susikaupęs. Vairuodamas negali skaityt, mąstyt apie kažką toli nukrypdamas. Turi užsiimti vairavimu. Tuomet ir būsi saugus.
– Motociklininkai užsimena, kad dėl ilgai trukančio šaltojo sezono automobilių vairuotojai apie juos tiesiog pamiršta...
– Tiesiog turi atsižvelgti į skirtingus faktorius. Jei žiemą iškrenta sniegas, tu važiuoji atsargiau. Taip pat pavasarį, vasarą ir rudenį žinodamas tokį faktorių kaip padidėjęs motociklininkų skaičius keliuose ir atsižvelgdamas į kitokią jų dinamiką, turi apie tai nepamiršti.
Vėlgi tenka kalbėti apie pagarbą. Tarkime, sankryžoje visi sustoję laukia, o motociklininkas ar dviratininkas dėl mažesnių savo gabaritų turi galimybę pravažiuoti į priekį ir pajudėti greičiau. Visgi jei automobilių vairuotojai visiškai nepalieka motociklininkui vietos ir jam tenka dusti išmetamosiose dujose, jis turbūt nelabai džiaugiasi jų elgesiu.
Kai matau veidrodėlyje motociklininką ir žinau, kad vietos jam mažoka, aš visuomet pajudu šiek tiek į priekį ir padarau jam erdvės važiuoti toliau. Jeigu visi taip elgsis, bus daugiau šypsenų keliuose. Juk atverti kelia kitam nėra sudėtinga. Ar pavydu, kad jis greičiau nuvažiuos? Jis tiesiog turi tam labiau pritaikytą transporto priemonę.
– Kiek vairavimo kultūra Lietuvoje skiriasi nuo Vakarų Europos ar Skandinavijos šalių? Kas tai lemia?
– Negalime sakyti, kad kažkuo smarkiai atsiliekame. Visos šalys yra savitos. Toje pačioje Skandinavijoje eismas turbūt yra tvarkingiausias, bet turbūt ne dėl to, kad yra reguliuojamas labai sudėtingomis priemonėmis. Manau, labai daug priklauso ir nuo žmonių charakterio.
Kadangi mus estai, latviai ir suomiai vadina Baltijos ispanais ar italais, tai mūsų temperamentas turbūt ir yra artimesnis pietuose esančioms šalims. Ten nuvažiavęs tu papuoli į labai panašų lengvą chaosą. Ir kuo toliau į pietus, tuo jo daugiau.
Mūsų vairuotojui, kuris važiuoja nematydamas kitų, atvykus, tarkime, į Romą, kurioje eismas iš pažiūros visiškai chaotiškas, gali būti labai sunku. Ten atsistojęs prie sankryžos galbūt ir nesuprasi, kaip tie automobiliai ir motoroleriai sugeba prasilenkt, bet kai esi tame sraute, kuriame visi laikosi vienodų taisyklių ir visi mato vienas kitą, gali važiuoti.
– Skirtingose šalyse – sava eismo kultūra?
– Kaip pavyzdį galime paimti motociklų ar motorolerių vairuotojus Italijoje ar Prancūzijoje. Ten prie kiekvienos sankryžos pirmiausia stovi krūva dviračių transporto priemonių, o toliau – automobiliai. Vokietijoje tai nėra priimtina, ten visi stovi kartu. Lietuvoje, kai kurie vairuotojai neleidžia motociklininkams išvažiuoti į priekį, nors šie ir norėtų.
Jei automobilio vairuotojas nepalikdamas vietos pravažiuoti iki šviesoforo Prancūzijoje užkirstų kelią motociklininkui, 100 proc. tikimybė, kad netektų veidrodėlio. Tas pats nutiktų ir pastačius automobilį taip, kad jis bus išlindęs į gatvę ir motociklininkams bus nepatogu jį apvažiuoti.
Skirtingos kultūros turi savo specifiką, kurią žinodamas kiekvienoje šalyje gali prisitaikyti. Nereikia būti priešais.
